Autorius: Jonas Ūbis

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pernykščio Steveno Soderbergho filmo „Magiškas Maikas“ (LNK, 19 d. 23.20) herojui jau trisdešimt ir jis išbandė ne vieną profesiją. Buvo statybininkas, gamino baldus, svajojo tapti verslininku. Maikas (Channing Tatum) turi daug talentų – gali sutvarkyti stogą, suremontuoti automobilį. Bet vakare jis – striptizo šokėjas viename Floridos naktiniame klube. Scenoje jis pavirsta Magišku Maiku. Ne tik puiki choreografija, bet ir vyriškas žavesys pavertė Maiką moterų numylėtiniu. Jo gyvenimas – nesibaigianti šventė, juolab kad Maikas iš tų retų žavių vaikinų, kurie nekelia jokios grėsmės. Bet vieną dieną altruisto Maiko mokiniu tampa jaunas vaikinas Adamas (Alex Pettyfer). Maikas įsimyli jo seserį Bruk, tik merginai nepatinka jo naktinis darbas. Todėl Maikui teks apsispręsti, ką pasirinkti, – meilę ar darbą.
 

Filmo pagrindu tapo dabar viena didžiųjų Holivudo vilčių vadinamo Channingo Tatumo jaunystės patirtis. Jis taip pat buvo striptizo šokėjas. Tačiau tai nėra

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Po „Romos atostogų“ žiūrovų numylėtine tapusi Hepburn suvaidino ir trečiame Wylerio filme, 1966 m. pasirodžiusioje kriminalinėje komedijoje „Kaip pavogti milijoną“ (TV3, 12 d. 22.40). Dabar tokie filmai apie planuojamus sudėtingus apiplėšimus dažniausiai vadinami heist movie. Garsiausias tokio požanrio pavyzdys, žinoma, yra

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jei šiuos Naujuosius sutikote prie televizoriaus, galiu tik užjausti. Keli lietuviški ir rusiški kanalai pasikeisdami rodė Eldaro Riazanovo „Likimo ironiją, arba Po pirties“ ir nevykusį jos tęsinį bei Leonido Gaidajaus komedijas. Filmai tikrai geri, nieko prieš juos neturiu, tačiau kelios išvados peršasi. Toks įspūdis, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų tik TV3 surado „alternatyvą“ sovietiniam švenčių repertuarui: jau kelios kartos užaugo su „Vienas namuose“. Bet daugumai šventės, ypač Naujieji, matyt, sukelia „sovoko“ nostalgiją. Ne tik rusiški filmai, bet ir vis

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šventės prie televizoriaus visada sukelia grėsmių. Ne tik persivalgymo, bet ir daug baisesnių. Pavyzdžiui, šias Kalėdas jūs galite praleisti kartu su BTV. Tai reiškia, kad visą savaitę net kelis kartus per dieną skirtingose laidose matysite ponus Valinskus: švenčiančius sidabrines vestuves, pristatinėjančius naują albumą ar šiaip smagiai lietuviškai juokaujančius, dainuojančius ir žaidžiančius žaidimus. Bet BTV nesitenkina tik Valinskais, šventinėje laidoje „Dėmesio: Kalėdos“ (25 d. 19 val.) kartu su komikais A. Orlausku, R. Bingeliu, R. Šilansku pasirodys ir Kristina Brazauskienė. Nuo tokios humoro gausybės gali ištikti net asmenybės susidvejinimas: žiūrite į saldžiabalsius Valinskus, o matote Seimo salę, žiūrite į politikę Brazauskienę, o matote humoro šou. Dar daugiau išbandymų žiūrovų psichikai parengė LNK: ši televizija pavirs tikru grindhouse – nuo ryto iki ryto nesustodama rodys filmus, ir dar ne pačius trumpiausius, pavyzdžiui, visus apie Harį Poterį, visas „Žiedų valdovo“ serijas ir net beveik visą

Jonas Ūbis

Kalėdinio „Kino“ skaitymo malonumai

Artėja didžiosios metų šventės, kino teatrai siūlo daug spindinčių įvairiais atrakcionais, neįprastais personažais bei naujomis technologijomis filmų. Kai kurie esą iškart apstulbino kritikus (taip šiandien girdėjau „Forum Cinemas“ reklamoje), bet turiu pasakyti, kad kritikus šiais laikais nustebinti, o juo labiau apstulbinti vis dėlto sunku. Kritiką dažnai renkasi skeptiški žmonės, kurie moka ir nori dalytis savo abejonėmis ir vertina filmus ne pagal jų spalvas ar sudėtingus triukus. Todėl įvairiuose kino leidiniuose paprastai dominuoja abejonės, o ne rožinis entuziazmas ar susižavėjimo šūksniai. Kalėdinis „Kinas“ – ne išimtis. Jo viršelį puošia kadras iš Martino Scorsese filmo „Hugo“. Taip ir nepasiekęs mūsų kino teatrų, jis pagaliau tapo prieinamas DVD formatu. Filme „Hugo“ sinefilas Scorsese prisimena kino reginio pradininką Georges’ą Meliesą. Progą „Kinui“ prisiminti „Hugo“ ir jo herojų suteikė ratą aplink pasaulį apsukę didžiojo kino iliuzionisto metai. Viename paskutinių šių metų renginių Čikagoje dalyvavo ir „Kino“ autorė Ramunė Zdanavičiūtė-Lapas. Žurnale ji prisimena ne tik nuostabų vakarą, bet ir sudėtingą vieno iš kino pradininkų likimą.
 

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 

Prie šitos atmosferos puikiai pritaps kadaise ne vieną nustebinęs filmas – 1999-aisiais pasirodęs Davido Fincherio „Kovos klubas“ (LNK, 11 d. 22.35). Į kino istoriją jau įėjo tarp geriausių visų laikų kino frazių atsidūręs sakinys:

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kartais atrodo, kad tobulas netolimos ateities pilietis – amžinas vaikas, ad infinitum žiūrintis nesibaigiančius „Ledynmečius“, švenčiantis Valentino dieną ir dovanojantis raudonas pliušines širdutes bei įvairių formų žvakutes (kad būtų jaukiau). Tačiau šįkart kaip vieną svarbiausių savaitės filmų rekomenduosiu animacinį 2010 m. Sylvaino Chomet „Iliuzionistą“ (LRT Kultūra, 5 d. 22.35). Jo veiksmas nukels į 6-ojo dešimtmečio Škotiją, kur atsidūrė fokusininkas – tiesiog iš akies trauktas ponas Julo. Populiarų to paties dešimtmečio prancūzų komedijų personažą jis primena neatsitiktinai, nes „Iliuzionistas“ yra pagarbos duoklė didžiam prancūzų režisieriui ir aktoriui Jacques’ui Tati. Pastarojo duktė Sophie Tatischeff atidavė tėvo scenarijų Chomet, kuris atvirai prisipažįsta, kad Tati filmai

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Išvertus „Nemo“ iš lotynų kalbos, būtų „Niekas“. Taip Odisėjas prisistatė Ciklopui. Nesu Odisėjas, net tas iš garlaivių kontoros, apie kurį eilėraštyje rašė Nikolajus Gumiliovas, bet naujose kompanijose dažniausiai sakau, kad esu filologas. Tai tas pats kaip ir „Niekas“. Kas dabar susidomės pagyvenusiu filologu? Kas jo klausinės apie naujus filmus, prašys paaiškinti, kodėl lietuvių kinas toks blogas, ir kodėl nepatiko toks nuostabus filmas, kur Ingeborga Dapkūnaitė ir vėl vaidina elitinę prostitutę? Niekas. Jei norite ramiai praleisti vakarą su nepažįstamaisiais, į juos įsižiūrėti, – tai geriausias būdas.

Žmogaus gyvenimas susideda iš to, ką jis pasirinko. Bet prisimindami gyvenimą dažnai prisimename ne tik tai, kas atsitiko, įvyko, buvo, bet ir tai, kas galėjo atsitikti. Van Dormaelis suteikia savo herojui galimybę viską išgyventi iškart: jis įsėdo į traukinį su mama ir liko perone su tėvu, vedė tris moteris ir kiekviena jam buvo vienintelė, turėjo namą su baseinu ir buvo benamis. Nemo patyrė viską, pasirinko viską. Režisierius tarsi sako, kad gyvenimas yra neišsemiamas ir iki galo nepažintas, net jei jį pragyvenai pats. Bet mes žinome tik tai, ką patyrėme patys. Visa kita yra

Jonas Ūbis

 

Krėsle prie televizoriaus

 

Į tokį kaimą ir grįžta pagrindinis filmo herojus – dainininkas Pranas. Ekrane – aktorius Aleksandras Kaidanovskis, sovietinių žmonių mėgto dvasingumo