Autorius: Jonas Ūbis
Jonas Ūbis
Svetima gėda ir kiti spąstai
Krėsle prie televizoriaus
Klasikinių filmų „Egzorcistas“ ir „Prancūzų ryšininkas“ režisierius Williamas Friedkinas mirė 2023-iųjų rugpjūtį, nesulaukęs paskutinio savo kūrinio „Maištas „Keino“ laive. Karo tribunolas“ (LNK, 9 d. 22.30) premjeros Venecijos kino festivalyje. Filmavimas prasidėjo metų pradžioje, režisierius jau blogai jautėsi ir buvo sutarta, kad, esant reikalui, darbus užbaigs Guillermo del Toro, tačiau jo pagalbos neprireikė.
Jonas Ūbis
Žiūrint į veidrodžius ir save
Krėsle prie televizoriaus
1958-aisiais aštuoniolikmetis Brianas De Palma pamatė Alfredo Hitchcocko filmą „Svaigulys“ – tai vienas svarbiausių jo gyvenimo įvykių. Vėliau jis tapo režisieriumi ir beveik visą gyvenimą negalėjo atsikratyti Hitchcocko mėgdžiotojo, sekėjo ir panašių etikečių. De Palma neslepia, kad Hitchcocko saspenso teoriją gali iliustruoti ne vienas ir jo filmas, kuriame žiūrovas paprastai žino bei mato daugiau už personažą.
Jonas Ūbis
Tie patys filmai, gal ir jausmai
Krėsle prie televizoriaus
Pirmadieniais kantriai laukiu, kada televizijos atsiųs programas. Kai pagaliau jas gaunu, tikiuosi, kad bus anksčiau nerodytų filmų. Dažniausiai nusiviliu – dauguma vis tie patys, kai kuriuos rekomendavau jau po dešimt kartų. Todėl guodžiuosi, kad bet koks kartojimas ugdo saugumo jausmą. Žiūrėjai filmą prieš kelerius metus ir žiūri jį dabar – vadinasi, pasaulis nesikeičia taip sparčiai, kaip atrodo. Nesikeičia ir filmų herojai. Su kai kuriais iš jų verta pabendrauti.
Jonas Ūbis
Jausmai, pinigai ir smulkmenos
Krėsle prie televizoriaus
Davidas Lynchas – iš tų režisierių, kurių filmai tampa asmeninės biografijos dalimi. Riba tarp asmeniškų prisiminimų bei norų ir filmo vaizdų nusitrina taip pat, kaip Lyncho veikėjams tikrovė ir fantazijos ar sapnai. Režisierius numodavo ranka į bandymus interpretuoti jo filmus ir buvo teisus, nes interpretacija visada susijusi su tuo, ką jauti žiūrėdamas, o visi Lyncho filmai bando panardinti į pasąmonę, į tai, kas tūno giliai.
Jonas Ūbis
Kuklus turčių žavesys ir kitos negandos
Krėsle prie televizoriaus
Esu iš tų, kuriuos jaunystėje užbūrė Terrence’o Malicko filmai „Nederlingos žemės“ (1973) ir „Rojaus dienos“ (1978). Tada Malicką gaubė ne tik vienos svarbiausių Naujojo Holivudo figūrų, bet ir filosofo, mistiko legendos aura. Malickas iš pradžių tapo filosofu ir tik vėliau įgijo kino išsilavinimą, ir tas perėjimas vienaip ar kitaip atsispindi režisieriaus filmuose. Po dvidešimties metų pertraukos į kiną Malickas grįžo 1998-aisiais su „Plona raudona linija“ – vienu įspūdingiausių filmų apie karo siaubą.
Jonas Ūbis
Simboliški pavadinimai
Krėsle prie televizoriaus
Jaučiuosi taip, tarsi būčiau atsidūręs pasaulio valdovu apsimetančio sociopato sapne. Aplink visi kalba, kad prasideda nauji laikai ir reikės prie jų prisitaikyti, bet kaip prisitaikyti prie absurdo ir atviro melo? Gal genialaus pašaipūno Terry Gilliamo antiutopija „Brazilija“ (LRT, šįvakar, 28 d., 22.45) padės pasitikti netolimos ateities išbandymus? Kad juos pasitikti reikia su humoru, šeštadienį per Berlinalės uždarymą priminė rumunų režisierius Radu Jude. Atsiimdamas prizą jis palinkėjo, kad kitąmet festivalis nebūtų atidarytas Leni Riefenstahl „Valios triumfu“.
Jonas Ūbis
Mizoginija, vaiduokliai ir krepšinis
Krėsle prie televizoriaus
Daugumai Mélanie Laurent asocijuojasi Quentino Tarantino „Negarbingais šunsnukiais“, nors ji suvaidino bent pusšimtyje filmų ir pati sukūrė per dešimtį. Bet taip jau kartais būna – reklaminė etiketė prilimpa ir nenukrapštysi. Gal aktorės režisuotas „Pamišėlių balius“ (LRT, šįvakar, 21 d., 22.45) privers Laurent prisiminti kitaip. Ekranizuodama 2019 m. iškart tarp svarbiausių metų knygų atsidūrusį Victorios Mas to paties pavadinimo romaną, Laurent priverčia savo kailiu pajusti XIX a. požiūrį į moterį, neatitinkančią tradicinių reikalavimų būti gražiai, tvarkingai ir paklusniai.
Jonas Ūbis
Svajonių atvaizdai sapnuose ir tikrovėje
Krėsle prie televizoriaus
Skirtingų šalių sociologai stebi tą patį reiškinį: už populistus balsuoja prastai išsilavinę, traumą patiriantys vyrai. Jų nevisavertiškumo jausmą paprastai sužadina geriau išsilavinusios, savarankiškos, aukštesnes pareigas užimančios ir gerai uždirbančios moterys. Be to, jos geriau prisitaikiusios prie pasaulyje vykstančių permainų. Todėl vasario 16-ąją siūlau žiūrėti ne mišias, atsišaukimus iš balkono ar kitas įprastas švenčių pramogas, o Roberto Eggerso filmą „Vikingas“ (LNK, 16 d. 22 val.).
Jonas Ūbis
Dorotis su problemomis – žmogiška
Krėsle prie televizoriaus
Netalentingų, bet trokštančių išgarsėti žmonių visais laikais buvo daug. Dabar jie mėgsta šturmuoti televizijas ir yra teisūs. Televizijoje kiekvienas gali tapti žvaigžde. 1982 m. Martino Scorsese’s sukurto filmo „Komedijos karalius“ (LRT Plius, 8 d. 22.30) herojus Rupertas Papkinas (Robert De Niro) įsitikinęs, kad jo laukia puiki karjera pramogų versle, kad jis genialus humoristas, – reikia tik būti pamatytam. Prie to gali prisidėti populiarus vakaro laidos vedėjas Džeris Lengfordas (Jerry Lewis). Tačiau legendinis komikas nenori turėti nieko bendra su nevykėliu Papkinu. Tada šis ryžtasi desperatiškam žingsniui...
Jonas Ūbis
Paklauskite savęs arba psichoanalitiko
Krėsle prie televizoriaus
Niekad nepatikėsiu, kad yra žmonių, kurie nežiūri kriminalinių filmų ar neskaito kriminalinių romanų. Paklauskite savo pasąmonės arba psichoanalitiko, kodėl. Nors atsakymas gali būti ir Matto Ruskino filmas „Bostono smaugikas“ (TV3, vasario 1 d. 22 val.) apie realų žmogų, 1962-1964 m. nužudžiusį daugiau nei dešimt moterų. Priešingai nei pirmtakai Richardas Fleischeris ar Keithas Walley, Ruskinas bando pateikti kitokį požiūrį į tai, kas tada įvyko.
