Siuvinėjant ar interpretuojant

Fryderyk Chopin... Tokia didžiojo lenkų kompozitoriaus pavardė. Netoli Vilniaus geležinkelio stoties esanti Šopeno gatvė driekiasi per žinomam Vilniaus aludariui Wilhelmui Szopenui (Šopenui) priklausiusius žemės sklypus, tad XIX amžiui besibaigiant ten nutiestą naująją gatvę imta vadinti jo vardu, o 1899 m. šis pavadinimas buvo įteisintas. Tęsdamas pavardžių rašybos temą, paminėsiu ką tik Varšuvoje pasibaigusį Fryderyko Chopino konkursą, kur vyravo hieroglifais rašantys rytiečiai – transkribuoti jų pavardes būna sudėtingiau, negu šiaip pažvelgus atrodytų. Tačiau ir kirilicos raidyną naudojantys rusai, kurių pavardes mes buvom įpratę savaip užrašinėti, dabar jas rašo angliškai, tad aš tik po kelių dienų suvokiau, jog konkurso dalyvis Khozyainov paprasčiausiai yra Choziajnovas. Lenkas gal pasakytų „co kraj, to obyczaj“ („kiekvienam krašte savi papročiai“). Būtų normalu, jei šis priežodis neaprėptų ir muzikos. O Rusija yra šalis, kuri išugdė labai savitą ir stiprią pianistų mokyklą – tokią, kad stokojantis meninės individualybės, tačiau deramu lygiu šią mokyklą įvaldęs pianistas gali už jos „pasislėpti“. Choziajnovas buvo tolimas Fryderyko muzikai gal ir todėl, kad jo meninę individualybę formavo visiškai kitokia romantizmo samprata. Jis gali sužavėti skambindamas Rachmaninovą arba Čaikovskį, tačiau abejoju, ar ir Skriabiną. Šis „žaidimas slėpynėmis“ ne vieną konkurso klausytoją apgavo, nes jau po antrojo etapo apie Choziajnovą buvo rašoma taip, tarsi jis jau būtų laureatas.  

Konkursas faktiškai prasidėjo, kai tarptautinei komisijai sprendžiant pagal atsiųstus vaizdo ir garso įrašus 151 kandidatas buvo pakviestas dalyvauti liepos mėnesį Varšuvoje vykusioje konkurso dalyvių atrankoje. Po jos liko 87 kandidatai, daugiausia iš Kinijos – 22. Iš Lenkijos 16, iš Japonijos 14, iš Pietų Korėjos 7. Po šios atrankos nebeliko Prancūzijos ir Vokietijos atstovų, tad konkurso dominantė pasislinko Rytų pusėn. Mano kaimynas, pasitelkęs orią visažinystę, tą aiškina europiečių patižimu drausminant tinginiaujančius vaikus. Gal jis ir teisus, nes visiškai kitaip orientuota kinų kultūra konkursą verste užvertė panelėmis, „dailiai siuvinėjančiomis“ ten, kur derėtų interpretuoti genialią muziką. Jos išmokytos gal panašiai kaip ir mūsų mokyklose – pirštukai miklūs. Tik kas iš to? Įgudau jų skambinimą „leisti pro ausis“ ir nustebau, kai po pirmojo turo nė vienos „siuvinėtojos“ nebeliko (!). Kam derėtų padėkoti? Kažkodėl pagalvoju apie poną Thai Son Dangą, kurį labiau pažįstame kaip Dang Thai Soną, prieš keletą metų Vilniuje nepamirštamai paskambinusį 24 Chopino preliudus. Tik ar jam dera būti ir konkursantus vertinančios komisijos nariu, kai ne vienas konkurso dalyvis pas jį mokėsi? Nors jis savo mokinių konkurso balais nevertina, kiti tos komisijos nariai su ponu Dang Thai Sonu turi vienokį ar kitokį santykį. Sudėtinga.  

Konkurse – trejetas etapų ir finalas. Sakytum, keturi turai. Dalyviai instrumentą galėjo rinktis iš penkių pasiūlytų. Sąsiuvinyje klausydamasis kai ką žymėjausi, dabar surandu vietą, kur minimaliai kai ką užsirašiau skambinant kinų kilmės kanadiečiui Bruce’ui (Xiaoyu) Liu, pelniusiam pirmąją premiją: „Jis valdo paslaptį jos neatverdamas, atverta paslaptis juk dingtų. Svarbiausias kūrinio vietas pritildo. Skambina ilgomis frazėmis. Vis labiau juo tikiu.“ Per tutti stebiu suklususio orkestro veidus ir konkursantams draugišką dirigentą Andrzejų Borejko (jis pianistus pasitinka dar užkulisyje, pabendrauja ir drauge eina į sceną). Finalistė puikioji japonė Aimi Kobayashi (kokie jos interpretuoti preliudai!), tai pačiai šaliai atstovavusi ir tik į finalą nepatekusi Miyu Shindo. Neįprasta asmenybe imponavo japonas Kyohei Sorita (2 premija), kurį praminėm „samurajumi“, tad nustebom sužinoję, kad Varšuvoje jį irgi taip vadina. Kanadietis  J.J. Jun Li Bui, latvis Georgijus Osokinas, Pietų Korėjos pianistas Hyule Lee, Italijos ir Slovėnijos atstovas Alexanderis Gadjievas (Gadžijevas, 2 premija), ispanas Martinas Garsia Garsia (3 premija)... Tai tik kelios to konkurso, į kurį patekti ketino 500 pianistų, puošmenos. Per 15 dienų buvo pateikta maždaug 2000 Chopino kūrinių interpretacijų, ir jei jų klausytume be pertraukos, truktų bemaž 100 valandų. Konkurso abu su žmona klausėmės internetu, per tas dienas beveik neišeidami iš namų. Tokia galimybe klausytis konkurso itin gausiai naudojosi Japonijos, Pietų Korėjos, Latvijos, Lenkijos, JAV klausytojai, ir gal ne tik pensininkai kaip mudu.

Keista, bet konkurse dažnai girdėtas Andante spianato ir didysis polonezas visai nepabodo. Gal todėl, kad pirmą sykį tuo man dar negirdėtu kūriniu sužavėjo Vilniuje koncertavusi vieno įžymiausių XX a. pradžios pedagogų Alfredo Cortot auklėtinė Magda Tagliaferro (šioms pavardėms praverstų ir google informacija). Klausiausi jos rečitalio drauge su Vytautu Landsbergiu, ir polonezui karališkai artėjant link itin žėrinčios pabaigos, Vytulis tyliai apie pianistę pasakė: „boba su velnio plauku“. Taip, ji kaip retas pianistas išmanė virtuozinio spindesio dalykus, matyt, jie siejasi ir su itin sena prancūzų pianistų mokykla. Dar neįprasta, bet šiemet nemažai kas skambino ankstyvuosius Chopino opusus, reikalaujančius būtent prancūzų mokyklai būdingo detalių aiškumo ir jų spindesio.

Konkurso dalyvių lygis buvo itin aukštas. Ir vargu ar kur nors egzistuoja dar griežtesni konkurso reikalavimai. Nebepamenu, kuris marksizmo klasikas rašė apie drauge su vandeniu iš vonelės išpiltą kūdikį, o aš šį posakį  prisiminiau, kai ne tik „siuvinėjančių panelių“, bet ir puikiai Kinijai atstovavusio Hao Rao tarp dalyvių nebeliko – jis nepateko į finalą. Septyniolikmetė Rusijos ir Armėnijos atstovė Eva Gevorgyan – stipri pianistė, dažnokai buvo minima kaip jauniausioji konkurso dalyvė. Atidžiai patikrinęs aptikau, jog į konkurso finalą nepatekęs kinas Hao Rao už ją dar penkiais mėnesiais jaunesnis. Aršūs E. Gevorgyan šalininkai interneto komentaruose drabstė priešininkus tokiais žodžiais, kurių čia nekartosiu (ir tai galantiškieji lenkai!). Rezultatas toks, jog konkurso pagrindiniam laureatui Bruce’ui (Xiaoyu) Liu Katovicuose jau po konkurso skambinant Chopino Koncertą e-moll, pirmoji to išskirtinio vakaro dalis teko E. Gevorgyan, turėjusiai progą dar kartą įrodyti, kad Chopinas – ne jos kompozitorius (ir pati tą yra minėjusi).

Nepamiršiu vaizdo, kai pagyvenęs ponas, po pirmojo turo sveikindamas italę Leonorą Armellini, prieš ją priklaupė ant vieno kelio. Gal tai ypatingos pagarbos išraiška damai, antrą kartą atvykusiai į konkursą, kuriame anksčiau nepateko į finalą, o gal ir lenkų kultūroje užsilikusi riteriškumo apraiška. Kad šis praeities vaiduoklis kokiu nors pavidalu nepasikartotų, užkulisyje budinčios moterys ėmė kiekvieną dalyvį po pasirodymo lydėti iki jam skirto kambario, atverti duris ir konkursantui įžengus vidun jas vėl rūpestingai užverti. Aplodismentai kai kada virsdavo ovacijomis, kurių šitaip izoliuotas konkursantas nebegirdėdavo, tad ir už jas padėkoti jam nebūdavo kaip. Matyt, ponia Armellini apie tą naują tvarką jau žinojo, nes po trečio turo ji anaiptol neskubėdama nueiti nuo estrados priiminėjo ovacijas. Nebūtų italė!

Tad kad ir su kokia programa pas mus atvyktų šio konkurso dalyvis, tegu ir aukščiau antrojo turo nepakilęs, eičiau jo klausytis ir draugus paraginčiau tą daryti.