7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Luko Geniušo pianistinės įžvalgos

Mintys po LVSO ir Luko Geniušo koncerto

Edmundas Gedgaudas
Nr. 17 (1296), 2019-04-26
Muzika
Lukas Geniušas ir Gintaras Rinkevičius. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Gintaras Rinkevičius. D. Matvejevo nuotr.

Antrasis koncertas fortepijonui ir orkestrui... Johanneso Brahmso didingojo kūrinio laukiau tarsi šventės – juk labai retai turime progą gyvai išgirsti šį koncerto ir simfonijos žanrus sujungusį opusą. O dar ir pirmaeilis pianistas, kurio evoliuciją galime stebėti ir vis naujai stebėtis. Pastaruoju metu Lukas Geniušas Vilniuje dažniau koncertuodavo „Vaidilos“ salėje, kurios privalumus didina ir iš „Organum“ fortepijonų salono parūpintas „Bösendorfer“ firmos koncertinis fortepijonas, ir geriausia Vilniuje akustika.

 

Manau, kad ne tik aš jaučiu, jog be Brahmso muzikos mūsų gyvenime jau žiojėtų spraga. Dažname iš mūsų ji įsibuvo ne tik tomis akimirkomis, kai jos konkrečiai klausomės, – nes juk būna, kad pakanka apie ją pagalvoti, ir ši muzika jau su mumis. Lyg kokia geroji namų dvasia, sugebanti švelniai bendrauti ar net paguosti. O juk, sakytum, pernelyg atvirai nedemonstruoja joje tūnančios neišmatuojamos jėgos.

 

Tačiau ir Piotras Čaikovskis, kurio Pirmosios simfonijos trečioji redakcija balandžio 18 d. irgi skambėjo Kongresų rūmų salėje, sugeba „skverbtis į širdį“, tik gerokai kitaip. Gal būtent šiame „kitaip“ aptiktume ir jo paniekos ar net neapykantos vokiečių genijaus kūrybai dingsčių? Taip, jie buvo amžininkai, išreiškę labai skirtingų kultūrų godas, bet juk anuomet ir itin gausūs Richardo Wagnerio muzikos gerbėjai nesusikalbėdavo su savo tautiečiais, kuriems buvo brangi Brahmso muzika... Kartais pagalvoju, jog mums tą suprasti nelengva gal ir todėl, kad tapome ne tiek tolerantiškesni, kiek abejingesni. Ar Brahmso laikais būtų įmanoma jo Antrąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui gretinti su Čaikovskio „Žiemos svajomis“ pavadinta simfonija? Beje, kuris iš šių kūrinių dirigentui Gintarui Rinkevičiui yra brangesnis? Abu lygiai arti širdies? Manyčiau, kad bent jau viešumoje būtent taip, nes antraip ties dirigento profesionalumu šiandien išdygtų klaustukas. O kuris mielesnis publikai, staugimais ir klyksmais pratęsusiai tuščiai patetišką Čaikovskio Pirmosios pabaigą? Plojo stovėdami, tačiau juk senokai ši aplinkybė visiškai nieko nebereiškia.Vis dar prie to nepriprantu, gal kad ir neketinu pratintis. Aplodismentai stovint, kadaise rodę pagarbą išskirtiniam meno įvykiui (tokį faktą ir biografai pažymėdavo), šiandien jau „nulis“ – pakanka atsistoti dviem, kad bandos jausmas pakeltų ir kitus.

 

Lukas Geniušas sudėtingą keturių dalių Brahmso kūrinį interpretavo siųsdamas ganėtinai ryškias įžvalgas tiek dirigentui, tiek su pianistu drauge muzikuojančiam orkestrui. Būtent solisto jautriai suvoktame opuse slypėjo Antrojo koncerto esmė, nes nepaisant laiko ir kitokių negandų nuvarginto, jau pobaisiu tapusio tos salės fortepijono, jautėsi į muziką įsitraukusio pianisto protas, dvasia, širdis... Girdėjosi, kad Lukas šiam susitikimui su Brahmsu buvo itin rimtai pasirengęs. Bet man, klausytojui, nutiko taip, kad sėdėjau parterio kairėje, ties pirmaisiais smuikais, patirdamas jų amato „spindesį ir skurdą“. Teisybė, smuikuoti jie moka, bet susidariau vaizdą, kad jiems visokia muzika tėra natos, o toliau jau nesvarbu, kieno ir kokia dingstim jos parašytos.  

 

Per pertrauką save tyliai subariau: „Ką, gal tu tikėjaisi solisto ir orkestro dialogo? Baik kliedėjęs...“ Bet visgi pagalvojau, kad sėdint balkone gal kiek kitaip įsijungtų ir nykioji salė. Atstumas tą „vergų darbą“ pridengtų ar net bandytų kurti prasmingesnę visumos iliuziją. Beje, tą „erdvę“ (kaip dabar sakoma) maždaug mėnesį mintyse jau mačiau griaunamą, taip pradedant pažadėtą salės rekonstrukciją. Jei ji įvyks, tai kokia bus? Viliuosi (viltis juk miršta paskutinė), kad kažkuri ateities karta gal neišvys „iš pirštinių pasiūtų batų“, nes tokių jau apsčiai turime.

Lukas Geniušas ir Gintaras Rinkevičius. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Gintaras Rinkevičius. D. Matvejevo nuotr.