„Skalvijos“ kino centre pristatoma kino režisieriaus Marato Sargsyano fotografijų paroda „Ne aš toks, gyvenimas toks“. Parodos pavadinimą pasufleravo užrašas, kurį režisierius pamatė ištatuiruotą ant vieno vaikino – Vėliučionių vaikų socializacijos centro auklėtinio – rankos.
Vakarai su pamirštomis ir naujomis kino istorijomis
Birželio 25 d. „Patiltėje“ Vilniuje prasideda nemokamos kino peržiūros „Gilios upės tyliai plaukia“. Iki rugsėjo vidurio po Liubarto tiltu kino ir medijų centras „Meno avilys“ su partneriais planuoja surengti daugiau nei dvidešimt seansų: tai bus moterų režisierių nebylieji filmai su gyvai atliekama muzika, Brazilijos kino retrospektyva, „Skalvijos“ kino centro klasikos vakarai bei Skalvijos kino akademijoje sukurti filmai ir videomenas.
Rytoj prasideda virtualūs kino meistriškumo kursai, kuriuose savo darbo specifika ir subtilybėmis dalinsis įvairių kino sričių profesionalai. Tarp jų – dokumentinio filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ režisierė Aistė Žegulytė. Kino kritikai šį darbą pripažino vienu stipriausių 2019-ųjų lietuviškų kino filmų. Pasak kino kritikės Živilės Pipinytės, „Tokio drąsaus, pasitikinčio žiūrovo protiniais sugebėjimais, tokio originalaus filmo lietuvių kine man jau seniai neteko matyti.“
Operatorius Vytautas Katkus ir scenaristas Titas Laucius kviečia į kino meistriškumo kursus, kuriuos organizuoja kino ir medijų centras „Meno avilys“. Paskaitos vyks nuotoliniu būdu, bus gilinamasi į kino kalbos pagrindus, kuriant trumpametražio filmo scenarijų, naudoti dialogą kaip dramaturgijos priemonę ar filmuoti dokumentinį filmą savo namuose. Dažnai ribotos techninės bei logistinės galimybės ne tik leidžia iš naujo atrasti netikėtų dalykų pažįstamoje aplinkoje, bet ir sukuria puikias sąlygas gimti originaliems kūrybiniams sprendimams. Kiekviena užduotis - naujas iššūkis, naujos taisyklės, pagal kurias kursų dalyviai atras kino kūrimo paslaptis.
„Lėtosios peržiūros“ yra tęstinis „Meno avilio“ projektas, kurio tikslas dvilypis: sulėtinti greitą kino vartojimą, rodant filmus kartą per savaitę ir suteikiant jiems kontekstą, taip pat papildyti Lietuvos kino ekranus retai rodomais, kino istorijai svarbiais kūriniais. Šis šešių seansų ciklas skirtas išryškinti režisierėms, kūrusioms skirtinguose pasaulio kraštuose 1960–1990 metais. Jas vienijo drąsus ir atidus žvilgsnis į socialinius pokyčius ir siekis reprezentuoti liekančiuosius už kadro. Filmuose šmaikščiai, ironiškai ar jautriai pagarsinamos iki tol pašnibždomis ar privačiai aptarinėtos problemos. Daugelis šių filmų buvo nepelnytai pamiršti ir iš naujo atrasti peržiūrint moterų indėlį į kino istoriją. Programos kuratorės – Ona Kotryna Dikavičiūtė, Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Mantė Valiūnaitė.
Paskelbti tyrimo „Moterys Lietuvos kino industrijoje“ galutiniai rezultatai. Pirmasis tokio masto Baltijos šalyse vykdomas projektas buvo skirtas moterų profesiniam tapatumui tirti ir užtruko dvejus metus . „Meno avilio“ inicijuotas tyrimas apima Lietuvos kino istoriją ir dabartį, siekia įvardyti, kaip kito moterų padėtis kine nuo 1947 m. iki šių dienų. Tirti visi svarbiausi kino gamybos etapai: pasirengimas dirbti kine, darbas jame, galimybė gauti finansavimą ir darbo įvertinimą, priklausomai nuo lyties.
Koks kinas domina Y ir Z kartų sandūros atstovus? Geriausiai į šį klausimą gali atsakyti jie patys. Praėjusį pavasarį medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ tarptautinis projektas „Moving Cinema“, bendradarbiaujant su Vilniaus tarptautiniu kino festivaliu „Kino pavasaris“, pirmą kartą pristatė „Jaunųjų programerių“ filmų rinkinį. Žiūrėdami filmus ir diskutuodami tarpusavyje, aštuoni jaunuoliai kartu su „Kino pavasario“ atstovais iš pasiūlytų filmų atrinko tuos, kurie kalbėjo jiems artima stilistika ir aktualiomis temomis.
Toronte (Kanada) ką tik baigėsi 26-asis Tarptautinis dokumentikos festivalis „Hot Docs“, kuriame šiemet parodytas ir Aistės Žegulytės filmas „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Organizatoriai apibūdino filmą kaip „įspūdingą antropocentrinio požiūrio ardymą“, o peržiūrose netrūko susidomėjimo.
Vilniuje, ŠMC kino salėje, įvyks peržiūra „Nesugalvoti dalykai“, pristatanti ankstyvąjį lietuvių videomeną. Peržiūros programa, sudaryta sekant menininkų pasakojimais, leidžia atkurti 10-ojo dešimtmečio ir jo pabaigos nuotaikas, kviečia prisiminti tai, kas jau tapo istorija, – videokasetes, naktinius TV „chatus“, madas. Kita vertus, ankstyvajame lietuvių videomene keliami klausimai ar temos – vaizdinių daugis, feminizmo idėjos, televizinio formato ribos, dienoraštinis kinas, interneto estetika – aktualios ir šiandien. Penktadienio (gruodžio 21 d.) 19 val. renginys – reta proga susipažinti su Tomo Andrijausko, Henriko Gulbino, Aistės Lapinskaitės, Lauros Stasiulytės, Karlos Gruodis ir kitų ankstyvąja kūryba.
„Ši programa supažindina ne su linijine videomeno raida, o su viena iš 10-ojo dešimtmečio interpretacijų. Į ankstyvąį lietuvių videomeną žvelgiama sekant autorių ir jų kolegų prisiminimais, tyrinėjant Vilniaus dailės akademijos archyvus. Tokia struktūra leidžia pabandyti atskleisti laiką nesiekiant nei tikslumo, nei romantizavimo,“ – sako projekto vadovė ir programos sudarytoja Gerda Paliušytė.
Pradeda veikti Nepriklausomos sinematekos internetinė svetainė, pristatanti restauruotą ir suskaitmenintą lietuviško kino paveldą. Kokybiško garso ir vaizdo filmai yra prieinami visiems internetiniame puslapyje www.sinemateka.lt, kartu su juos lydinčia aiškinamąja tekstine, garso ir vaizdo medžiaga, kuri ne tik supažindina su kultūros, istoriniu, socialiniu kontekstu, bet kartu siūlo skirtingus kūrinių perskaitymo būdus, skatina skirtingų kūrinių ir kartų dialogą. Projekto startas pažymėtas savaitgalį vykusia šventine ekskursija po Vilnių, įkvėpta kino režisieriaus Almanto Grikevičiaus filmo „Laikas eina per miestą“ (1966).
„Kelis metus brandintu Nepriklausomos sinematekos projektu siekiame aktualinti lietuvių kino paveldą, paversti jį laisvai prieinamu, informatyviu bei suteikti galimybę žiūrėti kokybiško, restauruoto vaizdo ir garso filmus. Anksčiau šių filmų sklaidą ar rodymus ribojo analoginis kino juostų formatas,“ – teigia projekto iniciatorė – kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė.