7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Stangrus popierius ir kitos tradicijos

Kelios koncertų lankytojo mintys

Edmundas Gedgaudas
Nr. 14 (1293), 2019-04-05
Muzika
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.

Hannelore Gerlach – mūsų pažįstama muzikologė iš Berlyno, draugavusi su nepamirštamąja Ona Narbutiene. Gerai fotografuodama, ji senokai kaupia Italijos ir Vilniaus vaizdus, o juos gretindama nustebina ne vieną. Tad nereikia aiškinti ją turint itin skvarbų žvilgsnį ir ne menkesnį smalsumą.

 

Kiek anksčiau, kol dar Nacionalinė filharmonija nebuvo uždaryta remontui, per koncerto pertrauką stovime su ja ties laiptinės baliustrada ir matau, kaip ji stebi ratu vaikštinėjančią publiką. Kadangi Hannelore’s veidas dažnokai išduoda jos galvoje besirezgantį klausimą, nenustembu išgirdęs ir apie tą publikos vaikštinėjimą – iš kur šis keistas paprotys? Ir mūsų teatruose ji matė tuos ratus sukant. Atsakiau, kad dar paauglys būdamas girdėjau tuos pasivaikštinėjimus atklydus iš Vokietijos, tad fantazuoju prielaidą, kad kai Kaune, Valstybės teatre, buvo įrengta nauja erdvi fojė, gal kokia elegantiška pora arba nedidelė iš užsienio grįžusi kompanija ėmė ratu po ją vaikštinėti. Štai tada galėjo ir kiti pagalvoti, kad jie už anuos ne prastesni. Tai tik mano spėlionė, toks „gal...“ Šiaip paprotys juk geras, nes kai kam norisi po salėje praleistos valandos pamankštinti kojas, o gal ir galvą taip „pavėdinti“. Beje, damoms tai suteikia progą pademonstruoti ir savo aprangą, tad pasiūlau Hannelore’i pasitikrinti jos teiginį, esą elegantiškais apdarais Florencijos ir Vilniaus moterys lenkiančios kitus Europos miestus –  čia juk kaip tik tam palanki proga. Bet Hannelore’s veide jau matau vos pastebimą kitą mintį ir, mums grįžus į salę, o scenoje pasirodžius pranešėjai, ji tyliai „pasitikslina“ –  ar ir šį paprotį mes nusižiūrėjom Vokietijoje? Ironiją supratau, nes būtent tenai teko matyti nemažai susikaupusių žmonių, sekančių kūrinį iš atsineštų natų. Po koncerto, vėl atsigręždamas į praeitį, pasakoju Hannelore’i, ką jaunystės metais Kaune išgirdau iš seno melomano. Jį 1940-ųjų rudenį nustebino prieš koncertą estradon tvirtai įžengusi moteriškė, garsiai išskandavusi pianisto vardą, pavardę ir dar paaiškinusi, kokio muzikos kūrinio dabar bus klausomasi. Ji taip elgėsi prieš kiekvieną tame koncerte skambantį opusą, nors afišoje visa tai buvo aiškiai parašyta. Nebent prieškariu naudotos programėlės anuomet buvo dingusios (tai irgi mano prielaida), ir atsirado pranešinėjimo būtinybė. Bet dabar jau senokai stangraus popieriaus netaupančios, gausiai prirašytos programos filharmonijoje įteikiamos kiekvienam klausytojui, tačiau ir toje salėje toliau atkakliai pranešinėjama pagal aną 1940-ųjų modelį, tik kiek sušvelnintą.  

 

Tad dar ir dabar, turėdamas rankoje stropiai parengtą stangraus popieriaus programėlę, iš estrados per kiekvieną koncertą tebegirdžiu skelbiant atlikėjo vardą, pavardę, kūrinio pavadinimą, jo dalis. Įvairinant ir pagyvinant (taip aiškinuosi) pranešinėjimus, į juos retsykiais įveliami recenzijos žanro samprotavimai, neblogai iliustruojantys Aleksandro Odojevskio žodžius apie iš kibirkšties įsidegančią liepsną.

 

Tad ką daryti šiandien, pranešėjos pareigoms baigiant sunykti? Taigi... Bet manau, jog jai dar vis (nes juk nieko nėra patvaresnio už laikinumą) derėtų publikos paprašyti, kad ši patikrintų, ar tikrai išjungti mobilieji telefonai, taip pat priminti, kad klausantis ciklinio kūrinio aplodismentais dėkojama tik po paskutinės dalies. Nors pirmoji dažnokai baigiasi itin skambiai, sukauptos tylos tarpsnis (be kosulių salvės!) po jos rodo publikos išprusimo lygį. Dar pranešėjos prireikia ir atlikėjui netikėtai keičiant programą arba kūrinių seką.

 

Tai vis nuotrupos temų, kurių nespėjau pagvildenti su Rimu Geniušu. Jo klausdavau dalykų, apie kuriuos tyli enciklopedijos bei vikipedijos, ir visada išgirsdavau arba kompetentingą atsakymą, arba pasamprotavimą, kokio iš kito nesitikėk. Tad koks kvailys suskato skelbti, esą „nepakeičiamų žmonių nėra...“

D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.