7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pasakojimai jautriai klausai

Giedrės Kaukaitės knygą „Mano Eldoradas“ (Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022) pasitikus

Edmundas Gedgaudas
Nr. 34 (1441), 2022-10-28
Muzika
Giedrė Kaukaitė per knygos pristatymą Rašytojų klube. D. Umbraso / lrt.lt nuotr.
Giedrė Kaukaitė per knygos pristatymą Rašytojų klube. D. Umbraso / lrt.lt nuotr.

Neseniai pasirodė ilgai laukta Giedrės Kaukaitės prisiminimų knyga „Mano Eldoradas“. Jos turinį taikliai nusako mažytė paantraštė – „...apie aną ir šį laiką...“ Nepaprastai gyvu, įtraukiančiu, literatūriškai talentingu stiliumi dainininkė knygoje pasakoja ne tik apie savo gyvenimo vingius ir itin turtingą sceninę patirtį, bet atskleidžia ir meno pasaulio kontekstus, dalijasi šiandien aktualiais pamąstymais, pateikia intriguojančius sutiktų menininkų mini portretus. Jau nutolę muzikiniai įvykiai, dar tebesančios ar jau išėjusios asmenybės knygoje vėl atgyja per Kaukaitės žvilgsnio, minties, meilės, žodžio blyksnius, autorės pakviesti ir solidžiai įsikūrę jos „Eldorade“.

 

Literatūros kritikas Petras Bražėnas yra parašęs laišką Giedrei Kaukaitei, susijusį su knygos pasirodymu. Autorei maloniai leidus, verta pacituoti keletą jo taiklių minčių: „Nesunku numanyti, kad bus tokių, kurie pasiges ilgesnio pabuvimo, metaforiškai sakant, dainininkės garderobe ar grimerinėje: prie tokių lūkesčių jie yra pripratinti ne vieno scenos žmogaus autobiografinio ar memuarinio pobūdžio knygų. Mano akimis žiūrint, pabrėžtinas santūrumas asmeninio gyvenimo detalių atžvilgiu yra ne tik skiriamasis, bet ir ypač vertingas „Mano Eldorado“ bruožas. O ir teikiantieji pirmenybę scenos užkulisiams, intymesniems menininko gyvenimo momentams nebus nuskriausti: ypač sodria faktine medžiaga paremti du didžiausi knygos rašiniai (ar poskyriai): „Teatro scena ir užkulisiai“ bei „Mano kelrodės dainos“. Vertingi ir muzikinio gyvenimo istorijai svarbūs stažuočių, konkursų, gastrolių faktai. Jie pateikiami oraus, savo vertę žinančio, bet sektinai kuklaus žmogaus tonu.

 

Girdžiu (ar įsivaizduoju girdįs) dar vieno autorę gerbiančio ir mylinčio, bet savo vilčių visiško išsipildymo lyg ir nesulaukusio klausytojo ar skaitytojo pastabą: tai kad ji apie kitus rašo daugiau, negu apie save. Teisybė. Bet juk tai, kaip ji rašo apie kitus, labai daug pasako apie pačią autorę. O ir tie kiti yra tokie mūsų scenos didieji, apie kuriuos skaitydamas praeini trumpą kelių dešimtmečių muzikinio gyvenimo istorijos kursą. Nespekuliuosiu vardais: jie visiems mums vienodai prieinami. Noriu pabrėžti tik autorės sugebėjimą piešti savo mokytojų, kolegų ir mokinių portretus: kokios tikslios detalės, kokios gilios psichologinės įžvalgos, kokia empatijos, humoro, net draugiško šaržo elementų dermė. Grįždamas prie meninio žodžio įtaigos, noriu ypač pasidžiaugti autorės iš vaikystės atsinešta, išsaugota ir labai tikslingai bei prasmingai panaudota žemaičių tarme. Vienu atsikvėpimu perskaitęs „Mano Eldoradą“, ne vienam draugui pasigyriau turėjęs turtingą savaitgalio dvasios puotą. Kol kas tas jausmas neblanksta. Ačiū už jį.“

 

Viena iš Kaukaitės gyvenime sutiktų asmenybių – muzikologas ir kultūros metraštininkas Edmundas Gedgaudas, kuris dar nepasirodžius knygai, pagautas šio beišsipildančio fakto įkvėpimo, parašė savotišką kultūrinę knygos preambulę, taip ir nepublikuotą. Knygos pasirodymo proga skaitytojams siūlome pažintį su Gedgaudo permąstytais „Eldorado“ kontekstais, kurie kviečia tarsi įžengti į prieangį, prieš patenkant į meninį Giedrės Kaukaitės Eldoradą.

 

Laimutė Ligeikaitė

 

Su Justinu Mikučiu buvom nesimatę daugybę metų, į kuriuos įsiterpė ir jo Sibiro tremtis. Ne kartą galvojau apie Justino ypatingu būdu sutelktą žemaitiškumą. Svarbia jo dalimi laikau drąsą spręsti savarankiškai ir būtinai nepaisant jau egzistuojančių nuomonių. Prie kai kurių Mikučio posakių priartėjau anaiptol ne iš karto. Ką nors girdamas, jis kartais minėdavo „taiklų nepataikymą“. Šiuos labai mikutiškus žodžius suvokiau galvodamas apie „taiklaus nepataikymo“ priešybę – apie „taiklų pataikymą“. Jo dabar išmokoma konkursų laureatus rengiančiuose centruose, puikiai įvaldant amato lygmens nepranokstantį perfekcionizmą.

 

Žiūriu į nuotrauką pageltusiame 1977 metų „Literatūros ir meno“ puslapyje. Joje – Giedrė Kaukaitė ir du vyriškiai, atlikę svarbius Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“ vaidmenis. Neeilinio tai būta spektaklio, mačiau bei girdėjau jį tris kartus, ir vis su „taikliai nepataikančia“ Giedre. O pablukusi nuotrauka man kažkodėl priminė faktą, kurį knygoje „Maria Callas“ aprašė Arianna Stassidopoulos: 1955 m., rengiant Vincenzo Bellini operos „La Sonnambula“ premjerą, Callas suabejojo režisieriaus Luchino Visconti siūlymu scenoje pasidabinti savo puošmenomis – juk Amina tėra paprasta kaimo mergaitė. Su šia nuostata nesutikdamas, Visconti pasakė: „Ne, bet Jūs nesate kaimo mergaitė. Jūs esate Maria Callas, kuri vaidina kaimo mergaitę. Šito Jūs nepamirškite.“ Ar didžiojo režisieriaus žodžiuose nesama ir „taiklaus nepataikymo“? O kažkelintą kartą žvelgdamas į tą fotografiją pagalvojau – Giedrei Kaukaitei tikrai nebūtų ko šiai  „šimtmečio primadonai“ pavydėti. Giedrė tikrai nestokojo jos magiškam balsui rašytos muzikos.  Galime netgi sakyti, kad šis balsas ir kūrybinė dainininkės intuicija paveikė ištisą lietuvių kompozitorių plejadą. Ko vertas vien Felikso Bajoro ir Giedrės Kaukaitės tandemo išpuoselėtas  pasakojimo pradas, stulbinančia jėga prabilęs Felikso „Sakmių siuitoje“. Visiškai kitaip, bet ne mažiau įtaigiai, šis pradas vyravo ir Broniaus Kutavičiaus oratorijoje „Paskutinės pagonių apeigos“. 

 

„Kas mūs būtis? Žaismė!“ – iš senos plokštelės klausydavausi Kipro Petrausko dainavimo. Žodžio ir muzikos lydinys! Bet nejau Juozas Gruodis įsivaizdavo, kad Piotro Čaikovskio „Pikų damos“ Germaną unikaliai (gal net genialiai) interpretavęs artistas ne menkiau pajaus ir Berlyno nakties slėpinius? Ko pristigo Kiprui, kurio balso lobiams Gruodis skyrė Kazio Binkio tekstu sukurtą „Pavasario naktį Berlyne“? Matyt, dainininkas šios didmiesčio poezijos nepajėgė priimti širdimi, kaip ir Gruodžio muzikos. Beje, abu šio kūrinio autoriai, poetas ir kompozitorius, buvo Vokietijoje tuo metu, kai ten (po pralaimėto Pirmojo pasaulinio karo!) suklestėjo menas ir kultūra. Nebylusis kinas buvo augte įaugęs į modernaus didmiesčio gyvenimo siautulį, tad gal todėl ir lietuvio eilėraštis apie naktinį Berlyną primena šuoliuojančią kino kadrų seką. Tą principą pasigavusio kompozitoriaus entuziazmas atitiko poetines keturvėjininko Binkio vizijas. Tačiau Kipras, tas didis artistas, gal jautėsi neturįs savo arsenale šiam kūriniui tinkamų priemonių. Ir dvasinių, ir vokalinių. 

 

Binkio sūnų Gerardą pažinau pianisto ir dirigento Rimo Geniušo (Petro tėvo, Luko senelio) namuose. Profesorius Rimas sykį papasakojo su Kipru Petrausku susijusį epizodą. Kaip paprastai, ir šiam atsiminimui jis nepristigo geniušiškų atspalvių, kurie tą pasakojimą mano atmintyje ir išsaugojo. Grįžęs iš stažuotės Leningrade pamatė, kad Operoje, regis, tą patį vakarą, vyksta „Otelas“ dalyvaujant Kiprui Petrauskui. Nuėjęs, aišku, išvydo griuvėsiais virtusį Kiprą. Bet kokių didingų tai būta griuvėsių! Nors išklausė tik du veiksmus, griuvėsių galybė spėjo išsklaidyti visą tvarkingai sukauptą ir parsivežtą stažuotės išmintį – jos kaip nebūta. O su ponu Gerardu susitikti, be kitų dingsčių, skatindavo ir profesoriaus pomėgis išprovokavus kitokią nuomonę smagiai pasiginčyti.

 

Pusamžiu vėliau, sovietų okupuotos Lietuvos menui vaduojantis iš sąstingio, Kaukaitė mus grąžino į anuos „auksinius dvidešimtuosius“ (gal dvidešimtinius?) ir lyg kokia čigonė išklojo, kas anuomet „Pavasario naktį Berlyne“ sukūrusiems mūsų vyrams „ant širdies gulėjo“. Tai kitaip su žodžiu susieta muzika, kuri dainuojant jo niekur nesumenkina, tad ir klausimas, kuris kurį čia stiprina, tėra retorinis. Matyt, ir čia „taikliai nepataikiusios“ Giedrės dėka suvokėme turintys savo kultūros lobyne šį šedevrą.

 

Gal tad žemaitiški yra ir Kaukaitės sugebėjimai ką nors savaip apmąstyti, analizuoti, rašyti. Manau, jog nutaikiusi deramą momentą ji sugriebia mintį, kad ją dar karštą paverstų užrašytu pasakojimu. Bet kartais Giedrė gali tik dėlioti faktus, tarsi neutraliai apie juos pasakotų, o skaitytojui tekstas išlieka įtaigus, įtraukiantis. Gal rašydama ji pasitelkia ir savo sceninę patirtį, ją savaip transformuodama? Kai Liudas Truikys pasakodavo apie sąšauką tarp Žemaitijos kaimų žmonėms laukuose dirbant ir dainuojant, vis įtardavau jį kažką pagražinant. O kai netikėtai apie tą patį perskaičiau Giedrės tekste, abejonės dingo. Bet kodėl taip?

 

Kazio Binkio poezijos eilutę „Debesų keliu didžiuoju“ panaudojau antraštei, 1984 m. recenzuodamas vieną iš Giedrės koncertų Filharmonijos salėje: „Giedrės Kaukaitės rečitalyje – šešių lietuvių kompozitorių pavardės. Keturių autorių kūrinius balsui ir fortepijonui įrėmino du ciklai, atlikti su ansambliu „Musica humana“. Lyg žalios eglės koncerto pradžioje, viduryje ir pabaigoje iškilo be akompanimento padainuotos liaudies dainos. <...> Jas ryškino ir režisūrinė idėja: liaudies dainas Kaukaitė dainavo stovėdama, lyg liaudies skulptūros reminiscencija, avanscenos viduryje, kitas akompanuojant fortepijonui, – dainininkui įprastoje vietoje (kur betgi galiojo visiškai kitokia ne tik muzikinė, bet ir plastinė raiška), o ciklus atliko sėdėdama tarp instrumentalistų, gaubiama jos meninę individualybę bene labiausiai atitinkančios atmosferos.“

 

Seniai žinoma, kad iškilieji meno reiškiniai neretai gimsta ne susiklosčius kūrybai palankioms aplinkybėms, o nepaisydami to, kas jiems priešiška. Vieną didžiųjų savo šedevrų – operos „Don Karlas“ pirmąjį variantą – Truikys (po 10 metų jo kūrybos ignoravimo pauzės) sukuria 1959 m., o sovietiniam sąstingiui dar paaštrėjus, Vilniuje 1967 m. blyksteli Jono Jurašo parengta Sławomiro Mrożeko „Tango“ premjera. Skandalas! Bet – „nebeužtvenksi upės bėgimo“. Į scenas veržte veržėsi kitokia režisūra, kitoks aktoriaus menas, atsinaujinusių sampratų paveikta scenografija bei muzika. Kultūros įvykiais tampa naujieji Kauno dramos teatro spektakliai, o Vilniuje atsinaujinanti scenos raiška susitelkia Jaunimo teatre. Ten muzikai vadovaujantis Feliksas Bajoras kūrybingai naudojasi garsų meno teatriškumu, randančiu natūralų dialogą su jo paties vaizduote. Teatras buvo ir tebėra jam būtinas, tad priimdamas šio meno raiškos įvairovę kompozitorius gali kaitalioti kaukes (irgi juk teatro komponentai). Jam svarbu būti aktoriumi, savitą raišką atrandančiu režisieriumi ir jaustis neklystančiu. Nuolatos, be išlygų ir visur. Rašant muziką, ją koncertiniu arba teatriniu pavidalu įkūnijant, ieškant ir surandant tam būtinų bendraminčių, reikalaujant vienokio ar kitokio vokalo. Ir čia išskirtinė vieta teko Kaukaitei. Galėtume leistis į ilgą šneką apie jos drauge su kompozitoriumi puoselėtą balso, tarties ir ypač pasakojimo pobūdį. Būtent pastarasis pradmuo netrukus įsivyravo Felikso „Sakmių siuitoje“. Stulbinančiai! Jį (visiškai kitaip panaudotą, tačiau ne menkiau iškalbingą) aptinkame ir Kutavičiaus „Paskutinėse pagonių apeigose“.

 

Tie dalykai netapo vien išskirtine naujosios lietuvių muzikos savastim. Juk ir Čaikovskio romansus Giedrė priartino prie raiškos, būdingesnės pūtikų ansambliams, o ne dainininkams. Atsiejo juos nuo senstelėjusio sentimentalumo, tarsi perkeldama į erdvesnį būstą. Girdėjusieji tai muzikai skirtą koncertą jautė, kad pasikliaudama nedideliu romansu Giedrė geba „lyg tarp kitko“ aprėpti tiek, kad to pakaktų ir ištisam spektakliui. Kas dar panašiu lygiu būtų tą sugebėjęs? Beje, girdėjau Giedrę sakant, kad minėta tų romansų interpretacija buvusi ypatinga kultūra ir stiliaus pojūčiu pasižymėjusio koncertmeisterio Eugenijaus Ginio nuopelnas. Kažin ar tik jo, nes juk būdamas įžvalgus jis Giedrei nebūtų siūlęs jos prigimčiai svetimos traktuotės. 

 

Algirdo Martinaičio kantata „Cantus ad futurum“ dviem sopranams ir instrumentų ansambliui. Dar vienas sopranas – Regina Maciūtė. Kaip į šią jautrią kompozitoriaus pranašystę reaguotų aną pavasario naktį po Berlyną besidairantis mėnulis? Nujaučiam, kaip tuo kūriniu džiaugtųsi Gruodis, laikęs ranką ant lietuvių muzikos pulso. Juk čia – galingai išsakyta apokalipsės nuojauta. Šiurpi, tolydžio aktualėjanti. Beje, ar be Giedrės ir Felikso išpurentos dirvos būtų atsiradęs šitoks „Cantus ad futurum“?

 

Grįžtu prie to, ką jau minėjau. Taigi – „Madam Baterflai“. Ši opera stipriai veikė Truikio vaizduotę. Buvo ypač su ja suartėjęs ir skirtingais ilgo gyvenimo metais suprojektavęs kelis scenovaizdžių variantus. Jų imdavosi net tada, kai nebūdavo jokios perspektyvos pamatyti tuos darbus realizuotus scenoje. Iš anksto pasvertais, preciziškumu jo scenografijos projektus primenančiais žodžiais Truikys paaiškindavo: „Juk tragedija čia ne tai, kad atsibastęs amerikonas suvedžiojo mergytę. Tokių tragedijų pilnos tarpvartės. Tragedija čia  tai, kad ji išdavė protėvių dvasią.“ Ir kiekvieną kartą kalbėdamas susigraudindavo ties trimis paskutiniais žodžiais. Visada tik ties jais. Deja, nesugebu užrašyti rūpestingai išpuoselėto (kaip ir jo mėlynai padažyti ūseliai), rafinuoto žemaičiavimo. O Giedrė Kaukaitė visa tai puikiausiai užrašytų! 

Giedrė Kaukaitė per knygos pristatymą Rašytojų klube. D. Umbraso / lrt.lt nuotr.
Giedrė Kaukaitė per knygos pristatymą Rašytojų klube. D. Umbraso / lrt.lt nuotr.
Viršelis
Viršelis
Giedrė Kaukaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Giedrė Kaukaitė. Asmeninio archyvo nuotr.