Jau visų pamirštas Kozma Prutkovas sakė: „Jei nori būti laimingas, būk!“ Norvegų debiutantės Anne Sewitsky komedijos „Nesveikai laiminga“ (LRT Kultūra, 14 d. 22.10) herojė Kaja, manau, jam pritartų. Kai į mažą miestuką, kuriame ji gyvena kartu su nesveikai medžioti mėgstančiu vyru, atsikelia sutuoktiniai Sigvė ir Elizabet, Kaja nusprendžia, kad bus laiminga. Ko laukti iš filmo, kai dvi šeimyninio gyvenimo krizę išgyvenančios poros atsiduria kaimynystėje, ir dar norvegiškos žiemos apsuptyje? Kitaip ir negali būti: tarp jų kažkas įvyks. To „kažko“ laukti ilgai nereikės. Artumo pasiilgusi Kaja pradės romaną su žmonos neištikimybės įskaudintu Signe. Homoseksualumą slepiantis Kajos vyras pasijus įžeistas dvigubai. Bet racionali Signės žmona viską sustatys į savo vietas. Finale herojai nebebus tokie, kokie buvo filmo pradžioje, sekdami visais šiuolaikinio kino dramaturgijos reikalavimais, nepasikeis tik porų vaikai. Ko gero, jie dar nelabai supranta, kad reikia būti laimingiems. „Nesveikai laiminga“ – nesudėtinga, sklandžiai papasakota istorija su gera humoro doze ir sklandžiais dialogais bei save skeptiškai vertinančiais personažais – visai optimistiška įžanga į mūsų laukiančią ilgą žiemą.
Pernai „Nesveikai laiminga“ uždarė „Scanoramą“, šiemet „Scanorama“ jau prasidėjo ir žada gerų filmų. Abejoju, ar liks laiko televizoriui, bet iš Vietnamo kilusio prancūzų režisieriaus Tran Anh Hungo filmui „Ateinu su lietumi“ (LNK, 13 d. 22.35) bandysiu jo rasti. 10-ajame dešimtmetyje šį režisierių žinojo kiekvienas save gerbiantis sinefilas. 1993 m. pasirodęs Tran Anh Hungo filmas „Žalios papajos kvapas“ sulaukė kritikų liaupsių ir „Cezario“ už geriausią debiutą, netrukus tarptautinį pripažinimą pelnė kitas režisieriaus filmas „Rikša“ (1996), sąlygišką trilogiją užbaigė „Vasaros vertikalė“ (2000) – čechoviška trijų seserų istorija, perkelta į šių dienų Vietnamą.
„Ateinu su lietumi“ sukurtas po aštuonerių metų pertraukos. Jis pagamintas už ispanų pinigus, filme vaidina Holivudo aktoriai Joshas Hartnettas ir Elias Koteas. Pagrindinis herojus yra buvęs Los Andželo policininkas Klainas. Jis tapo privačiu detektyvu. Turtuolis kinas jį pasamdo surasti kažkur Azijoje dingusį savo sūnų Šitao. Jaunuolis yra gydytojas – jis pasiima svetimą skausmą. Kitų gydymo kelias jam yra kančios kelias. Bet Klainui kelias pas Šitao taip pat bus sunkus ir skausmingas. Klainas negali pamiršti serijinio žudiko gaudynių. Jos jam parodė pasaulį, kur skausmas yra įsikūnijęs grožis. Todėl kelionė į Rytus – Filipinus, Honkongą – detektyvui bus kupina mistikos. Regis, jis abejingas viskam nežinomame mieste. Jis ieško tik Šitao, tapusio benamių ir bedalių išganytoju.
Religijos ar išminties paieškoms ar mistiniams nušvitimams neturi laiko šių dienų Paryžiaus banditai – Frederico Schoendoerfferio filmo „Mafiozai“ (LRT, 10 d. 23 val.) personažai. Penkiasdešimtmetis Pjeras Korti valdo tikrą imperiją: narkotikai, „gyvos prekės“ iš Rytų Europos, padirbti pinigai, reketas, apiplėšimai. Korti neišgyventų be prievartos, jis pasitiki savo paslaptingu ir nepriklausomu patikėtiniu Frenku. Bet užtenka Korti keliems mėnesiams atsidurti už grotų, ir imperija ima griūti. Ar tai sąmokslo rezultatas, ar ligoto nusikaltėlio paranojos priepuolis?
Režisierius sako norėjęs filme parodyti banditų „mikrokosmosą“, kiek įmanoma labiau priartėti prie paslaptingo, pavojingo ir nematomo jų pasaulio. Ir leisti jame rutuliotis šekspyriškai dramai. Pasak Schoendoerfferio, teatro legendai Philippe’ui Caubere’ui ir Benoit Magimeliui iš tikrųjų teko Julijaus Cezario ir Bruto vaidmenys.
TV3 šį savaitgalį nustebins ne vieną – sekmadienį (11 d. 21.10) parodys Riano Johnsono filmą „Laiko kilpa“, kuris dar tebėra kino teatrų repertuare. Pasakojimas apie netolimą ateitį, kur įprastos tapo kelionės laiku, turi antiutopijos atspalvį – juk ateitis (bent jau kine) nebegali būti šviesi ir laiminga. Toje ateityje klesti korporacija, kuri puikiai tvarkosi su nepageidautinais žmonėmis. Tiesiog išsiunčia juos į praeitį. Ten juos užmuš ir jie bus visiškai ištrinti iš istorijos. Viskas sekasi puikiai, kol pagrindinis filmo personažas Džo (Joseph Gordon-Levitt) viename iš ateities atsiųstame pakete suranda nebejauną tipą – būsimą save (Bruce Willis).
Josephas Gordon-Levittas (g. 1981) – vienas įdomiausių jaunosios kartos amerikiečių aktorių. Filmuotis jis pradėjo dar būdamas vienuolikos. Jį pamatysime dar viename TV3 savaitgalio filme – 2009 m. Marco Webbo romantinėje komedijoje „500 meilės dienų“ (TV3, 10 d. 23.40). Gordon-Lewitto herojus Tomas Hensonas dirba bendrovėje, kuri gamina sveikinimo atvirukus. Jo darbas – galvoti juokingus parašus. Tomas įsimyli bendradarbę. Filme ir rodomos 500 Tomo gyvenimo dienų, jų „skaitiklis“ įsijungė tada, kai bendrovės biure pirmąkart pasirodė būsima Tomo mylimoji.
Laiko skaitiklis filme veikia puikiai, bet kartais gera grįžti į praeitį. Gal net ne į savo, o į kino praeitį. Juk kai Tomas viename filmo kadre prieina prie mašinos, atspindyje jis mato ne save, o Harrisono Fordo herojų iš „Žvaigždžių karų“.
