Autorius: Jonas Ūbis

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 Marxas klydo: sportas yra opiumas liaudžiai. Tai gerai suprato sovietų vadai, tai supranta ir Lietuvos politikai. Sportu paremtas patriotizmas – totalitarinės valstybės bruožas, bet mūsiškiams tai, regis, nebesvarbu. Todėl ir vėl prie kažkokio krepšinio čempionato transliacijų per TV3 budės tauta, staugs ir šaudys naktimis, vems pakampėse. Todėl nesitikėkite gerų filmų: kai visi žiūri krepšinį, mes su jumis, mieli skaitytojai, nusipelnome tik

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Zhang Yimou filmas pasakoja apie vienišo japonų žvejo Guiči Takatos kelionę. Takata gavo laišką iš marčios Rie. Ji rašo, kad žvejo sūnus Keničis sunkiai serga ir vienoje Tokijo ligoninėje laukia diagnozės. Vyrai nutraukė bet kokius ryšius prieš devynerius metus. Apie jų konfliktą nesužinosime nieko, tik viename epizode tėvas prisipažins, kad sužeidė sūnų ir šis jam to neatleido. Dabar Takata vyksta į Tokiją tikėdamasis, kad dramatiškos aplinkybės paskatins susitaikymą. Tačiau taip neatsitinka. Sūnus nenori matyti tėvo. Marti Takatai duoda vaizdajuostę. Keničis tyrinėjo Azijos liaudies meną. Iš vaizdajuostės tėvas sužino, kad Keničis negalėjo iki galo įgyvendinti savo sumanymo – užfiksuoti kinų operos dainininko, bet susitarė su juo susitikti kitais metais. Tėvas imasi neįprastos misijos: jis vyksta į Kinijos užkampį, kad nufilmuotų spektaklį. Takata nemoka kinų kalbos, jam sunku užmegzti ryšius su kitais žmonėmis, todėl kelionėje jo laukia daug išbandymų ir kliūčių. Tėvas įsitikinęs, kad

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

TV3 pajuto, iš kur pučia vėjas, todėl

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Praėjusį trečiadienį per LRT pažiūrėjau pirmą po ilgos pertraukos šioje televizijoje atsiradusią kino laidą „Kinfo“ ir iki šiol negaliu suprasti, kodėl nacionalinis transliuotojas įsileido tokį popsinį reginį su komercinėms televizijoms privaloma chrestomatine blondine vedėja. Justė Zinkevičiūtė – tikrai graži mergina, bet iš kino laidos vedėjų pirmiausia lauki ne šypsenų, o kompetencijos. Viename anonse perskaičiau, kad laida skirta jauniesiems žiūrovams, ir dar kartą nustebau. Vadinasi, iš anksto planuojama, kad jauni žmonės turi būti pokvailiai ir nesidomėti rimtu kinu? Ar laidos rengėjai nusprendė jaunus žiūrovus pasmerkti likti amžinai jaunais ir iki gyvos galvos ryti spragėsius, žiūrėti lietuvišką erotiką ir Holivudo pasakaites apie zombius? Kitaip ir negali būti, nes masinė kultūra garbina infantilizmą ir pramogas. Informacinis kratinys „Kinfo“, regis, pirmiausia skirtas šios kultūros adeptams. Gausiai iliustruota ekrane nuolat šmėkščiojančiais „Valentino vieno“ ir „Auroros“ fragmentais, laida pažėrė daug paskutiniu metu žiniasklaidoje populiarios žodinės masturbacijos apie lietuvių „kino industriją“ ir „Lietuvos kino renesansą“ (pastaruosius žodžius iliustravo kažkuris „Valentino vieno“ sueities epizodas). Per pusę valandos aiškiai suformuluotų minčių išgirdau tik iš dviejų viešnių – Gabijos Jaraminaitės-Ryškuvienės ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės. Bet ir šiuos pokalbius nustelbė neartikuliuotas reklaminis srautas ir kitoks absurdas. Pavyzdžiui, kažkodėl kalbantis apie restauruotą lietuvių dokumentiką buvo rodomi tik nerestauruoti Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ kadrai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Lažinuosi, kad neatspėsite, kas šios citatos autorius ir kam ji skirta. Taip rusų sociologas Aleksandras Duka apibūdina

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Žurnalo pradžioje – Auksės Kancerevičiūtės įspūdžiai iš gegužės pabaigoje pasibaigusio Tarptautinio Kanų kino festivalio (beje, viršelį puošia festivalio programą „Ypatingas žvilgsnis“ atidariusio Sofios Coppolos filmo „Elitinis jaunimas“ kadras). Įdomias Kancerevičiūtės mintis apie šio festivalio madas ir dėmesį išoriniam spindesiui pratęsė Santa Lingevičiūtė, apsilankiusi daug kuklesniame Kopenhagos tarptautiniame kino festivalyje CPH PIX. Autorė aptaria šiame festivalyje itin akivaizdžią kino „madą“ – kurti filmus apie likimo nuskriaustus žmones: „Tokių filmų personažai – gyvenimo aplinkybių aukos, visuomenės nuskriausti arba nesuprasti. Žiūrovai tiesiog mėgsta įsijausti į globėjo vaidmenį, tad jei nesugeba tiesiogiai prisidėti prie nuskriaustųjų gyvenimo, tai bent filmą apie tokius apdovanoja dėmesiu.“

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 Kai buvau paauglys, seksualinis švietimas mokykloje apsiribojo vietos ligoninės akušerės paskaitomis su pagąsdinimais ir palinkėjimais neužsiimti „tuo“ iki vedybų. Teko griebtis savišvietos. Šaltiniais tapo Stendhalio, Ericho Marios Remarque’o, Maksimo Gorkio (neaprėpiamą „Klimo Samgino gyvenimą“ pirmąkart perskaičiau iš paaugliško smalsumo, bet kelis kitus – jau vedamas noro suprasti Rusijos istoriją), Emile’io Zola ir Guy de Maupassant’o romanai. Sakyčiau, ne pati blogiausia literatūra. Tėvai šias knygas iš pradžių bandė slėpti, bet paskui susitaikė, nes prie pietų stalo nebeužduodavau klausimų, ką reiškia žodis

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

2009 m. brolių Coenų juodoji komedija „Rimtas vyrukas“ (BTV, 19 d. 21.25) – ne idiotas, bet jis taip pat nusipelnė meilės ir užuojautos. Laris Gopnikas (Michael Stuhlbarg) yra koledžo profesorius, dėsto fiziką, o ekrane – 1967-ieji. Jo žmona nori skirtis ir Laris pradeda svarstyti apie gyvenimo vertybes. Jis turi ir kitokių problemų: stinga pinigų, duktė vagiliauja, namuose apsigyveno brolis tinginys, Laris gauna anoniminius laiškus, jį terorizuoja

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Amerikiečių dokumentininkas Davis Guggenheimas (jo filmas „Nepatogi tiesa“ yra pelnęs „Oskarą“) susirūpino savo tautiečių švietimo sistema. 2010 m. pasirodęs „Belaukiant Supermeno“ (TV3, 9 d. 00.50) kritiškai analizuoja JAV valstybines mokyklas. Keli gabūs vaikai tapo pavyzdžiu, kad mokykla labiau stabdo, nei skatina mažųjų sugebėjimus, o pedagogams rūpi tik vykdyti visuomenės jiems primestus reikalavimus. Režisierius teigia, kad tokia sistema yra