Kinas
Visada svajojau turėti seserį. Tai atrodo toks ypatingas ryšys – nenutraukiamas, bet ir nenuspėjamas. Draugystė su giminystės antspaudu. Aišku, esama visokiausių istorijų, ir mano įsivaizdavimas visuomet buvo šiek tiek idealizuotas. Japonų režisierius Hirokazu Kore-eda apžiūri seserystę iš skirtingiausių rakursų naujame „Netflixo“ gamybos seriale „Asura“ („Ashura no Gotoku“, Japonija, 2025). Japonų rašytojos ir scenaristės Kuniko Mukōda romanas „Ashura no Gotoku“ („Kaip Asura“) jau buvo adaptuotas televizijai 1979 m., 2003 m. kūrinys ekranizuotas dar kartą ilgametražio filmo formatu, o štai Kore-eda grąžina jį į serialo formatą. Mukōda, kaip ir Kore-eda, daug dėmesio skyrė kasdienėms istorijoms, kurių centre yra šeima, bet kurios kalba apie japonų visuomenės ypatumus apskritai.
Serialo ašis – keturios seserys Tsunako (Rie Miyazawa), Makiko (Machiko Ono), Takiko (Yû Aoi) ir Sakiko (Suzu Hirose). Veiksmas prasideda 1979 m. Tokijuje nuo Takiko skambučio seserims, kviečiančio į svarbų susitikimą. Laidinio telefono skambutis – svarbus serialo elementas, jis tampa naujų emocijų, paslapties ženklu ir tolesnės įvykių eigos varikliu, taip pat priminimu, kokiame laike esame. Per susitikimą Takiko seserims atskleidžia pasamdžiusi privatų detektyvą, kuris išsiaiškino, kad jų tėtis neištikimas mamai, be to, yra ir mažas berniukas, turbūt jų brolis. Neištikimybė seriale tampa tema, per kurią atsiskleidžia ne tik skirtingi seserų likimai ir reakcijos, bet apskritai moterų padėtis Japonijoje 8-ajame dešimtmetyje. Tiksliausiai „Asuros“ probleminis klausimas nuskamba pačiame seriale, laikraštyje išspausdintoje istorijoje, kuri bene analogiška Takezavų atvejui, tik visos seserys ginasi autorystės. O klausimas toks: „Ar tikrai yra laimė tokioms moterims kaip mes gyventi vengiant kelti bangas?“
Regis, Kore-eda, pasirinkdamas dar kartą adaptuoti Mukōda kūrinį, siekia atkreipti dėmesį į moterų padėtį Japonijos visuomenėje, kurioje lyčių vaidmenų pasiskirstymas vis dar gana konservatyvus. Kita vertus, žvilgsnis atgal leidžia pamatyti ir žingsnius, nueitus pirmyn lygiateisiškumo klausimais. Politinis šio kūrinio sluoksnis ir jo „perskaitymas“ šių laikų kontekste, žinoma, labai svarbus, bet nesinori visko su juo susieti, nes Kore-eda nesiekia apibendrinimų, kuria skirtingas veikėjas, ir kiekviena jų turi savo individualų gyvenimą, pasižymi tik jai būdingomis reakcijomis. Vyriausioji Tsunako atlaidžiausiai žiūri į tėčio neištikimybę, nes ir pati po vyro mirties užmezgė santykius su vedusiu vyru. Tai sužinojusi pavyzdingoji šeimos puoselėtoja Makiko bando suorganizuoti vyresnėlei antrą santuoką, taip išties tiesiog kovodama su savo pačios įtarimais apie vyro neištikimybę su sekretore. Jaunausioji Sakiko atleidžia vaikinui neištikimybę ir vis spaudžia jį tapti bokso čempionu, kad tik įrodytų seserims, jog jai gali pavykti. O jautriausiai į neištikimybę sureagavusiai teisinguolei Takiko visa ši istorija taps tramplinu į jos pačios meilės paieškas ar, greičiau, jos priėmimą. Kiekvieną paminėtą liniją režisierius pripildo iškalbingų detalių – nuo nagų karpymo patiesus šiandieninį laikraštį iki rūkomų cigarečių pasikeitimo.
Melodramatišką serialo siužetą Kore-eda plėtoja neskubėdamas, dėl to nepasimeta psichologiniai veikėjų niuansai. Paliekama laiko ne tik detalėms, bet ir valgymo kartu scenoms, kurios dažnai skirtos ne įvykių grandinei toliau stumti, o veikėjų emocijų atspalviams, santykių dinamikai parodyti. Maisto šiame seriale tiek pat daug, kiek ir telefono skambučių, ir šie du elementai sukuria tirštą kasdienio gyvenimo atmosferą, kurioje kiekviena nauja informacija, tarsi tie veikėjų rūpestingai džiaustomi skalbiniai, prašosi vėjo ir šilumos, o svarbiausia – laiko ją apdoroti, išgyventi ir judėti toliau. Kiekviena serija nepakabina žiūrovo ant „kabliuko“. Kore-eda pasakoja ramiai, nesiekdamas tuščiai intriguoti, bet kviesdamas, kaip ir savo filmuose, pasinerti į patį šeimos gyvenimo sūkurį.
Asura – žodis, ateinantis iš hinduistų mitologijos. Paskutinėje serijoje nuskamba jo paaiškinimas, kuris tarsi apibendrina seseris, o gal greičiau jų tarpusavio santykius, kas iš jų užgimsta. Tad nors išjudinanti tema yra neištikimybė ir moters vaidmuo šeimoje, vaizduojama moterų bendrystė ir sukuriama jų jėga spinduliuoja viltį. Prie šios vilties švytėjimo prisideda ir puikus aktorių ansamblis, ir spalvų paletė, ir skambus seserų juokas, kurio klausytis buvo tikras džiaugsmas ir palengvėjimas. Juokas buvo jų sukeltos bangos.
