Autorius: Jonas Ūbis
Jonas Ūbis
Atspindžiai nemeluoja
Krėsle prie televizoriaus
Jau visų pamirštas Kozma Prutkovas sakė: „Jei nori būti laimingas, būk!“ Norvegų debiutantės Anne Sewitsky komedijos „Nesveikai laiminga“ (LRT Kultūra, 14 d. 22.10) herojė Kaja, manau, jam pritartų. Kai į mažą miestuką, kuriame ji gyvena kartu su nesveikai medžioti mėgstančiu vyru, atsikelia sutuoktiniai Sigvė ir Elizabet, Kaja nusprendžia, kad bus laiminga. Ko laukti iš filmo, kai dvi šeimyninio gyvenimo krizę išgyvenančios poros atsiduria kaimynystėje, ir dar norvegiškos žiemos apsuptyje? Kitaip ir negali būti: tarp jų kažkas įvyks. To „kažko“ laukti ilgai nereikės. Artumo pasiilgusi Kaja pradės romaną su žmonos neištikimybės įskaudintu Signe. Homoseksualumą slepiantis Kajos vyras pasijus įžeistas dvigubai. Bet racionali Signės žmona viską sustatys į savo vietas. Finale herojai nebebus tokie, kokie buvo filmo pradžioje, sekdami visais šiuolaikinio kino dramaturgijos reikalavimais, nepasikeis tik porų
Jonas Ūbis
Važiuokime į Gargždus?
Krėsle prie televizoriaus
homofobas? Nejau visi gargždiškiai žavisi šiuo išpuoselėtu vyriškiu, linkusiu į viešus ekscesus? Kas suformavo tokį jų požiūrį į politiką – oras, geografinė padėtis ar kokios nors gamtinės anomalijos? Gal atsidūrę Gargžduose keliautojai taip pat pajustų nenugalimą ir protu nepaaiškinamą potraukį šiam seimūnui? Matote, kiek daug klausimų, ir tai tik pradžia. Kita vertus, kol turizmo agentūros delsia, kodėl tokios kelionės mums negalėtų surengti kokia nors iš lietuviškų televizijų? Gal, įminę Gražulio sėkmės mįslę, kitaip pažiūrėtume ir į savo tautą?
Šiaip ar taip, Vėlinės žada
Jonas Ūbis
Susitiksime kapuose
Krėsle prie televizoriaus
Įtariu, jog von Trieras norėjo parodyti, kad sapnus ir fantazijas kuriame nebe patys, o masinė kultūra – reklama, rinkodaros triukai ir vartojimo ideologijos. Bet „Melancholija“ – visai vykusi artėjančios katastrofos reklama. Tiksliau, tos būsenos ar nuojautos, kurią išgyvena šių dienų žmonės, kuriems nuolat ir Holivudas, ir žiniasklaida primena, kad netrukus sulauksime pabaigos. Kokiai nors p. Fekalijai iš parlamento filmas, žinoma, gali pasirodyti
Jonas Ūbis
Vis dar praeityje
Krėsle prie televizoriaus
„Legendinio Levo Tolstojaus romano „Ana Karenina“ ekranizacija pasakoja tragišką meilės istoriją. Pagrindinė herojė – aukštuomenės ponia, Aleksejaus Karenino žmona, jį išdavusi su Aleksejumi Vronskiu – grafu, kavalerijos pulko vadu. Kine šią istoriją statė ne vienas garsus režisierius, o Anos Kareninos vaidmuo traukė ne ryškiausias kino žvaigždes – tarp jų ir legendinę Gretą Garbo bei žymiąją Jacqueline Bisset.“ (kalba netaisyta) Taip TV3 pristato Bernardo Rose’o filmą „Ana Karenina“ (20 d. 22.30), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Sophie Marceau. Jei atvirai, toks pristatymo lygis nestebina. Kai šalis dvidešimt metų pakankamai ir nuosekliai neinvestuoja į kultūrą, švietimą bei kokybišką spaudą, vidutinis jos gyventojų intelekto lygis dėsningai degraduoja. Paskui tauta, kurios degradacijai pasiaukojamai dirba ir TV3, atiduoda savo balsus staiga praturtėjusių ir pasijutusių išminties bokštais tipiškų homo sovieticus patinų vadovaujamoms partijoms. Paprastai jos ir vėl veda visus į šviesią ateitį. Grįžtant prie „Anos Kareninos“, nesu šios ekranizacijos gerbėjas, bet netrukus kino teatruose pasirodys nauja, eksperimentinė, sąlygiškoje teatro scenoje vykstanti madingo režisieriaus Joe Wrighto („Atpirkimas“) didžiojo romano kino versija, kurioje pagrindinę heroję suvaidino anoreksiška Keira Knightly, todėl ir į šią verta
Jonas Ūbis
Tegu Marse žydi obelys
Krėsle prie televizoriaus
Režisierė Žana kuria filmą apie meilę, pavadintą „Intymios scenos“. Žana garsėja originaliu požiūriu į seksą, dėmesiu moters kūnui, bet netrukus atvirų scenų filmavimas taps košmaru. Oras genda, aktorius susikaustęs, o aktorė neišmano, ką jai daryti, jie abu atsisako klausyti režisierės nurodymų. Bet Žana pasieks rezultatą, net jei tam prireiks ekstremalių priemonių...
Taip trumpai galima nusakyti Catherine Breillat filmo „Seksas yra komedija“ (LR Kultūra, 17 d. 23 val.) siužetą. Bet iš tikrųjų tai autobiografiškas filmas. Breillat (g. 1948) išgarsėjo ne tik kaip pavojingai prie pornografijos priartėjančio autorinio kino kūrėja. Prancūzijoje ji žinoma ir kaip...
Jonas Ūbis
Vienintelis būdas pažinti pasaulį
Krėsle prie televizoriaus
Kai šeštadienio vakarą per „Lietuvos ryto“ televiziją žiūrėdamas vieną „Inspektoriaus Linlio“ seriją keturis kartus pamačiau reklamą, kurioje Algimantas Čekuolis ragina referendume balsuoti už Visagino atominės elektrinės statybą, supratau, kad vienintelė adekvati reakcija –
Jonas Ūbis
Gražios draugystės pradžia?
Krėsle prie televizoriaus
Nežinau, kas atsitiko, bet nebeprisiverčiu žiūrėti rinkimų agitacijos per televizorių. Net didžiausią geraširdį tos laidos gali paversti mizantropu. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie kritiškai vertina šiuolaikinius lietuvius. Benzino į ugnį pilstelėjo ir vienos sociologines apklausas vykdančios įstaigos vadovas, viešai pareiškęs, kad rinkėjams svarbiau ne profesionalūs kandidato sugebėjimai, o „mokėjimas suprasti paprastus žmones“. Suprantu, kad ponas tik persakė apklausų rezultatus, bet sveikai mąstančiam žmogui jie kelia šiurpą, o kandidatams yra geriausias patarimas. Vadinasi, didžioji tautos dalis nori parlamento, su kuriuo būtų gerai vakaroti, išgerti stiklelį, gyventi tame pačiame bute ar kaime, pasipasakoti problemas, trumpai tariant, draugauti.
Frazė „svarbiausia, kad būtų geras žmogus“ labiau tiktų nuotakai, o ne demokratiniams rinkimams besirengiančiai tautai. Bet kuo toliau žiūriu į visokias linksmąsias našles, buvusias teisėjas ar Irano prezidento bendramintį iš Kauno savivaldybės, apskritai, visus tuos, kurie pasirengę gelbėti tautą, matau, kad jiems puikiai sekasi vaidinti gerus. Jie ne tik supranta „paprastus žmones“ (man šis terminas asocijuojasi su „liumpenu“, nes bet kuris, turintis orumo ir savigarbos, manau, nesijaučia esąs paprastas), bet ir patys yra jų dalis ir sugebės gerai atstovauti renkančiai masei. Toks įspūdis, kad ne vieną amžių lietuvius gelbėjęs savisaugos instinktas išnyko kaip dūmas.
Jonas Ūbis
Ar mylite muziejininkus?
Krėsle prie televizoriaus
Ar mėgstate filmus apie meilę? Aš juos mėgstu, ypač jei filmo herojai nebe labai jauni ir rožiniai. Tada iš filmo gali laukti ir šio to daugiau. Manau, kad prie tokių galima priskirti ir dramaturgės, režisierės bei televizijos laidos „Škola zloslovija“ vedėjos Avdotjos Smirnovos pernykštį filmą „Dvi dienos“ (BTV, 21 d. 21 val.). Jo herojus – aukštas valdininkas iš Maskvos Piotras Drozdovas (Fiodoras Bondarčiukas) atvyksta į provinciją, į beveik užmiršto klasiko muziejų. Drozdovas turi padėti vietiniam gubernatoriui atimti iš muziejaus žemę. Gubernatorius joje nori statyti naują rezidenciją. Tačiau susipažinęs su muziejaus direktoriaus pavaduotoja literatūrologe Maša (Ksenija Rapoport), Drozdovas keičia požiūrį ne tik į žemės pirkimą. Susitikimas pakeis jo gyvenimą.
Kaip patys suprantate, banalesnės situacijos negali būti. Tačiau Smirnova kūrė ne tik romantišką komediją, bet ir filmą apie inteligentus, kurie beveik išnyko ne tik iš rusų, bet, deja, ir iš lietuvių kino. Viename interviu režisierė sakė: „Romantinė komedija – toks pat griežtas žanras kaip trileris ar siaubo filmas. Pagal jo taisykles pradžioje turi būti herojų priešprieša. Jei ieškotume visiškos valdininkų priešingybės, tai kaip tik ir bus inteligentai. Muziejų inteligentai – šio sluoksnio kvintesencija. O kadangi prieš tai filmą kūriau dvaro muziejuje, tą pasaulį žinau pakankamai gerai. Ir labai myliu muziejininkus. Be to, pastaruosius 30 metų rusų kine inteligentija kaip socialinė terpė visiškai neegzistuoja. Juk „Rudens maratonas“, „Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje“ buvo velniai žino kada. O nuo tada... Tarsi tie žmonės būtų išnykę.“
Jonas Ūbis
Dvelksmas nuo tilto
Krėsle prie televizoriaus
Savaitgaliais mudu su šuneliu einame pasivaikščioti prie upės. Po Žirmūnų tiltu yra tokia patogi vieta, kur galima atsigerti sraunaus vandens. Įtariu, kad ten į Nerį įteka šaltinis. Kai šuo laka, žiūriu į keistą metalinį bumbulą, kurį gali pamatyti tik atsidūręs po tiltu. Bumbulas toks absurdiškas, bet net nekyla noras šaipytis. Dabar jau ir socdemai užsinorėjo „papuošti“ tiltą – pavadinti jį Algirdo Mykolo Brazausko vardu. Žinoma, tai sena bolševikiška tradicija – jie keitė net senus miestų pavadinimus, tarsi istorija prasidėtų nuo jų. Bet nesuprantu, kodėl socdemai taip skuba, – jei tas veikėjas tikrai toks svarbus Lietuvai, gal palaukime kelis šimtus metų, kad tai patvirtintų ir istorija. Tada šalia Mindaugo tilto bus galima statyti ir Brazausko.
Jonas Ūbis
Didžioji televizijos nuodėmė
Krėsle prie televizoriaus
Didžioji televizijos žmonių nuodėmė yra puikybė. Jie taip greit pasijunta svarbūs ir nepakartojami, kad nebejaučia plonytės ribos, skiriančios tuštybę ir komizmą. Tuo įsitikinsite pažiūrėję naujo „Pinigų kartos“ sezono reklamą. Nuo galvos iki kojų baltai vilkintis vedėjas daugybės monitorių fone beda mums pirštu tiesiai į akį, bet pataiko į savo humoro jausmą. Matyt, Andrius Tapinas tikėjosi pasirodyti įtaigus ir įspūdingas. Bet iš tikrųjų ši lietuviška Ostapo Benderio (ar supermeno?) parodija nuskamba taip, kad net nesuabejoji, jog savo laidą ir indėlį į lietuvių televiziją jos vedėjas vertina itin rimtai. Manau, ši reklama įeis į lietuvių masinės kultūros kuriozų istoriją. Ji to nusipelno.
