Autorius: Mantė Valiūnaitė

Mantė Valiūnaitė

30-asis tarptautinis Amsterdamo dokumentinio kino festivalis

Kad ir kaip stengčiausi išvengti burbėjimo keliaudama po festivalius, juolab kad prieš dvejus metus jau ir taip smarkiai peikiau didžiausią ir seniausią tik dokumentiniam kinui skirtą festivalį Amsterdame (IDFA), vis dėlto šiemet ir vėl noriu paryškinti vieną neigiamą jo aspektą. Nors programoje ir buvo filmų, kurie turėtų likti autoriaus galvoje ar kompiuteryje dar bent kurį laiką, labiausiai užkliuvo ne programa, bet komunikacija. Nežinau, kiek dėmesio dauguma žiūrovų skiria festivalių sklaidos kampanijoms, bet man tai labai svarbus aspektas. Juolab kad tai dažnai kainuoja visai nemažus pinigus – reklamos biudžetai juk visai kitokie nei kultūros. IDFA šįmet nustebino savo nejautrumu. Geltoni, mėlyni, žali ir rožiniai plakatai vardijo, kas atvyksta į Amsterdamą, pavyzdžiui, „Iggy Popas atvyksta į Amsterdamą“ arba „93-ejų sekso ekspertas iš Indijos atvyksta į Amsterdamą“. Tokie šūkiai skamba nuspėjamai – taip, dokumentinis kinas geba priartinti ar atvesti susitikti su įdomiausiais ir keisčiausiais personažais visame pasaulyje. Toks ir buvo „KesselsKramer“ (Olandijoje įsikūrusi tarptautinė komunikacijos agentūra, – red. past.) sumanymas. Tačiau šalia šių plakatų atsirado ir toks: „1,5 milijono armėnų genocido aukų atvyksta į Amsterdamą“. Nejaugi neaišku, kad loginė konstrukcija ne visada pasiteisina ar yra pateisinama, kai pakeiti kintamuosius. Tiesiog keista, kaip trisdešimt metų vykstantis festivalis gali taip nebrandžiai kviesti žiūrovus analizuoti sudėtingus pasaulio fenomenus.

Mantė Valiūnaitė

Tarptautinis Niono dokumentinio kino festivalis „Visions du Réel“

Senas tradicijas turintis dokumentinio kino festivalis „Visions du Réel“ Šveicarijos mieste Nione šiemet vyko jau 48-ą kartą. Įsimintiniausia jo programoje man pasirodė laiko tema, patys įvairiausi jos aspektai. Laikas – bene labiausiai kiną nuo kitų menų skiriantis bruožas, dominantis ir kino kūrėjus, ir kino teoretikus. Dokumentiniame kine laikas įgyja ir kai ką daugiau: priartina arba atskiria nuo mūsų praeitį, į ateitį pratęsia dabartį. Juk tai, ką matome ekrane, vis dar tęsiasi kurioje nors pasaulio dalyje.

Laikas – svarbiausia tema Tan Pin Pin filme „Būsimame laike“ („In Time to Come“), kuriame pasakojama apie Singapūro visuomenę ir besikeičiančias megapolio erdves bei įpročius. Akivaizdu, kad Singapūre, kuris apsėstas progreso idėjos, laikas yra ir didžiausias žmonių apsėdimas. Filme rodomos žemėje laidojamos VHS kasetės, telefono krovikliai, telefono abonentų knygos. Šie netolimos praeities artefaktai dabartinei kartai jau kelia nuostabą. Kartu užkasami šiuolaikiniai daiktai, galbūt ir po penkerių metų juos atkasus apims nuostaba – taip greitai judame. Nesinori sakyti pirmyn, tiesiog kažkur. Tuo tarpu kitame rajone mokiniai mokykloje mokomi, kaip greičiau palikti pastatą atsitikus nelaimei. Per keletą praktikos savaičių jie sutrumpino laiką aštuoniomis minutėmis...

Mantė Valiūnaitė

Tarptautinis Toronto kino festivalis

Koks turėtų būti stambus kino festivalio planas? Kaip iš arti pamatyti festivalio programos esmę, kai joje – 249 pilnametražiai filmai ir dar gausybė trumpo metražo? Ar išvis įmanoma įžvelgti jos esmę? Tokiame dideliame festivalyje eklektika ir yra esmė, tačiau jei pasiseka taikliai susidaryti asmeninę programą, net ir per eklektiką išryškėja tikri, nesumeluoti bruožai, primenantys, kodėl tiek daug žmonių išsirikiuoja laukti vieno ar kito filmo.

Keliaudama į Torontą žadėjau sau daugiau pasidairyti veidrodžių karalystę kartais primenančiame mieste, bet tik gavusi festivalio programą vėl apsibraukiau keliasdešimt filmų ir smalsumas neleido praleisti rytinių seansų. Šioje festivalinėje rutinoje kasdien laukia daugybė nežinomųjų ir pradžioje minėti klausimai prašosi kantriai stebėti besikeičiančius vaizdus ir laukti kino stebuklo. Sulaukiau net porą kartų. Didžiuosiuose Toronto „Scotiabank“ ekranuose šįmet sutikau net keletą ypatingų veidų, įsirėžusių į atmintį, tie moterų bei vyrų stambūs planai kvietė magiškai kino draugystei.

Mantė Valiūnaitė, Aistė Račaitytė

„Dialogas #1 Žvilgsnis“: „Įvaikinimas“ ir „Prarasta Katarinos Blum garbė“

Kadangi Lietuvoje neegzistuoja nacionalinė institucija, kuri rūpintųsi nuolatine kino klasikos sklaida, reiklesniam kino žiūrovui beveik vienintelė galimybė pažinti kino meistrus tampa festivalių antrame plane rodomos teminės ar autorinės retrospektyvos. Tačiau jos neretai neatlaiko konkurencijos su šiuolaikinio kino panorama, o net ir tie žiūrovai, kurie randa laiko vienam klasikinio kino seansui, pritrūksta valandėlės jam apmąstyti, su kuo nors pasidalinti. „Lėtosiomis peržiūromis“ stengiamės ne tik sumažinti Vilniaus kino kultūros spragas, bet ir sulėtinti kino žiūrėjimo tempą – leisti kiekvienam filmui „pakvėpuoti“ laike ir žiūrovų galvose. Projektą įkvėpė Londono Šiuolaikinio meno institute beveik trejus metus trukusi Chantal Akerman retrospektyva, kuri ne vienam miestiečiui tapo retais, bet nekantriai laukiamais kultūriniais ritualais, po seanso suburiančiais bendraminčius neformalioms diskusijoms.

Mantė Valiūnaitė

Transilvanijos kino festivalio įspūdžiai

Tarptautinis Transilvanijos kino festivalis, kaip ir galima tikėtis, atveria plačią rumunų kino panoramą. Vienoje ar kitoje konkursinėje programoje dėl solidžių prizų galynėjasi ir trumpo, ir ilgo metražo rumunų filmai. „Rumunų kino dienos“ suteikia galimybę pirmą kartą pamatyti naujausius kūrinius festivalio svečiams ir susipažinti su dar nebaigtais rumunų kino projektais.

Tačiau festivalio programos visuma atrodo daugiau nei eklektiška. Trys programos, pavadintos „3 x 3“, atkreipia dėmesį į tris režisierius: šiemet tai buvo Chantal Akerman, Šarūnas Bartas ir turkas Zeki Demirkubuzas. Trys šalys partnerės: Kroatija, Lietuva ir Libanas. Avangardinio japonų kino kūrėjo, performansų kūrėjo ir poeto Shion Sono filmų retrospektyva. Speciali vengrų diena, specialūs seansai, specialūs renginiai. Na, ir „konceptualiausia“ programa – „#Animal“. Į ją tiesiog sukrito paskutinių metų filmai, kurių centre daugiau ar mažiau atsidūrė – taip, gyvūnai: nuo Laurie Anderson filmo „Šuns širdies“ iki čeko Olmo Omerzu „Filmo apie šeimą“.

Mantė Valiūnaitė

47-asis kino festivalis „Visions du Réel“

Grįžimo į Nioną, kino festivalį „Visions du Réel“, laukiau nekantraudama – tarsi pabėgimo iš darbų įrėmintos tikrovės. Atmintyje išlikusios Niono gatvelės, ežeras, tikrovę tarsi ekranas įrėminantys kalnai kaip ir pernai kvietė nurimti ir susikaupti. Žinoma, sugrįžti vilioja ne tik Niono peizažas, bet pirmiausia įdomi, drąsi festivalio programa, santūri atmosfera ir džiuginantys pokalbiai.

Kanadiečių dokumentinio kino režisierių Dominicą Gagnoną, kurio filmą „Iš Šiaurės“ rodė festivalis „Nepatogus kinas“, atradau kaip tik pernai, „Visions du Réel“ programoje. Gagnono kūrybą galima skirstyti į keletą etapų. Pirmieji 16 mm kamera kurti filmai – tai direct cinema įkvėpti, gąsdinantį arba humoristinį toną įgyjantys kasdienio gyvenimo fragmentai. Vėliau režisierius ėmė kurti filmus iš internetinių žmonių dienoraščių, jo kūrybos pagrindu tapo montažas. Per meistriškumo dirbtuves režisierius kalbėjo, kad jo pasirinktas filmavimo formatas dažnai kalba apie kintančius santykius su žmonėmis – nuo distancijos, stebėjimo vien teleskopiniu objektyvu, mėgaujantis susvetimėjimu, iki priartėjimo internetinėje erdvėje ar rengiant bendrus meninius projektus.

Mantė Valiūnaitė

Kas rūpi dokumentininkams

Ruduo Lietuvoje dėkingas visiems kino mėgėjams, nes vieną festivalį keičia kitas, ir visi jie verti dėmesio ir laiko. Įpusėjus spaliui – šį ketvirtadienį – prasideda tarptautinis dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“, kuris jau devintą kartą privers pagalvoti, koks gi kinas yra nepatogus. Šįmet, kaip ir kasmet, festivalis žiūrovus kvies analizuoti sudėtingas temas ir pamatyti įvairias dokumentinio kino raiškos formas.

Vienas programos akcentų – žiniasklaidos kasdien eskaluojama pabėgėlių tema. Trys filmai – „Vestuvės kelyje“ (rež. Antonio Augugliaro, Gabriele Del Grande, Khaled Soliman Al Nassiry), „Siriška meilės istorija“ (rež. Sean McAllister) ir „Jaučiantys degančią ugnį“ (rež. Morgan Knibbe) skirtingais rakursais atskleidžia šią temą. „Vestuvės kelyje“ primena kelio filmus – inicijavę suvaidintas vestuves, keli italai leidžiasi su pabėgėliais iš Sirijos ir Palestinos į povestuvinę kelionę, jų tikslas – išsvajotoji Švedija. „Siriška meilės istorija“ – iš labai arti paprasta vaizdo kamera penkerius metus filmuotas, stambiais planais stebintis šeimos narių emocijas ir giliausius jausmus rodo vienos šeimos dramą, perteikiančią visos šalies tragediją. „Jaučiantys degančią ugnį“ – tai subjektyvia kamera nufilmuota iš valties iškritusio vyro kelionė po menamą rojų, Europą.

Mantė Valiūnaitė

 Toronto tarptautiniam kino festivaliui pasibaigus

Mantė Valiūnaitė

50-ajam tarptautiniam Karlovi Varų kino festivaliui pasibaigus

Penkiasdešimtąjį kartą vykęs tarptautinis Karlovi Varų kino festivalis, kaip ir visi jubiliatai, žadėjo neišdildomų įspūdžių, dovanų ir filmų. Liepos 3–11 d. Čekijos kurortas virto kino sanatorija. Į ją galėjai įžengti raudonu kilimu pro vartus saugančias dvi statulas, rankose laikančias krištolinius gaublius. Įžengus ilsėtis nuo gero kino arba su geru kinu.

Pagrindinė konkursinė programa nuvylė, kaip ir konkursas „Vakarų Rytai“. Filmai panašūs, klampūs ir netalentingai suręsti, istorijos girdėtos. Pagrindinį prizą „Krištolinį gaublį“ laimėjo amerikiečių filmas „Bobas ir medžiai“ („Bob and the Trees“). Debiutinis pilnametražis Diego Ongaro vaidybinis filmas, kaip ir trumpametražis jo to paties pavadinimo filmas, gimė iš režisieriaus susižavėjimo medkirčiu Bobu, jo meile medžiams ir gamtai. Bobas – realus žmogus, jis vaidina save režisieriaus kuriamoje dramoje.

Mantė Valiūnaitė

Bolonijoje baigėsi senojo kino festivalis