„Juodoji ranka?“

Maloniai prisimenu Muzikos ir teatro akademijos salėje praėjusį sezoną įvykusį koncertą, kur Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius fortepijonui išgirdome sugrupuotus pagal drąsią Rimanto Janeliausko viziją. Gilių įžvalgų nestokojo ir profesoriaus Jurgio Karnavičiaus interpretacijos, tad nudžiugau televizijos programose aptikęs žinutę, kad liepos 20 dieną galėsiu dar kartą to didžiulio koncerto, pavadinto „Čiurlionis kitaip“, pasiklausyti. Deja... Jau pirmieji įrašo garsai skatino galvoti, kad subtilų pianistą kažkas pasodino ne prie gero „Steinway & Sons“ instrumento, o privertė muzikuoti nuo kažkokios palėpės nukeltu kledaru. Prisiminiau prieš keletą metų „Vaidilos“ salėje girdėtą žavų Andriaus Žlabio koncertą, kurį mūsų nacionalinės televizijos garsų specialistai irgi pavertė apmaudžia karikatūra.  

Bemat išjungęs nevykusio įrašo darkomą neeilinio koncerto transliaciją pagalvojau apie tai, ką didysis mūsų scenografas Liudas Truikys vadindavo „juoda ranka“. Ko gero, ji Vilniuje niekieno nevaržoma tebesiaučia tarp garso įrašinėtojų, kurių daugumą mums rengia net Lietuvos muzikos ir teatro akademija...

Vis dar naudojuosi galimybe pakartotinai klausytis puikiai „Medici“ televizijos įrašytų šių metų Piotro Čaikovskio konkurse dalyvavusių pianistų – padirbėta pasitelkus gal aukščiausias šiandienos galimybes. Net nežinau, ar konkurso klausydamasis Maskvos konservatorijos salėje, ar niekur iš Vilniaus nepakrutėdamas patirčiau didesnę įspūdžių pilnatvę. Tad dabar galvoju – gal vertėjo panašaus lygio specialistus iš kur nors pasikviesti ir unikalaus Jurgio Karnavičiaus koncerto įrašui? Juk tai kainuotų nepalyginti mažiau, negu dalyvavimai Eurovizijos konkursuose, primenantys pastangas galva pramušti mūro sieną.