Autorius: Jonas Ūbis

Jonas Ūbis

 Krėsle prie televizoriaus

Režisierius neprikišamai lygina mafijos saugomuose lošimo namuose žaidžiančius pokerio gerbėjus ir biržos maklerius. Tas palyginimas atskleidžia ne apsimelavusią šiuolaikinę demokratiją, bet paranoją, kurioje atsidūrė dalis amerikiečių. Tie, kurie neturi perspektyvų, pinigų ir sunkiai išsilaiko ant paviršiaus. Bet mane „Kazino apiplėšime“ labiausiai masina

Jonas Ūbis

Pavasariniai „Kino“ skaitymo malonumai

Pavasario vis dar nematyti, užtat „Kino pavasarį“ gali paliudyti pasikeitęs paros ritmas, kai miegui ir darbui lieka vis mažiau laiko, o padidėjęs adrenalino kiekis kraujyje skatina vis didesnių įspūdžių poreikį. Naujas žurnalas „Kinas“ taip pat skyrė festivaliui nemažai vietos: Santa Lingevičiūtė pristato konkursinę „Kino pavasario“ programą, Narius Kairys – Jeano-Luco Godard’o retrospektyvą. Kad Godard’o kinas reikalingas kiekvienai kartai, net neabejoju. Ypač tai, kuri auga klausydamasi ditirambų komerciniam lietuvių kinui ir priekaištų tam, kuris iš inercijos paniekinamai vadinamas „festivaliniu“, nors pas mus gerą kiną paprastai gali pamatyti tik per festivalius.
 

Kad situacija gali pasikeisti, žurnalo puslapiuose žada neseniai įkurto Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas. Interviu jis atsakė į klausimus apie centro formuojamą nacionalinio kino politiką, artimiausius uždavinius bei darbus. Manau, ne vienam žurnalo skaitytojui bus svarbu sužinoti, kad

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai žinių laidoje matau politikos marginalų – lietuvių nacionalistų eitynėse dalyvaujančius Nepriklausomybės akto signatarus, kadaise populiarius politikus, rašytojus ir menininkus, apima net ne pasidygėjimas, o keista nuojauta, kad tai – logiška visų jų politinės veiklos pabaiga. Supranti, kad šiems žmonėms priimtina tik į juos panaši – atsitvėrusi nuo pasaulio, naujų jo idėjų, narciziškai besigrožinti savo provincialumu „Lietuva lietuviams“. Tik tokioje jie ir gali būti pranašai ar minčių valdovai. Tai tik dar kartą patvirtina, kad intelektualams politika užsiimti pražūtinga. Jos paragavęs, žmogus peržengia ribą.
 

Apie tai ir svarbiausias šios savaitės filmas – Romano Polanskio „Vaiduoklis“ (LNK, 16 d. 01.10). Tai puikiai „sukaltas“ politinis trileris, išsaugantis kriminalinės intrigos atomazgą iki pat paskutinių minučių. Polanskis sugrįžo prie

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ką siūlo mūsų televizijos Kovo 11-ąją? LRT, suprantama, – iškilmingus posėdžius, Baltijos šalių vėliavų pakėlimą ir kitą, atsiprašau,

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Todėl, savaime suprantama, šią savaitę rekomenduosiu filmus apie mediciną, ligas ir vaistus. Kanadiečio Julieno Magneto filmo „Veidai minioje“ (BTV, kovo 2 d. 23.05) herojė, kurią suvaidino Milla Jovovich, išgyveno serijinio žudiko pasikėsinimą, bet tai jai paliko

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Bet šventa vieta niekad nelieka tuščia. Ten, kur Bažnyčia pralaimi, atsiranda

Jonas Ūbis

 Krėsle prie televizoriaus

Šventinis savaitgalis nuteikia rimtai. Išvertus į lietuvių kalbą, tai reiškia, kad per nacionalinę televiziją bus daug minėjimų, kalbų ir muziejaus dvasios. Manau, kad ne vienas politikas taip ir įsivaizduoja laimingą ir nepriklausomą Lietuvą – visų konservatyvių dorybių muziejų po atviru dangum. Bet muziejuje juk negyvenama. Gyvenama tarp gyvų žmonių ir gyvų idėjų. Tačiau šventinės valstybės vadovų kalbos vis dažniau signalizuoja, kad būtent tų gyvųjų kaip ir nėra. Tik nutrinta plokštelė apie patriotizmą, kuris tapo emigracijos antonimu.
 

Komercinės televizijos neigia bet kokį rimtumą, todėl šį savaitgalį bandys patraukti nematytais filmais. Vieną tokį atradau net aš ir nekantriai jo laukiu. Tai pirmasis vieno originaliausių šių dienų JAV režisierių

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Rajanas Batleris – nemalonus tipas. Jis dirba korporacijoje, kuri verčiasi žmonių atleidinėjimu. Rajanas (George Clooney) sugeba įtikinti atleidžiamą žmogų, kad visos permainos tik į gera, nors tas neturi jokių perspektyvų. Rajanas gyvena ore – jis skraido iš vieno JAV kampo į kitą ir į namus užsuka retai. Vesdamas seminarus jis aiškina klausytojams, kad gyvenime verta skirti tai, kas svarbu, ir tai, kas nelabai būtina. Tai, kas būtina, turi tilpti vienoje kuprinėje. Ši metodinė priemonė Rajano rankose filmo „Viskas ore!“ (TV3, 9 d. 22.25) režisieriui Jasonui Reitmanui yra metafora, apibūdinanti ne tik Rajaną, bet ir visuomenę, kurią staiga ištiko ekonominė krizė ir kuri turi iš naujo atsirinkti, kas jai svarbiausia. Bet „Viskas ore“ nėra ir krizę išgyvenančios visuomenės satyra, nors reikėtų visai nedaug, kad filmas toks taptų. Visai nedaug reikėtų ir tam, kad filmas taptų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jaunas australų gydytojas George’as Milleris ligoninėje dažnai susidurdavo su automobilių avarijų aukomis. Milleris nusprendė, kad šiame pasaulyje egzistuoja automobilių ir greičio kultas. Norėdamas debiutuoti mažo biudžeto (350 tūkstančių dolerių) filmu, kurio poveikis prilygtų automobilių susidūrimui, Milleris perkėlė savo apmąstymus apie avarijų aukas ir žiaurumą į netolimą ateitį. Ten, po urbanistinę civilizaciją ištikusios katastrofos, visas gyvenimas persikelia prie begalinių kelių. Kelias tapo gyvenimo būdu. Jis sužadino ir pačius žiauriausius instinktus. Kelių policininkas Maksas persekioja baikerių gaują, kuri nužudė jo žmoną ir kūdikį. Maksą praminė Pašėlusiu už jo žiaurią kovą su kelių gaujomis, kerštas yra jo vienintelis tikslas. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė dabar garsiausias Holivudo homofobas ir peštukas, o tada – beveik niekam nežinomas, tik dviejuose filmuose suvaidinęs dvidešimt dvejų australų aktorius Melas Gibsonas. Netrukus jis tapo

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Lietuviškos televizijos taip pat didžią laiko dalį teikia paslaugas pramogų ištroškusioms liaudies masėms. Gal todėl pamatęs naujus laidų pavadinimus supratau, kad