7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vasaros kinas „Patiltėje“

Vakarai su pamirštomis ir naujomis kino istorijomis

„Meno avilio“ inf.
Nr. 24 (1345), 2020-06-19
Kinas
Alice Guy-Blaché
Alice Guy-Blaché

Birželio 25 d. „Patiltėje“ Vilniuje prasideda nemokamos kino peržiūros „Gilios upės tyliai plaukia“. Iki rugsėjo vidurio po Liubarto tiltu kino ir medijų centras „Meno avilys“ su partneriais planuoja surengti daugiau nei dvidešimt seansų: tai bus moterų režisierių nebylieji filmai su gyvai atliekama muzika, Brazilijos kino retrospektyva, „Skalvijos“ kino centro klasikos vakarai bei Skalvijos kino akademijoje sukurti filmai ir videomenas.

 

Per atidarymo renginį birželio 25 d., ketvirtadienį, 21.30, bus rodomi Alice Guy-Blaché ir kitų režisierių filmai, kuriems muziką sukūrė ir ją gyvai atliks Jūra Elena Šedytė ir Kristupas Gikas. Vakaro programą sudarė ir pristatys Kolumbijos universiteto profesorė, tarptautinio projekto „Women Film Pioneers“ iniciatorė Jane Gaines.

 

Kiekvieną ketvirtadienį žiūrovai bus kviečiami į „Lėtąsias peržiūras“. Šį tęstinį ciklą „Meno avilys“ organizuoja jau penktus metus, jo tikslai – sulėtinti greitą kino vartojimą, suteikti jam kontekstą bei papildyti ekranus retai rodomais, kino istorijai svarbiais filmais. Pirmoji peržiūrų dalis birželį ir liepą skirta moterų režisierių nebyliajam kinui. Garso takelius specialiai šiems filmams sukūrė ir gyvai juos įgarsins klasikinės bei eksperimentinės muzikos kūrėjai. Rugpjūtį ir rugsėjį „Lėtąsias peržiūras“ pratęs Brazilijos kino programa.

 

Kartą per mėnesį, penktadieniais, „Skalvija“ rodys kino klasiką. Ekrane po Liubarto tiltu atgis čekų kino maištininkės Veros Chytilovos filmas „Saulutės“ („Sedmikrasky“, 1966), amerikiečio Vincento Gallo režisūrinis debiutas „Buffalo ’66“ (1998), brito Nicolaso Roego „Žmogus, kuris nukrito į Žemę“ („The Man Who Fell to Earth“, 1976), kuriame vaidina Davidas Bowie, o rugpjūčio pabaigoje į atvirų durų dieną ir peržiūras pakvies „Skalvijos“ kino akademijos studentai.

 

Pionierių pionierė

 

Alice Guy-Blaché (1973–1968) sukūrė pirmą kino istorijoje vaidybinį filmą. Vos ne šimtą metų buvusi visiškai pamiršta, ši scenaristė, režisierė ir prodiuserė vis dažniau prisimenama kartu su kitomis iš kino istorijos beveik ištrintomis kūrėjomis. Jos pirmasis filmas „Kopūstų fėja“ („La Fée aux choux“, 1896) trunka apie minutę: skrybėlėta dama traukia iš kopūstų kūdikius, bet, kitaip nei broliai Lumière’ai, Alice Guy jau nori ne tik fiksuoti judesį, bet ir pasakoti istoriją. Ji ne tik pirmoji moteris kino režisierė, bet ir pirmoji, įkūrusi savo kino studiją. Ji kovojo su rasizmu ir pirmoji sukūrė filmą, kuriame vaidina tik juodaodžiai aktoriai.  

 

Alice Guy gimė Paryžiuje, jos tėvai buvo prancūzai, bet vaikystę ji praleido Čilėje, kur tėvas prekiavo knygomis. Žlugus tėvo įmonei ir anksti mirus broliui, šokiu, muzika, opera ir daile besižavinti mergina įstojo į stenografijos kursus. Šis naujas amatas tada ne vienai merginai atvėrė galimybę dirbti.

 

Būdama dvidešimt vienų metų Alice Guy tapo išradėjo Leono Gaumont’o sekretore. Gaumont’as pradėjo pardavinėti kino kameras ir nusprendė, kad jas reklamuoti padės trumpi filmukai. Guy manė, kad sugebės tai daryti geriausiai, bet įkalbinėti Gaumont’ą teko beveik metus. Pirmasis filmas buvo sėkmingas ir netrukus Guy jau vadovavo Gaumont’o kino gamybai. Iš viso studijai ji sukūrė apie keturis šimtus filmų.

 

Nežinia, kaip būtų susiklosčiusi Guy karjera Prancūzijoje, bet 1907 m. ji ištekėjo už bendradarbio Herbert’o Blaché. Gaumont’as norėjo, kad JAV jie reklamuotų dar vieną išradimą – chronofoną. 1910 m. atvykusi į JAV pora nusprendė įkurti savo bendrovę ir kurti filmus. Iš pradžių sprendimas atrodė teisingas, bet, deja, šovinistiškai nusiteikę amerikiečių kino gamintojai daug prisidėjo, kad Guy-Blaché vardas būtų ištrintas iš kino istorijos.

 

1912 m. Naujajame Džersyje jie pastatė kino paviljonus. Kol nebuvo Holivudo, „Solax“ buvo tapusi viena didžiausių JAV kino gamintojų. Guy-Blaché sukurdavo vidutiniškai du filmus per savaitę – tada filmai retai trukdavo ilgiau nei kelias minutes. „Solax“ samdė kitus filmų kūrėjus, o Guy-Blaché jiems visiems vadovavo. Taip pat studija turėjo savo žvėryną, kuriame buvo laikomi tigrai, žiurkės, liūtai, panteros. Žiūrovai mėgo egzotiškus reginius ir Guy-Blaché filmuose jų netrūko. Ji išbandė beveik visus kino žanrus: kūrė vesternus, melodramas, filmus apie pilietinį karą ir net ekranizacijas. Priešingai nei dauguma amžininkų, Guy-Blaché daug dėmesio skyrė nuosekliam veiksmui bei dramaturgijai, nors tai ir reikalavo daugiau lėšų. Jos filmai pasižymėjo brangia scenografija ir statistų gausa. Guy-Blaché spalvino savo filmus, bandė sinchronizuoti vaizdą ir garsą, pasitelkdama fonografo įrašus.

 

1917 m. šeima ėmė griūti: vaikų ligos privertė Guy-Blaché persikelti į Šiaurės Karoliną, o vyras kartu su viena aktore išvyko užkariauti dar besikuriančio Holivudo. Guy-Blaché filmai vis dar buvo populiarūs, bet prasidėjo problemos, susijusios su sveikata, skyrybomis, finansais. Kino pramonė keitėsi labai sparčiai ir Guy-Blaché pradėjo atsilikti. Dėl nežinomų priežasčių ji atsisakė režisuoti „Tarzaną“. Paskutinį filmą „Sugadinta reputacija“ („Tarnished Reputations“) Guy-Blaché sukūrė 1920 metais. 1922-aisiais „Solax“ buvo likviduota, po skyrybų kūrėja su vaikais grįžo į Prancūziją. Sugrįžti į kiną, nepaisant pastangų, jai nepavyko, o JAV jos filmų kopijos dingo. Gaumont’as režisierei padėti atsisakė, būsimo prancūzų sinematekos steigėjo Henri Langlois jos filmai nesužavėjo, o pirmąją kino istoriją parašęs Georges’as Sadoulis daug prisidėjo, kad Guy-Blaché vardo jo kino istorijoje neliktų. 

 

1927 m. Guy-Blaché su vaikais grįžo į JAV, užsidirbdavo pragyvenimui rašydama straipsnius moterų žurnalams, knygas vaikams. Antrojo pasaulinio karo metais ji pradėjo rašyti memuarus, dažnai duodavo interviu, bet pamažu Guy-Blaché visi ėmė pamiršti. Ji gyveno Naujajame Džersyje, netoli kadaise savo įkurtos kino studijos, ir gyvenimo pabaigoje klausė, ar jos gyvenimas „buvo pralaimėjimas, ar sėkmė“.

 

Dabar dažnai spėliojama, kas atsitiko, kad ši kino pionierė buvo pamiršta. Ji teigė: „Mano jaunystė, lytis, patirties stoka – viskas buvo prieš mane.“ Nors kino istoriją rašė vyrai, Guy-Blaché suvokė savo talentą: „Visada aiškinau bendradarbiams, kad sėkmės sulaukia tik tie, kurie duoda visuomenei ne tik tai, ko ji nori, bet ir šį tą daugiau. Tą „daugiau“ pavadinčiau kiekvienos asmenybės išskirtinumu.“ Jos filmai išsiskyrė dėmesiu veikėjų psichologijai, į kurią ankstyvieji kūrėjai nelabai kreipė dėmesio. Jos filmų herojės buvo stiprios ir mokėjo valdyti situaciją. Kartais režisierė pasitelkdavo ironiją: filme „Feminizmo pasekmės“ („The Consequences of Feminism“, 1906) vyrai lygina skalbinius ir užsiima vaikais, kai jų žmonos klube geria alkoholį ir rūko cigarus. Jos komedijų herojai dažnai keičiasi vaidmenimis, apsikeisdami drabužiais.

 

Daug metų buvo tvirtinama, kad jos filmai dingo, bet „Gaumont“ bendrovė juos surado ir išleido DVD. Tačiau daugiausia prie simboliško režiserės sugrįžimo prisidėjo dokumentinis Pamelos Green filmas „Be natural. Nepapasakota Alice Guy-Blaché istorija“ („Be Natural: The Untold Story of Alice Guy-Blaché“, 2018), įrodęs, kad ne viską, kas svarbu iki šiol, kine sukūrė vyrai.

 

 

 

Alice Guy-Blaché
Alice Guy-Blaché
Alice Guy-Blaché „Kristaus gyvenimo“ filmavimo aikštelėje
Alice Guy-Blaché „Kristaus gyvenimo“ filmavimo aikštelėje
Kadras iš filmo „Kristaus gyvenimas“
Kadras iš filmo „Kristaus gyvenimas“