Muzika
Turbūt nėra konkurso, kuriame vertinimo komisijos ir klausytojų nuomonės sutaptų. Tad gal paakintas puikiai šiemet transliuoto Piotro Čaikovskio konkurso ir galimybės iki šiol (taigi, po gero pusmečio) klausytis vieno ar kito jo dalyvio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio konkurso pianistų pasirodymus irgi nusprendžiau sekti neišeidamas iš namų. Viskam aplinkui kintant, net senatvė nebepajėgia žmogaus nuo pasaulio atskirti taip, kaip per šimtmečius ji tą daryti buvo įpratusi.
Patogiai sėdėdami, kompiuterio ekrane su žmona stebime išties stilingus MKČ inicialus, paskui gėrimės bėgančiu vilku, kuris netrukus sužvengia ir suprunkščia žirgo balsu. O toliau jau nematomos merginos balsas skelbia vykstant 8-ąjį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursą. Tada vėl gražieji inicialai, bėgantis arkliabalsis vilkas, vėl žodžiai apie 8-ąjį Mikalojaus Konstantino... Žinom, jau žinom. O gal ten salėje jau pertrauka arba mes ne taip prisijungę? Bandom jungtis kitaip, ir nudžiungame ne tik išgirdę, bet ir pamatę skambinant kažkurią konkurso dalyvę. Bet jaučiamės vilko suklaidinti, pavėlavę, nes pianistė, regis, tuoj įpusės savo pasirodymą. Juk klausantis Piotro Čaikovskio konkurso transliacijų šitaip klaidžioti netekdavo, o dar buvo ir nuolat komentuojama, gyvai ir labai natūraliai reaguojant į renginio eigą. Tuo rūpinosi du savo darbą išmanantys ir jam neabejingi žmonės – viena rusų, kitas anglų kalba. Per ilgesnę pertrauką jie pašnekindavo vieną kitą konkursą stebintį profesionalą, o tai irgi prisidėdavo kuriant stiprų renginio mikroklimatą, leidžiantį prie kompiuterio ekrano jaustis gal net komfortabiliau negu tvankioje salėje.
MKČ konkurso pirmojo ir antrojo turo perklausos vyko bemaž tuščioje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos salėje, didžiuliais šiaurinės pusės langais žvelgiančioje į Lukiškių aikštę. Ir puiki vieta, ir tai, kad nereikia bilieto, patraukė vos saujelę klausytojų. Net nedrąsu prie jos prisijungti, tad ir dėl tos aplinkybės verčiau likti namuose ir sekti transliacijas internetu. Tik štai – matyt, buvo nuspręsta apsieiti be pranešėjų, o jų lakoniško žodžio šiuo atveju dažnokai stigo. Tačiau per finalo perklausas pranešėja buvo, tik ji nenatūraliai stengėsi pagyvinti sausą informaciją. Filharmonijoje skelbiant laimėjusius konkursą transliacija nei iš šio, nei iš to tapo tarsi „piratinė“ – vaizdas krutėjo, o garsas buvo toks išsidarkęs, kad jei pirmosios vietos laureatas Aleksandras Kashpurinas būtų apie tą žinojęs, tai tų gal ekspromtu sumanytų ir transliacijos visiškai sudarkytų fortepijono garsų nebūtume išgirdę. Nors per iš anksto numatytus finalistų pasirodymus su orkestru girdėjome visiškai gerus garso įrašus.
Neskaičiavau kiek, bet tikrai daug kartų girdėjau skelbiant, jog šį konkursą globoja Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda. Tačiau net pirmieji po Filharmonijos salės renovacijos joje vykę konkurso finalo renginiai nepaskatino Ekscelencijos pasidomėti tos globos rezultatais.
Konkurse buvo pianistų, jau pirmame ture taip įtraukusių klausytoją, kad gal net privertusių pamiršti apie klastingą tokių renginių charakterį. Juk tai ne šiaip koncertiniai pasirodymai, o konkursas, kur be tavo valios bus parinkta, kurių jo dalyvių dar klausysies, o kurių kol kas nebeišgirsi. Tarp tokių pateko antrame ture kaip savastį Maurice’o Ravelio „Atspindžius“ skambinusi Karolina Pancernaitė, tad belieka įsivaizduoti (ir, visai tikėtina, klysti) jos interpretuojamą Trečiąjį Sergejaus Prokofjevo koncertą. Manau, kad ne vienam, sekusiam šio konkurso eigą, knietėjo išgirsti Onutės Gražinytės ir Vincenzo De Martino finalo programą (atitinkamai Pirmasis Ferenco Liszto koncertas ir Trečiasis Sergejaus Prokofjevo koncertas), pastarąjį jau klausydamasis pirmojo turo laikiau vienu iš šio stipraus konkurso lyderių.
A. Kashpurinas, kaip ir korėjietis Yong Ho Parkas, finale su orkestru skambino Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį koncertą, ir pirmąją premiją mintyse jau skyriau (gal šiek tiek paveiktas antrame ture jo paskambintų trijų Igorio Stravinskio „Petruškos“ fragmentų) pianistui iš Pietų Korėjos. Bet ji teko konkursantui iš Sankt Peterburgo.
Konkursai atskleidžia tiek tavo, tiek ir vertintojų komisijos stiprias bei silpnas vietas. Gal ir dėl to taip įdomu juos sekti?
