Artėja didžiosios metų šventės, kino teatrai siūlo daug spindinčių įvairiais atrakcionais, neįprastais personažais bei naujomis technologijomis filmų. Kai kurie esą iškart apstulbino kritikus (taip šiandien girdėjau „Forum Cinemas“ reklamoje), bet turiu pasakyti, kad kritikus šiais laikais nustebinti, o juo labiau apstulbinti vis dėlto sunku. Kritiką dažnai renkasi skeptiški žmonės, kurie moka ir nori dalytis savo abejonėmis ir vertina filmus ne pagal jų spalvas ar sudėtingus triukus. Todėl įvairiuose kino leidiniuose paprastai dominuoja abejonės, o ne rožinis entuziazmas ar susižavėjimo šūksniai. Kalėdinis „Kinas“ – ne išimtis. Jo viršelį puošia kadras iš Martino Scorsese filmo „Hugo“. Taip ir nepasiekęs mūsų kino teatrų, jis pagaliau tapo prieinamas DVD formatu. Filme „Hugo“ sinefilas Scorsese prisimena kino reginio pradininką Georges’ą Meliesą. Progą „Kinui“ prisiminti „Hugo“ ir jo herojų suteikė ratą aplink pasaulį apsukę didžiojo kino iliuzionisto metai. Viename paskutinių šių metų renginių Čikagoje dalyvavo ir „Kino“ autorė Ramunė Zdanavičiūtė-Lapas. Žurnale ji prisimena ne tik nuostabų vakarą, bet ir sudėtingą vieno iš kino pradininkų likimą.
Postmodernizmo dešimtmečiais kino istorija tapo sudėtine filmo suvokimo dalimi. Todėl ir „Kino“ autoriai dažnai gręžiasi į praeitį, kuri nuolat perkuriama naujuose filmuose. Paskutiniais metais vis dažniau dėmesio sulaukia vadinamasis atrastos medžiagos kinas, kai menininkai filmuose naudoja svetimus kadrus, kurie padeda jiems suformuluoti ne tik naujus vaizdinius, bet ir naujas mintis. Reiškinys ne naujas – jis prasidėjo dar 3-iajame XX a. dešimtmetyje, kai atsirado montažinis kinas, bet tik naujosios technologijos pavertė šį metodą prieinamą visiems. Apie tai straipsnyje „(At)rastos medžiagos kinas – naujas dokumentikos žanras?“ rašo Lukas Brašiškis.
Man arčiau prie širdies neperkurtas senas kinas, todėl apsidžiaugiau perskaitęs, kad sausį „Žiemos ekranai“ pakvies į vieno unikaliausių kino kūrėjų Erico Rohmero retrospektyvą. Vyriausiasis iš prancūzų Naujosios bangos kūrėjų nugyveno ilgą gyvenimą, bet išsaugojo neįtikėtinai gaivų žvilgsnį. Rohmero aistra buvo XVIII a. prancūzų psichologinis romanas, bet jis mokėjo pamatyti romanų personažus ir tarp šiuolaikinių prancūzų – studentų, kirpėjų, verslininkų ar intelektualų. Naujame „Kine“ skaitykite ir apie Rohmerą, ir apie naujus prancūzų filmus, kurie pateko į „Žiemos ekranų“ programą.
Žinau, kad lietuvių kino platintojus ir rodytojus spardo visi, kurie netingi, bet, ko gero, esame viena iš nedaugelio Europos (ar pasaulio) šalių, kur kino teatrų repertuare neaptiksite geriausio šių metų Europos filmo, Kanų kino festivalio nugalėtojo Michaelio Haneke’s „Meilės“. Panašias spragas pas mus dažniausiai užpildo festivaliai. Rudenį „Scanorama“ parodė ne vieną filmą, kuris nusipelnė didžiulio festivalių ir žiūrovų dėmesio visame pasaulyje. „Kino“ leidėjai bei autoriai nusprendė, kad jiems įdomiau rašyti apie tokius filmus. Todėl su „Kino teatro“ rubrika recenzuojami ir filmai, kurie atsidūrė repertuare, ir tie, kuriuos rudenį rodė „Scanorama“ bei Tarptautinis Kauno kino festivalis.
Narius Kairys recenzuoja sinefilišką Miguelio Gomeso „Tabu“, Simas Čelutka – Haneke’s „Meilę“, Linas Vildžiūnas – Leos Caraxo „Šventuosius motorus“ ir reiškia kitą nuomonę apie „Meilę“, Santa Lingevičiūtė aptaria Cristiano Mungiu „Už kalvų“, Gediminas Kukta – Jano Zabeilo „Kai upė buvo žmogus“, Giedrė Andreikėnaitė-Kiselienė – Thomo Vinterbergo „Medžioklę“, o Goda Jurevičiūtė – netrukus ekranuose pasirodysiantį Andrew Adamsono filmą „Saulės cirkas. Visatos pakrašty“. Būdamas ištikimas „Cirque du Soleil“ gerbėjas nekantriai jo laukiu. Žinau, kad ne viena Ryano Goslingo gerbėja taip pat laukia naujų aktoriaus filmų, o Izoldos Keidošiūtės plunksnos aktoriaus portretas tik paskatins jų laukti dar aistringiau. Nijolė Andrijauskienė tradiciškai pristato „Namų kiną“. Šįkart ji siūlo per šventes pasižiūrėti Sergejaus Ursuliako serialą „Gyvenimas ir likimas“, sukurtą pagal garsųjį Vasilijaus Grosmano romaną.
Ką tik pasibaigusios „Scanoramos“ filmai užima didelę žurnalo dalį. Aistė Račaitytė dar aptaria konkursinę festivalio programą „Naujasis Baltijos kinas“, Elena Jasiūnaitė kalbina festivalyje pristatyto restauruoto Audriaus Stonio filmo „Neregių žemė“ autorius ir restauruotojus, recenzuojami ir filmai, kurių premjeras surengė „Scanorama“: Rasa Paukštytė aptarė Linos Lužytės „Igruški“, Gediminas Kukta rado gerų žodžių Marato Sargsyano „Tėvui“.
„Lietuvių filmotekoje“ yra ir kiek anksčiau pasirodžiusių lietuviškų filmų recenzijos: Rūta Birštonaitė rašo apie Giedrės Beinoriūtės „Pokalbius rimtomis temomis“, Ieva Toleikytė – apie Tomo Smulkio „Rojaus beieškant“, G. Kukta recenzuoja Godos Rupeikaitės „Variacijas kaukių tema“. E. Jasiūnaitė apsilankė Mykolo Vildžiūno „Nesamo laiko“ filmavimo aikštelėje ir susitiko su filmo kūrėjais. Roma Pauraitė atsisveikina su lietuvių kino žvaigžde Eugenija Pleškyte.
Kinas nuolat keičiasi ir sunku suspėti pamatyti tai, kas iš tikrųjų svarbu. Kritikų įspūdžiai iš festivalių dažnai skatina susidomėti vienu ar kitu filmu. Straipsnyje „Tikri ir netikri prizai“ S. Lingevičiūtė aptaria tai, ką pamatė 37-ajame Toronto kino festivalyje, nors akivaizdu, kad ir ją šių dienų kinas ne visada įkvepia. Ar net sukelia daug abejonių. Kodėl taip yra, koks kinas nyksta iš kino teatrų, kodėl verta žiūrėti amerikiečių serialus ir pasitikėti jaunais žmonėmis, interviu Tadeuszui Tomaszewskiui papasakojo rudenį Vilniuje viešėjusi iškili kino režisierė Agnieszka Holland. Protingi žmonės taip pat įkvepia.
Jūsų –
Jonas Ūbis
