Autorius: Jonas Ūbis

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„Imitation Game“ – tai britų matematiko, vieno informatikos kūrėjų Alano Turingo (1912–1954) testo, leidžiančio suvokti, ar bendrauji su mašina, ar su žmogumi, pavadinimas. Režisierius Mortenas Tyldumas taip pavadino ir filmą, pasakojantį apie Turingą. TV3 jį, lietuviškai pavadintą „Vaizduotės žaidimu“, rodys sekmadienio vakarą (28 d. 22.30). Pirmadienio paryčiais paaiškės ir nauji „Oskarų“ savininkai. Pernai „Vaizduotės žaidimas“ buvo nominuotas net aštuoniems apdovanojimams, gavo vieną – už geriausią scenarijų.

Norvegas Tyldumas po kelių Europoje sukurtų filmų pateko į Holivudą, kur iš režisieriaus pirmiausia laukta paprastai ir prieinamai papasakotos istorijos apie tragiško likimo mokslininką, kuris nusižudė, nes buvo nuteistas už homoseksualumą ir turėjo rinktis cheminę kastraciją arba kalėjimą. Pastarasis faktas filme, tiesa, neakcentuojamas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Televizijos programas skaityti kartais visai įdomu, nes jos savaip atspindi tautos mentalitetą. Kur dar taip akivaizdžiai pamatysi, kad vasario šventės Lietuvoje lyg ir susilieja – Šv. Valentino diena greit bus nebeatskiriama nuo Nepriklausomybės šventės. Du viename – visai kaip vasario 16 d. BTV programoje: 14.35 „Čilinam Šv. Valentiną, arba devyni antausiai ir trejos vestuvės. Muzikinis filmas apie meilę, antausius ir vestuves“ ir 17.50 „Koncertas, skirtas Valstybės atkūrimo dienai“. Panašiai ir vasario 16-osios vakaras per TV3: 21.30 – mėgėjiškai apgailėtinas Simono Aškelavičiaus ir Ričardo Marcinkaus „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“, o po jo 23.20 – Steveno Spielbergo filmas apie JAV prezidentą „Linkolnas“.

LRT šią dieną beveik nesiūlo pramogų – tik patriotinius dokumentinius filmus apie partizanus ir Audriaus Juzėno „Ekskursantę“ (14.30) – mažos mergaitės odisėją iš Sibiro į Lietuvą. Vaikai lietuvių kine, matyt, pasmerkti būti svarbiausiais istorijos liudininkais ir kentėti už visus suaugėlius. Tai suprantama, juk suaugusį personažą, ypač istorinį, ne taip lengva parodyti ekrane įtikinamai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Mėgstu filmus apie rašytojus, nors paprastai jie ne patys geriausi. Bet filmai vis dar primena, kad egzistuoja tokia žmonių rūšis, kuri išnyko iš žiniasklaidos. Žinoma, yra ir tokių, kurie reklamuojasi knygų mugėse, duoda interviu, susitinka su skaitytojais ir kitaip dalyvauja brandžios vartotojų visuomenės gyvenime. Tačiau tai netikri rašytojai. Tikrieji rašo. Ruperto Wyatto filmo „Lošėjas“ (LNK, 7 d. 22 val.) veikėjas Džimas Benetas (Mark Wahlberg) – rašytojas ir literatūros dėstytojas, sugebantis nuo Shakespeare’o pereiti prie apmąstymų apie socialinę nelygybę ir genialumą, paaiškinti, kodėl reikia susitaikyti su savo vidutiniškumu, ir net išvaryti studentus iš auditorijos, nes jie tik apsimeta, kad mokosi. Niekas neįtaria, kad vyras yra žaidėjas, galiausiai užstatęs net savo gyvybę. Kaip supratote, tai ne dar viena Fiodoro Dostojevskio romano ekranizacija, bet kartu ir ne originalus filmas, o 1974 m. Karlo Reiszo „Lošėjo“, kuriame vaidino Jamesas Caanas, perdirbinys. Abu sukurti pagal tą patį Jameso Tobaco romaną, bet užuominų ir į Dostojevskį, ir į Albert’ą Camus, kuriuos domino asmenybę griaunantis azartas, gausu.  

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„Transo būsenos“ veikėjas, dailės aukcionų bendradarbis Saimonas (James McAvoy), vykstant apiplėšimui gauna per galvą ir pamiršta, kur paslėpė Goyos drobę. Todėl plėšikai pasamdo gražuolę psichoanalitikę Elizabet (Rosario Dowson), ji turi padėti Saimonui prisiminti. Elizabet neįmanoma neįsimylėti, tad šis filmas – ne tik galvosūkis apie apiplėšimą, bet ir pasakojimas apie meilės transą. Kodėl jis man priminė militaristinę „Panoramos“ propagandą? Boyle’as nori įtikinti žiūrovus, kad asmenybė – tai viskas, ką žmogus kada nors pasakė, padarė, pajuto, pamatė. Visa tai jis paverčia vaizdų virtine, kuri veikia beveik kaip hipnozė. Nesakau, kad „Panorama“ ar krašto apsaugos ministras nori hipnotizuoti žiūrovus begaliniu pasakojimu apie augančią karinę lietuvių galią. Greičiau jie beldžiasi į tai, ką psichoanalitikai vadina fantazmu. Pasak filosofo Andrzejaus Lederio, būtent fantazmas slepia pavojingus troškimus, kurie niekad nebūna iki galo suvokti. Kartais reikia vieno žodžio, kad fantazmų scenarijai pradėtų veikti. Man regis, lietuvių problema ta, kad vis dar neatsirado politinė kalba, kuri įvardytų tautos nuoskaudas, kompleksus, neteisybės pojūtį. Vietoj žodžių turime kareiviškus vaizdelius arba blogus Vilniaus mero fantazmus žadinančias Žaliojo tilto skulptūras. Štai čia ir vėl kyla klausimas, ką pamiršti, o ką atsiminti.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pirmuosius rusų teroristus sovietų istorikai vadino romantikais ir maištininkais. Fiodoras Dostojevskis romane „Demonai“ aprašė, kas iš tikrųjų yra terorizmas. Rašytojas rėmėsi 1871 metais Sankt Peterburge vykusio teismo, kuriame buvo teisiami Sergejaus Nečiajevo suburto revoliucinio ratelio nariai, medžiaga. Jų vadas pabėgo į užsienį. Jaunuoliai buvo teisiami ne tik už revoliucinę veiklą, bet ir už studento Ivanovo nužudymą. Tai buvo lyg ir ritualinė žmogžudystė, turėjusi pragmatišką tikslą: Nečiajevas manė, kad nusikaltimas, kuriame dalyvauja visi, privers grupelės narius besąlygiškai jam paklusti.

Vasarą skaičiau Nečiajevo biografiją ir stebėjausi, kaip lengvai sutiktus intelektualus sužavėdavo jokio išsilavinimo neturintis žiaurus manipuliuotojas ir veidmainis. Teismas turėjo milžinišką atgarsį, jį pratęsė Dostojevskio romanas. Tačiau po keliasdešimties metų valdžią Rusijoje uzurpavę bolševikai ėmėsi energingai įgyvendinti Nečiajevo parašytą „Revoliucionieriaus katekizmą“. Jame, be kita ko, rašoma, kad revoliucionierius neturi nei savo interesų, nei darbų, nei jausmų, nei prisirišimo, nei nuosavybės, nei vardo. Nečiajevas sakė, kad revoliucionierius žino tik „griovimo mokslą“, jis niekina visuomenės nuomonę ir nekenčia dabartinės moralės. Iš pradžių bolševikai visiškai uždraudė Dostojevskį, o po 1956-ųjų leido skaityti ne visas jo knygas. „Demonai“ buvo tarp uždraustųjų, kol bene 8-ojo dešimtmečio pradžioje buvo pradėti leisti akademiniai rašytojo raštai. Į juos paprastai sudedama viskas. Taip pirmąkart perskaičiau „Demonus“ kartu su nepaprastai išsamiais moksliniais komentarais ir supratau, kad gyvenu Nečiajevo išsvajotoje santvarkoje. Santvarka man ir anksčiau kėlė abejonių, tačiau „Demonai“ puikiai paaiškino jos teroristinę prigimtį.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vis laukiu, kada ir Lietuvoje atsiras romanas, kuriame bus aprašyta fiktyvaus politiko biografija. Tokiose knygose dažniausiai rašoma apie tai, ką slepia jų herojai, ir tai leidžia geriau apibūdinti visuomenę, kuri juos išrinko. Kol tokių knygų neturime, galima pasižiūrėti Kevino Macdonaldo 2009 m. sukurtą „Tikrąją padėtį“ (LRT, 21 d. 22 val.). Šis politinis trileris – populiaraus BBC 2003 m. serialo kino versija. Filmo herojus yra žurnalistas Makafris (Russell Crow), tiriantis žiaurius nusikaltimus. Viena iš aukų – kongresmeno Kolinzo (Ben Affleck) meilužė. Politiką žurnalistas pažįsta nuo universiteto laikų. Jis pradeda domėtis korupcija aukščiausiuose valdžios ešelonuose ir politikos sluoksniuose. Tačiau žmonės, su kuriais susiduria Makafris, nepratę, kad į jų reikalus kištųsi pašaliniai.

Vis dėlto režisierių, matyt, labiau sudomino žurnalistikos tema, tiksliau, dienraščių ir interneto konkurencija. Makafris – tipiškas senosios žurnalistikos atstovas: jis moka rašyti ranka, tikrinti faktus, tyčiojasi iš visokių kvailų tinklaraščių (nors imasi globoti ne pačią kvailiausią tinklaraštininkę), sugeba rinkti informaciją be kompiuterio ar mobiliojo telefono, bet svarbiausia, jis siekia tiesos, o ne šlovės ar pinigų. Man regis, pas mus apie tokią žurnalistiką jau visi pamiršo, ypač skaitantieji internetinius šiukšlynus, kuriuose svarbiausia naujiena – abejotinos reputacijos gražuolės užpakalis.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Lietuviai nuo tarpukario mėgdžioja amerikiečius, todėl nesistebiu, kai įsijungęs televizorių girdžiu tik sėkmės istorijas, nesvarbu, ar iš praturtėti bet kokia kaina (net savo orumo) siekiančių emigrantų, ar iš turtingų žmonių, kurie laiko save tautos žiedu. Gal todėl kiekviena televizija nuolat teikia ir kokius nors prizus, nes sėkmę turi patvirtinti solidžiai sveriantis ženklas. Todėl abejoju, ar brolių Coenų 2013 m. filmą „Groja Liuvinas Deivisas“ (LRT kultūra, 13 d. 22.40) tinka rodyti su „Elito kino“ etikete. Mūsų elitas nemėgsta nevykėlių ir jų neužjaučia.

Coenų filmas kalba apie tai, kas yra sėkmė. Liuvinas Deivisas neturi nieko – pinigų, namų, draugų, mylimos moters, šviesios ateities, jis neseniai palaidojo savižudį muzikinio dueto partnerį ir netrukus susipyks su apgaviku prodiuseriu. Jo solinio albumo taip pat niekam nereikia. Liuvinas turi tik savo muziką ir dar tiki, kad ji kam nors bus reikalinga, bet tas tikėjimas vis beprasmiškesnis. Pernakvojęs draugų namuose, jis užtrenkia duris, ir mylimas draugų katinas Ulisas lieka Liuvino glėbyje. Tai – jų abiejų odisėjos po Niujorką pradžia.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pamatęs šventines televizijų programas pagalvojau, kad jų planuotojai arba yra visiški mizantropai, arba gerai pažįsta savo žiūrovus. Jie, matyt, įsitikinę, kad tomis dienomis visus pradžiugins lietuvių filmai. Jei esate mazochistai ir niekad nevaikštote į kiną, galėsite pasižiūrėti į seksualinių problemų turintį lietuvį, kuris atranda tikruosius malonumus Londone su striptizo šokėja, taip pat lietuvaite (filmas „Nepatyręs“, rež. Julius Paulikas, TV3, sausio 1 d. 23 val.). Pamatysite problemas dėl alkoholio, narkotikų, provincialios šlovės ir tariamos nesantuokinės dukrelės sprendžiantį gražuolį – Ričardo Marcinkaus filme „Pakeliui“ (TV3, 26 d. 22.30) jį suvaidino Mantas Jankavičius. Pamatysite ir debilų, kurie net nesuvokia turintys problemų, bet Emiliui Vėlyviui („Zero 2“, BTV, sausio 3 d. 23.30) tokia yra visa Lietuva. Donato Ulvydo filme „Kaip pavogti žmoną“ (TV3, 31 d. 14.05) pamatysite žmoną ir du jos vyrus, kurie atsidūrė sudėtingame meilės ir pinigų trikampyje.

Jonas Ūbis

Kalėdiniai „Kino“ skaitymo malonumai

Atrodo, kad šiuolaikiniame kine visko yra per daug – spalvų, judesio, triukų, žvaigždžių, mirčių, triukšmo, sekso... Bet žurnalo redaktorė Santa Lingevičiūtė autoriams uždavė klausimą, ko tam kinui labiausiai trūksta. Paaiškėjo, kad trūksta daug ko, o pirmiausia – gerų filmų ir gerų žiūrovų.

Naujame „Kine“ tradiciškai rasite prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ anonsą. Šiemet festivalis primins teminį rodymą, mat bus demonstruojami filmai apie šeimą. Programoje jų tikrai daug, tik pasigedau pasakojimų apie homoseksualias šeimas. Neabejoju, kad Prancūzijoje tokių yra, tik, matyt, rengėjai mano, kad lietuvių žiūrovai jiems dar nepasiruošę. Tradicinė „Žiemos ekranų“ retrospektyva šiemet bus skirta literatūros ekranizacijoms. Prancūzams visada pavydžiu jų alkio ir smalsumo knygoms, o retrospektyvoje bus galima susitikti ne tik su literatūros (Heinrich von Kleist, Joseph Conrad, Boris Vian), bet ir su kino (Claude Chabrol, Eric Rohmer, Chantal Akerman) klasikais.

Prancūzų kino temą pratęs Rūtos Birštonaitės plunksnos režisieriaus Jacques’o Audiard’o portretas. Jo filmas „Dypanas“ šiemet apdovanotas Kanų „Auksine palmės šakele“, o straipsnio autorė tvirtina, kad Audiard’o herojai nenori niekam patikti. Birštonaitė mano, kad Audiard’as kuria filmus apie vyrus, ir su ja sunku nesutikti. „Iš arčiau“ pristatoma ir aktorė Monica Bellucci – jos kūrybinį kelią aptaria Izolda Keidošiūtė.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šventinės televizijų programos primena šiųmetinę eglutę Katedros aikštėje. Jos stilius pasiskolintas iš Walto Disney’aus animacinių filmų ar pramogų parkų. Kičas dar todėl yra kičas, kad nori apsimesti kažkuo kitu. Katedros eglutė apsimeta pasakų nameliu, beje, sukurptu pagal naujųjų lietuvių skonį – kad langai būtų kuo didesni, nepaisant visumos proporcijų. Televizijos taip pat siūlys visokio pramoginio kičo su Valinsku ir kitomis, atsiprašau, „ikonomis“, LRT – dar ir mišių, bet visos, žinoma, ir daug filmų. Iš jų išrinkau tik kelis – liūdnus ir visai nešventiškus. Ne todėl, kad esu kaip piktasis Grinčas. Tiesiog suprantu, kad po saldumynų ir gražumynų visada reikia kažko tikro.

Šiemet „Oskaru“ kaip geriausias filmas užsienio kalba apdovanotas kameriškas, nespalvotas Paweło Pawlikowskio filmas „Ida“ (LRT Kultūra, 23 d. 22.30) nukelia į 6-ojo dešimtmečio pabaigos Lenkiją. Aštuoniolikmetė Ana užaugo vienuolyno prieglaudoje ir rengiasi priimti įžadus. Tačiau prieš tai ji turi įvykdyti vienuolyno vyresniosios valią: susipažinti su vienintele giminaite Vanda (Agata Kulesza). Ši po karo buvo teisėja. Moteris iškart pareiškia, kad iš tikrųjų Ana yra žydė Ida – per karą žuvusios jos sesers duktė. Jos abi važiuoja į kaimą, suranda tėvų namus, kuriuose gyvena lenkų šeima. Vanda įsitikinusi, kad per karą sesers šeimą slėpęs dabartinių šeimininkų tėvas pats ir nužudė žydus.