Autorius: Jonas Ūbis

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Filmo herojai Nijolė ir jos jaunikis Aloyzas pavėlavo į savo jungtuves bažnyčioje, nes sugedo kateris. Reikės laukti dar savaitę, o per ją įsimylėjėliai

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jimo Jarmuscho filmas „Kontroliuojamos ribos“ (BTV, 29 d. 21.25) prasideda eilėmis – Arthuro Rimbaud „Girtas laivas“ sužadina daugybę prisiminimų, kurie gal ir visai ne mano. Bet juk ir Jarmuscho filmai veikia taip pat – jie kaip svetimi prisiminimai, kurie laikui bėgant tampa asmeniškos, intymios biografijos dalimi. Toks kinas dabar traukiasi kaip šagrenės oda. Nors įvairūs 3D ir kitokių technologijų blizgučiai ir dvelkia dideliais pinigais, jie tik patvirtina visuotinį gyvenimo nususimą ir skurdą. Gyvenimas tapo pigus, nes yra ne gyvenamas, o

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Didžiulių fototapetų fone sąlygiškame Paryžiuje dainavo ir šoko moteris su berete, sąlygiškoje Romoje – daug prostitutėmis apsitaisiusių moterų, sąlygiškame Berlyne kažkokia

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Retas kuris režisierius moka taip filmuoti vaikus, kaip Dorota Kędzierzawska. Jos filmas „Rytoj bus geriau“ (LRT, šįvakar, 10 d. 23.15) sukurtas remiantis tikrais įvykiais, bet ne tai svarbiausia. Rodydama tris benamius berniukus, kurie gyvena vienoje Rusijos stotyje ir išsirengia geresnio gyvenimo į Lenkiją, Kędzierzawska kalba apie amžiną norą pakeisti gyvenimą. Užrašuose, kurie gimė rengiantis filmui, režisierė rašo apie savo prototipus: „Nežinau, kas jiems atsitiko kelyje. Žinau tik, kad jie norėjo pakeisti savo gyvenimą, gyventi kaip žmonės. Žinau, kad jiems nepasisekė, kad niekas jais neužsiėmė. Žinau, kad gerų ir blogų žmonių yra visur, kad atsitiktinumas ir aplinkybės dažnai lemia mūsų likimą. Žinau, kad dauguma mūsų viliasi, jog kažkur ten yra geriau, kitaip, gražiau. Kad ir kur tai būtų. Mažųjų bėglių istorijoje mane sužavėjo jų jėga ir užsispyrimas išsiveržti iš nebūties, neegzistavimo. Žaviuosi jų troškimu gyventi geriau ir garbingiau. Iš kur tai ištraukė benamiai, nuskurę ir išbadėję vaikai? Kiek drąsos ir jėgų jiems tai kainavo? Ar tik ne jie ir yra maži didieji mūsų niekingų laikų didvyriai? (...) Bet ar aš sugebėčiau kaip nors

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

1922-ųjų gegužę Vladimiras Leninas pasiūlė pakeisti mirties bausmę aktyviai pasisakantiems prieš bolševikų valdžią tremtimi į užsienį. Šią mintį jam sužadino masiniai universitetų dėstytojų ir profesorių streikai. Tų pačių metų vasarą ir rudenį garlaiviai išvežė iš Rusijos per 200 intelektualų – dėstytojų, filosofų, ryškiausių rusų mąstytojų, mokslo ir kultūros veikėjų. Jie buvo paskelbti kontrrevoliucionieriais. Sąrašo pagrindas buvo Leninui neįtikusio žurnalo „Ekonomist“ bendradarbiai. Tarp deportuojamųjų – Nikolajus Loskis, Levas Karsavinas, Nikolajus Berdiajevas, Levas Šestovas, Fiodoras Stepunas. Didžiąją dalį tremtinių iš Peterburgo į tuometinį Štetiną išvežė du reisiniai vokiečių laivai „Oberbürgermeister Haken“ ir „Preussen“, bet žmonės buvo deportuojami ir garlaiviais iš Odesos ir Sevastopolio bei traukiniais iš Maskvos į Latviją ir Vokietiją.

Visa ta bolševikų akcija vadinama „filosofų garlaiviu“, o filosofų vardai ilgam buvo išbraukti iš SSSR leidžiamų knygų ir istorijos. Stepunas rašė, kad deportuojamiems buvo leista pasiimti po vieną

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nepastebėjau, kad kuri nors iš mūsų televizijų būtų parodžiusi, kas tądien vyko Varšuvoje. Užtat šiandien (LRT kultūra, 26 d. 20.45), praėjus savaitei, Varšuvos geto sukilimą paminės LRT. Ta proga bus parodytas Mariano Marzyńskio dokumentinis filmas „Niekada neužmiršk meluoti“. Jame Marzyńskis pasakoja savo gyvenimo istoriją, kur „melas buvo išlikimo raktas“. Lenkijos žydų sūnus karo metais buvo išgelbėtas – nuo holokausto vaiką paslėpė

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Negaliu prisiversti žiūrėti lietuviškų serialų, gyvenimo būdo laidų ar realybės šou. Tiesiog nuo pirmų sekundžių suprantu, kad tai skirta ne man. Laidų kūrėjai ar vedėjai tiesiai šviesiai leidžia suprasti, kad privalai būti nelabai protingas paskalų ir spalvotų žurnalų gerbėjas, nuoširdžiai tikėti, kad Lietuvoje yra elitas (nors rodo tik piniguočius) ir žvaigždės, neturėti elementaraus skonio ir nieko neišmanyti apie meną ar politiką, bet turi kažkodėl žavėtis krepšiniu.
 

Daug rafinuočiau visą tą patį pateikia Seimo televizija. Ji taip pat neslepia savo požiūrio į žiūrovą, bet užtat nesivargina įvyniodama šį realybės šou į margus popieriukus. Čia nebus ryškių spalvų (išskyrus parlamentarių kosmetiką ir kostiumus), sudėtingų rakursų, judančių kamerų, iškalbingų detalių ar įmantraus montažo. Tik bespalvis, dažniausiai statiškas, visai nesukomponuotas kadras, natūralūs triukšmai ir realus to kadro laikas. Kartais transliuotojai išjungia veiksmo pauzių garsą, o kartais

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus,

Esu per senas, kad pajusčiau visus naktinio gyvenimo malonumus, bet ir šią penktadienio naktį rekomenduosiu praleisti žiūrint Pirmą Baltijos kanalą (12 d. 0.45). Mano rekomendacijos sudomins ne visus, nes Renata Litvinova turi ne tik karštų gerbėjų, bet ir tokių pat priešininkų. Tad naujausias jos filmas „Paskutinė Ritos pasaka“ pirmiausia skirtas neabejingiems dekadentiškam Litvinovos ir jos keisto kino žavesiui. Dekadanso šiame pasakojime apie, anotacijos žodžiais tariant, „tris moteris, tris dvasios būsenas, tris amžinas temas: meilę, mirtį ir laimės paieškas“, turėtų būti daug. Dar filme bus mirties angelas, lydintis anapus sielas tų, kurie sugeba mylėti.

Litvinova – profesionali scenaristė, pagal jos scenarijus sukurtas ne vienas filmas. Ta Litvinova, kurią žino visi, dėkingų žiūrovų sąmonėje įsitvirtino, kai ją atrado Kira Muratova. Pagal Litvinovos scenarijų Muratova ne tik sukūrė filmą „Susižavėjimai“, bet ir padarė

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Manau, nėra tiesiog sutapimas, kad rašytojo Boriso Akunino tinklaraštyje neseniai pasirodė tekstas apie XIX a. populiarias fotografijas su numirėliais. Fotografijos tada buvo dar retos, todėl mirus artimajam jo giminės, norėdami išsaugoti mirusiojo atvaizdą, fotografuodavosi su šalia pasodintu lavonu arba

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Paskutinius dvidešimt metų Lietuvoje kuriamą krepšinio mitologiją gerai atspindi Mariaus A. Markevičiaus dokumentinis filmas „Kita svajonių komanda“ (LRT, balandžio 1 d. 18.30). Juk ne už menines vertybes užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ką tik įteikė režisieriui iš JAV garbės raštą, o už Lietuvos vardo garsinimą. Pasak ministro, tai padėka už nuopelnus ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. „Kino pavasario“ spaudos pranešime, deja, nepaaiškinta, kokie tie Markevičiaus nuopelnai pasauliui, bet bala jų nematė. „Kita svajonių komanda“ – gana profesionalus, pagal vakarietiškus standartus sukurtas pasakojimas apie lietuvių krepšininkus, kurie 1992-aisiais Barselonoje nustebino pasaulį, iškovoję olimpinį bronzos medalį. Filmas primena tą pergalę, jos didvyrius, punktyru nubrėžia jų likimus ir pristato naują potencialų krepšinio herojų