Autorius: Jonas Ūbis
Jonas Ūbis
Nebūtinai tikrovė
Krėsle prie televizoriaus
Stebina lietuvių sugebėjimas kurti mitus ir legendas (liaudiškai „naratyvus“) apie neseną praeitį, bet dar labiau stebina istorikų reakcija, tiksliau, tai, kad nesistengiama viešai paneigti net akivaizdžiausių niekų. Ar istorikai bijo sparčiai besidauginančių nemokšų, ar nemato prasmės su jais kovoti?
Jonas Ūbis
Renkantis kelią
Krėsle prie televizoriaus
Kadaise pažinojau ponią, kuri buvo įsitikinusi, kad yra tolima Chopino giminaitė, nes pirmosios jos pavardės raidės irgi buvo „Šo“. Dauguma šių dienų lietuvių taip pat tiki savo bajoriškomis šaknimis ir priklausymu kokiam nors elitui – verslininkų, politikų, tinklaraštininkų, visuomenininkų, patriotų. Priklausymas elitui įpareigoja, tad kiekvienas lietuvis (-ė) yra ne tik krepšinio specialistas (-ė), virėjos Beatos svečias (viešnia), bet ir gurmanas (-ė), o žodis „Michelin“ jiems žadina šventą pagarbą.
Jonas Ūbis
Kai tiesa taps matoma
Krėsle prie televizoriaus
Sausio 13-osios įvykius Vilniuje fiksavo latvių dokumentininkas Juris Podniekas. Jo nufilmuoti kadrai nebeatsiejami nuo kolektyvinės lietuvių atminties, jie atspindi ir SSRS griūtį, ir tragiškas visos XX a. pabaigos akimirkas. Režisierius ir operatorius Podniekas (1950–1992) buvo vienas ryškiausių Latvijos kino kūrėjų. 1986-aisiais pasirodęs jo filmas „Ar lengva būti jaunam?“ sulaukė didžiulio atgarsio ir tapo artėjančių permainų pranašu. Podniekas mokėjo tiesiai ir skaudžiai kalbėti apie savo laiką, visuomenę, ieškojo atsakymų į sudėtingus tautos istorijos klausimus.
Jonas Ūbis
Laimingos tos pabaigos, kurios dviprasmiškos
Krėsle prie televizoriaus
Holivudo klasikas Billy Wilderis savo rimtus filmus prisodrindavo komizmo, o komedijas – skepsio ir subtilios ironijos, galinčios paversti dviprasmiška bet kokią laimingą pabaigą. Tačiau karčią ironiją režisierius įvesdavo lyg pro atsargines duris, nes pirmame jo filmų plane visada spindėjo žvaigždės, dinamiški dialogai, iš screwball komedijų paveldėtas ritmas bei rafinuota erotika, primenanti, kad Wilderio mokytojas buvo ne kas kitas, o Ernstas Lubitschas.
Jonas Ūbis
Katinai žino geriau
Krėsle prie televizoriaus
Kad artėja metų pabaigos šventės, primena ne tik miestų eglučių lenktynės (kai nėra apie ką kalbėti, galima pasikalbėti apie spindinčią eglę), bet ir nykios televizijų programos, kur daug įvairaus plauko apdovanojimų ir juos teikiančių politikų bei valdininkų. Galvoje vis sukasi mintis, kad atėjo laikas teikti apdovanojimus už beprasmiškiausius metų darbus. Kiekvienas lietuvių politikas ar politikė, įvairūs valdininkai (nors kas perspjaus Vilniaus savivaldybės žvaigždes?) ir net menininkai galėtų dalyvauti konkurse.
Jonas Ūbis
Praeityje laukia jausmai
Krėsle prie televizoriaus
„Penki velniai“ (LRT Plius, 12 d., 21.33) iš pradžių gali pasirodyti kaip pasakojimas apie nuobodoką vieno Prancūzijos provincijos miestelio šeimos gyvenimą. Režisierė Léa Mysius kortas atskleidžia pamažu – ji rodo savo pasaulyje užsidariusią dešimtmetę Viki (Sally Dramé), jos santykius su motina Žoana (Adèle Exarchopoulos) ir tėvu Džimiu (Moustapha Mbengue). Bet greitai tampa aišku, kad mergaitė sugeba neįtikėtinai jausti kvapus ir juos renka. Kai namuose pasirodo ilgai nematyta tėvo sesuo Džiulija (Swala Emati), tariama ramybė staiga subliūkšta. Viki vagia nekviestos viešnios kvapą ir įgyja būdą pasiekti praeitį, kurioje eis tėvų ir Džiulijos istorijos takais ir supras, kad galėjo negimti.
Jonas Ūbis
Atostogos Italijoje ir kitokia pasakų terapija
Krėsle prie televizoriaus
Seniai neturiu iliuzijų, bet galiu suprasti Mounios Akl filmo „Kosta Brava, Libanas“ (LRT Plius, gruodžio 5 d. 21.33) herojus, gyvenančius netolimoje ateityje. Jie nori iš užteršto, politinių krizių, karų, milžiniškos infliacijos išsekinto Beiruto pabėgti į kalnus, atsiriboti nuo pasaulio, gyventi paprastai ir ekologiškai. Soraja ir Validas bei jų vaikai tiki idilės galimybe. Tik tai, nuo ko bėgo, ir vėl atsiranda už jų namo tvoros. Tai ir pas mus žinomas reiškinys – neva ekologiškas sąvartynas.
Jonas Ūbis
Ligų daug ir jos įvairios
Krėsle prie televizoriaus
2005-aisiais Marco Forsterio filmą „Pasilik“ (LRT, 23 d. 00.10) amerikiečių kritikai pavadino itin menišku trileriu – tokia sudėtinga tada jiems pasirodė pasakojimo struktūra. Kita vertus, vienbalsių vertinimų „Pasilik“ nesulaukė. Jis labiau iš tų filmų, kurie žiūrovus padalija. „Pasilik“ veikėjai yra psichiatras Semas Fosteris (Ewan McGregor), kurio „specializacija“ – sunkiausi atvejai, ir studentas Henris Letamas (Ryan Gosling), girdintis galvoje balsus ir pareiškiantis, kad po trijų dienų nusižudys.
Jonas Ūbis
Ornitologai žino atsakymus
Krėsle prie televizoriaus
Pabūsiu seksistas: George’as Clooney – labai gražus vyras ir geras aktorius. Bet sensta ir gražūs vyrai (ne tik pažadų nesilaikančios lietuvių socialdemokratės), todėl, manau, Clooney rūpi tapti režisieriumi, juolab kad vaidino pas geriausius ir galėjo iš jų mokytis. „Švelnus baras“ (LRT, 17 d. 22 val.) – trečias jo režisuotas filmas, kurio pagrindu tapo amerikiečių žurnalisto, rašytojo, Pulitzerio premijos laureato J.R. Moehringerio autobiografinis romanas.
Jonas Ūbis
Iššaudytos fanfaros
Krėsle prie televizoriaus
Žinau, kad fanfaros nešaudo, nes trimitas ar juo atliekama muzika šaudyti negali. Bet frazė, kuria netrukus po rinkimų „Dienos temą“ su šalies prezidentu pradėjo LRT žurnalistė, simboliškai apibūdina groteskišką situaciją, kurioje atsidūrė Lietuva. Kai meluoja ir rinkimus laimėjusieji, ir aukščiausia valdžia, o naivūs rinkėjai krapšto pakaušį, taip ir nesuprasdami, ar pykti, ar juoktis. Galiu tik pasišaipyti iš apgautųjų, patikėjusių pseudokairiąja partija, kuri, regis, niekad nevykdė savo pažadų, o jos pirmininkė įžeidė ne vieną pagyvenusią moterį, pasakiusi, kad būdama šešiasdešimt ketverių yra ligota pensininkė ir gerai jausis tik Europos Parlamento globos namuose. Laimėjusi partija tą melą prarijo ir net palaikė. Todėl neabejoju, kad, žiūrint į naujai išrinktą Seimą ar būsimą Vyriausybę, ilgam išliks svetimos gėdos jausmas. Gal net ketverius metus.
