Kaip mums šiandien derėtų prisiminti didelę netektį? Kadangi galime youtube pasiklausyti šį pasaulį palikusio iškilaus brazilų pianisto Nelsono Freire’s palyginti nesenų įrašų, tad tegul kiekvienas apie netekties mastą sprendžia kad ir susiradęs 1998 metais Nacionalinėje Vašingtono meno galerijoje įrašytą Nelsono Freire’s solinį koncertą: Recital (National Gallery of Art, 1998) (nuoroda: https://www.youtube.com/watch?v=bTCwUWBXvPo).
Jo vaikystė – vunderkindo, nes skambinti fortepijonu mokėsi nuo 3 metų, o penkerių viešai koncertavo, paskambindamas ir Mozarto Sonatą A-dur su garsiuoju „Turkų maršu“. Apie tokius sakoma, jog Wunder (stebuklas) vėliau dingsta, o Kind (vaikas) išlieka. Nelson Freire atveju per visą gyvenimą išliko ir viena, ir kita to žodžio prasmė. Pakanka žvilgterėti į kurią nors jo gyvenimo pabaigos nuotrauką, kad tuo įsitikintum. Gal todėl nuostabioji Martha Argerich daugiau nei 50 metų su juo skambindavo, neretai drauge koncertuodavo ir (laimei) įrašinėdavo. Neatvykusi į neseniai Varšuvoje pasibaigusį Chopino konkursą, buvo šalia Nelsono Freire’s, taip jį palydėdama iš žemiškosios kelionės.
Vienam su manim susirašinėjančiam poetui Nelsono Freire’s menas, cituoju, „kaip geras viskis – juo toliau gurkšnoji, juo skanesnis darosi... Toks, regis, šiurkštokas ir kampuotas grojimas, bet drauge ir švelnus.“