7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Mitai ir mistifikacijos

 

Krėsle prie televizoriaus

 

Jonas Ūbis
Nr. 41 (1009), 2012-11-16
Kinas Rodo TV
„Undinė“
„Undinė“

 

Vytautas Žalakevičius vadino save romantiku. Gal todėl jo filmų veiksmo ir jo gyvenimo vietos nuolat keitėsi – Lotynų Amerika (būta, kad filmuota ir Jaltoje, ir Lietuvos televizijoje, ir „Mosfilme“), Leningradas, į kurį skrenda „Vienos dienos kronikos“ herojai, Vakarų Europa „Avarijoje“, Maskva, kur sukurti net keli režisieriaus filmai. Romantikas jaučia prievolę keliauti, filosofuoti ir ieškoti savęs. Net Lietuva Žalakevičiaus filmuose atrodo egzotiška, juk kaimas, kuriame gimė broliai Lokiai, labiau primena mitologinę erdvę. Bet dar egzotiškesnis lietuvių kaimas rodomas 1982 m. Žalakevičiaus filme „Atsiprašau“ (LRT, šįvakar, 16 d. 23.45). Jis – tarsi iš reklaminių sovietinių filmų apie socialistinę kolūkinio kaimo nūdieną: modernūs namai, šviesi ambulatorija, asfaltuoti keliai ir madingai apsirengę, taisyklingai kalbantys kaimiečiai.
 
Į tokį kaimą ir grįžta pagrindinis filmo herojus – dainininkas Pranas. Ekrane – aktorius Aleksandras Kaidanovskis, sovietinių žmonių mėgto dvasingumo ženklas, o į tėviškę Praną atvedusią vidinę krizę galima nujausti iš patetiškų užuominų bei frazių. Bet Vytauto Kernagio balsas ir dainos („nelimpantys“ prie Kaidanovskio dar ir todėl, kad sukelia daug senesnes asociacijas) netrukus pradeda kurti karnavalo efektą. Regis, šiame kolūkinio gyvenimo karnavale visi stengiasi vaidinti įsivaizduojamus save: čechoviškas Kosto Smorigino gydytojas Jonas, lemtingoji moteris – Nijolės Oželytės Inga ar nuobodžiaujanti Jelenos Solovej kolūkio pirmininko žmona Rožė, net ir Regimanto Adomaičio pirmininkas, pas kurį lyg tarp kitko į svečius užsuka draugas Donatas (Donatas Banionis).
 
Regis, jie visi tik trumpam užklydo į pavyzdinį Juknaičių kolūkį (apdovanotą Lenino premija ar kažkuo panašaus) ir dabar bando kuo gražiau pasirodyti neįtikinamose aplinkybėse. Tai ir buvo sovietinio gyvenimo būdo esmė – apsimesti kažkuo kitu ir įsivaizduoti, kad erdvė, kurioje esi įkalintas, atrodo ne taip jau ir blogai. Vis dėlto „Pribaltika“. Labai pasistengus, joje net gali įsivaizduoti kažką europietišką.
 
Kur kas geriau šioje sąlygiškoje filmo erdvėje ir prasimanytoje dramoje jaučiasi du pagyvenę Panevėžio teatro aktoriai Eugenija Šulgaitė ir Vaclovas Blėdis, vaidinantys Smetonos laikų inteligentus Prano tėvus. Jiems nereikia apsimesti tuo, kuo nėra. Jie – ne kolūkio gyventojai ir nesako dirbtinių frazių (jų lūpose net šios skamba natūraliau). Atsidūrę karnavaliniame vyksme jie sugeba išlikti savimi.
 
Suprantu, kad Žalakevičius norėjo filmą paversti autobiografišku pasisakymu apie į provinciją grįžusį garsų menininką – juk neatsitiktinai Prano vaidmeniui pasirinkta ryški sovietų kino žvaigždė. Žalakevičius mokėjo primesti tikrovei savo mitus ir mitus apie save, bet „Atsiprašau“ tai jam nepavyko. Gal krizė buvo netikra, gal atsiprašymas nenuoširdus, todėl viskas ir baigėsi ne atsivėrimu, o karnavalu, kur nusitrina fikcijos ir realybės ribos. Finaliniuose „Atsiprašau“ kadruose, kai ant kalno susirenka filmo herojai, matyti ir filmavimo grupės nariai, ištikimi bendradarbiai – Žalakevičiaus sugalvoto pasaulio dalis.
 
Gabriele Muccino filmo „Septynios sielos“ (LNK, 18 d. 22.50) herojus inžinierius Timas (Will Smith), apsimetęs mokesčių inspektoriumi, stengiasi ištaisyti praeities klaidas. Jis vyksta į kelionę, kurioje sutinka septynis nepažįstamuosius. Be abejo, kelionė bus ne tokia, kokią planavo Timas, juk likimo negalima pergudrauti.
 
Vienas garsiausių sovietmečio inteligentų literatūrologas Dmitrijus Lichačiovas yra sakęs, kad žmogus gali apsimesti bet kuo. Nepavyks tik apsimesti inteligentu. Neseniai per televiziją rodytos rinkimų agitacijos laidos parodė, kaip tai sunku, nors vadinamasis mūsų elitas ir stengėsi. 1994 m. Fredo Schepisi filme „Intelektualas“ (TV3, 18 d. 14.45) genijus Albertas Einsteinas (Walter Matthau) nori, kad jo dukterėčia Ketrina (Meg Ryan) ištekėtų už simpatiško mechaniko (Tim Robbins), bet ji susižadėjusi su nykiu mokslininku. Einsteinas nutaria padėti mechanikui, bet svetimos formulės, deja, negali paversti mechaniko intelektualu. Kita vertus, meilei gal jos ir padeda. Johno Frankenheimerio filmo „Azartiniai žaidimai“ (LNK, 21 d. 22.35) personažas Rudis nutaria apsimesti savo draugu Niku, kad suviliotų gražuolę Ešlę, bet nežino, kad mergina – tik masalas Nikui, kurio reikia nusikaltėlių gaujai.
 
LRT Kultūros „Elito kine“ (21 d.22.15) – rusų režisierės Anos Melikian „Undinė“ (2007). Pasakiško filmo herojė Alisa – tikra nevykėlė, bet ji turi dovaną paveikti įvykius. Sulaukusi aštuoniolikos, Alisa vyksta į Maskvą ieškoti laimės, o suranda meilę. Tik išrinktasis Saša neatsako į herojės jausmus. Supykusi Alisa palinkės Sašai mirties, o supratusi, kas atsitiks, bus pasirengusi aukoti net savo gyvybę, kad Saša išgyventų.
 
Tą patį vakarą, tik anksčiau (21 d. 20.50), LRT Kultūra rodys svarbų 7-ojo dešimtmečio amerikiečių filmą – 1964 m. Jono Meko „Karinį kalėjimą“. Tai 16 mm juostoje nufilmuotas tada vieno garsiausių pasaulyje „Living Theatre“ spektaklis apie JAV jūrų pėstininkų kalėjimą 1957-aisiais Japonijoje. Filmas buvo susuktas per vieną popietę. Jonas Mekas yra sakęs, kad norėjo cinéma-vérité techniką pritaikyti teatriniam pasirodymui ir gal net nuvainikuoti kelis cinéma-vérité mitus bei mistifikacijas. Paradoksas, bet šis šokiruojantis, žiaurus ir kafkiškas reginys Venecijoje buvo apdovanotas Didžiuoju prizu geriausiam dokumentiniam filmui.
 
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Undinė“
„Undinė“