Autorius: Jonas Ūbis

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai tik įsijungiu lietuvišką televiziją, iškart išgirstu karo trimitus. Karas pas mus nevyksta, bet kasdien televizoriaus ekrane galima pamatyti lietuvių savanorius, karinius žaidimus žaidžiančias pramogų verslo įžymybes ir politikus, leidimo laikyti ginklus namuose reikalaujančius šaulius, karinius lėktuvus Šiauliuose, manevrus ir epą apie begalinius Krašto apsaugos ministerijos poreikius. Atvirai sakant, ši propaganda gerokai nusibodo. Nors mus agituoja pamilti ginklus, tankus ir uniformas, vis dėlto tai iškrypimas. Todėl siūlau pasižiūrėti filmus, kuriuose kalbama apie vyrų ir moterų santykius. Meilės ir gyvenime, ir televizijoje niekad nebūna per daug. Ji visais laikais buvo svarbesnė už karus ir prezidentus, kad ir kokias aistras žadintų pastarieji.

Tai supranta net snobai, todėl TV1 (šįvakar, 11 d. 22.55) siūlo pasižiūrėti Jameso Ponsoldto filmą „Kablys“ (2012). Filmo veikėjai – jauna šeima. Keit (Mary Elizabeth Winstead ) ir Čarlis (Aaron Paul) mėgsta muziką, linksmybes ir alkoholį. Kai Keit pasiekia ribą ir iškyla grėsmė prarasti darbą, ji kreipiasi į anoniminių alkoholikų grupę. Naujas gyvenimas nėra toks lengvas, nes moteriai teks pagaliau atsakyti į klausimą, ar jos santuoka tikrai pagrįsta meile. Filmas pelnė pagyrimų ne viename nekomercinio kino festivalyje, įtariu, kad visiems patiko jo antialkoholinė ištarmė.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Sekmadienio vakarą (29 d. 21 val.) BTV pradeda serialą, kuris dar nerodytas sukėlė tarptautinį skandalą ir papiktino Maskvą. Tai brangiausias visų laikų norvegų serialas „Okupuoti“, jame Europos Sąjungos prašymu Rusija okupuoja Norvegiją. Serialo idėja 2008-aisiais, dar gerokai prieš Rusijai aneksuojant Krymą, kilo populiariam detektyvų rašytojui Jo Nesbø.

Kodėl seriale ES nusprendžia, kad būtina įsikišti į Norvegijos gyvenimą? Ten į valdžią ateina radikalūs ekologai, kurie dėl klimato krizės uždaro naftos ir dujų gavybą. Tarptautinės bendruomenės vardu kalbanti ES nori, kad rusai vėl pradėtų išteklių gavybą. Norvegija iš tikrųjų yra viena iš trijų didžiausių Europos naftos ir dujų tiekėjų, tad toks scenarijus neatrodo fantastiškas. Okupacija vyksta gana sklandžiai: karas nekyla, norvegai išsaugo savo turtus ir gyvenimo būdą, nesikėsinama į asmeninę piliečių laisvę. Tačiau mėnuo po mėnesio situacija vis dėlto keičiasi. Detektyvinė „Okupuotų“ intriga intensyvėja, tarp filmo veikėjų atsiranda čečėnų teroristas ir pogrindžio kovotojų už šalies laisvę, valdančioji partija byra, o atpirkimo ožiu turi tapti premjeras, nors šalyje daugėja užsimaskavusių Rusijos specialiųjų tarnybų smogikų... Intriga supinta įdomiai, skirtingų socialinių grupių personažai padeda kurti įtikinamą šalies portretą. Rusijos pasiuntinę Iriną Sidorovą seriale suvaidino Ingeborga Dapkūnaitė. Iš jos herojės lūpų kartais nuskamba frazės, primenančios nesenus Sergejaus Lavrovo ar Vladimiro Putino pasisakymus. Interviu rusų dienraščiui aktorė sakė, kad filmuodamasi taip ir nesužinojo, kuo baigsis serialas, kas yra gerieji, o kas blogieji personažai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jaunas rusų žurnalistas Ilja Klišinas parašė straipsnį „Kodėl internetas veda mus į naujuosius viduramžius?“ Kad Apšvietos amžius baigėsi, autorius, matyt, neabejoja. Aš taip pat – tai akivaizdu vos įsijungus televizorių. Iš televizijų studijų ir internetinių tinklalapių, regis, nebeišlenda įvairios būrėjos, astrologės ir kitos panašių paslaugų teikėjos, o jų įdėmiai klausosi bent jau vidurines mokyklas baigę XXI a. pradžios Lietuvos piliečiai ir net Seimo nariai. Beje, ar pastebėjote, kad panašiose laidose pastarieji jaučiasi daug geriau nei savo darbo vietoje? Atsidūrę joje, jie dažnai taip pat jaučiasi lyg šou. Jei netikite, įsijunkite Seimo televiziją. Ji nepakartojama. Už darnią lietuvišką šeimą kovojantis Gražulis – tikrai ne pats groteskiškiausias šio viešojo absurdo teatro personažas.

Šeštadienį nusipirkęs vieną dienraštį kaskart pagalvoju, kad lietuviai tapo idiotų, kuriems pataikauja visos medijos, tauta, antraip laikraščio tiražas būtų kitoks. Vienas internetinis tinklalapis kasdien pateikia daug informacijos apie seksualinį lietuviškų žvaigždžių gyvenimą. Iš visko sprendžiant, kitokio jos ir neturi. Neskiriu Bunkės nuo Zvonkės ir naujųjų pupyčių nuo senųjų, bet apie jas sužinojau ne iš panašių tinklalapių ar kičinių koncertų, o iš kriminalinių naujienų, kurios, beje, taip pat tapo svarbia naujojo lietuviško šou dalimi. Toks lietuviškas Holivudas: seksas, gangsteriai ir pinigai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Spike’o Jonze’o „Ji“ (TV3, 13 d., šiąnakt, 00.20) perkels į netolimą ateitį, kai visas žmonių užgaidas vykdys kompiuteriai. Koks nors pesimistas režisieriaus vietoje sukurtų drastišką filmą, bet Jonze’as vis dar tiki šviesia žmogaus ateitimi. Todėl ir filmo herojus – melancholiškasis Teodoras (Joquin Phoenix) – dirba laiškų rašytoju. Jis rašo laiškus pagal užsakymą. Jie literatūriški, sentimentalūs, suteikiantys adresatui viltį ir paguodą. „Jos“ ateitis neišsižada jausmų. O čia ir slypi konfliktas: žmonės nori mylėti, jausti vienas kito palaikymą, bet yra vieniši, nemoka užmegzti ryšių, pernelyg priklauso nuo kompiuterių. Kas jiems trukdo atsisakyti pastarųjų, Jonze’as nesvarsto. Gal jis ir pats neįsivaizduoja, kaip tai reikėtų padaryti.

Neseniai išsiskyręs Teodoras ilgisi artumo, todėl suprantama, kodėl jis prisiriš prie moters balsu kalbančio, Samanta pasivadinusio kompiuterio. Užteko kelių paslaugos operatoriaus klausimų, kad Samanta tobulai atitiktų Teodoro svajones apie idealią moterį. Ji protinga, jautri, mąstanti, diskretiška, organizuota ir nesugeba nuvilti. Žiūrovams tai taip pat suprantama, nes, kitaip nei Teodoras, mes dar galime įsivaizduoti ir to balso savininkę Scarlett Johansson, nors aktorė ir nepasirodo ekrane. Teodoras ir Samanta pagreitintai pereina visus įsimylėjimo, abejonių, praradimo etapus, patiria palaimą ir skausmą. Jausmai tokie pat nematomi kaip ir Samanta, bet Jonze’as bando juos išgryninti, maksimaliai prie jų priartėti.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Žemdirbių partijos atstovas sako Nilsui Dikmanui: „Mums reikalingi tokie žmonės: juk tu imigrantas, sėkmingai integravęsis į mūsų visuomenę!“ Žodis „imigrantas“ netrukus Lietuvoje skambės daug dažniau, tad laikas prisiminti Hanso Petterio Molando juodąją komediją „Metų pilietis“ (LRT Kultūra, 11 d. 22.30). Iš kur į Norvegiją imigravo Nilsas (Stelan Skarsgård), nelabai aišku, bet „metų piliečio“ premija šiam sniego valytuvo vairuotojui akivaizdžiai kutena savimeilę. Tik neilgai. Kai jo miestelio policija atsisakys tirti esą nuo narkotikų perdozavimo mirusio Nilso sūnaus bylą, jis imsis šautuvo ir kruvino keršto. Tačiau „savų“ ir „svetimų“ tema liks filme.

Žiūrėdamas „Metų pilietį“ prisiminiau Norvegijon išvykusius lietuvius ir susimąsčiau, kada jie taps filmų veikėjais. Tik, matyt, godūs lietuviai norvegams ne tokie egzotiški kaip arti poliarinio rato atsidūrę albanų arba serbų gangsteriai, rimtai svarstantys, kodėl vietiniai renka šunų išmatas, ir nesiliaujantys stebėtis socialine parama imigrantams, kuri, jų galva, būtų neįmanoma šiltoje šalyje.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Xavier Durringero filmas „Užkariavimas“ (LRT, lapkričio 5 d. 21.30) – kol kas vienintelis vaidybinis, kurio herojus – šalies prezidentas (šiuo atveju tai Nicolas Sarkozy) – filmo pasirodymo metais dar ėjo savo pareigas. „Užkariavimas“ rodo 2007-ųjų gegužės 6 d., kai vyko antrasis Prancūzijos prezidento rinkimų turas. Prancūzai dar tik sužinos, kas valdys šalį, bet filmo herojus Nikolia Sarkozi (Denis Podalydès) savo pergale neabejoja ir sėdi namuose paniuręs, nes visą dieną bandė prisiskambinti žmonai Sesilei.

Prieš filmo herojaus akis praslenka paskutiniai penkeri gyvenimo metai – iškilimas, machinacijos, užkulisinės kovos... Tačiau dokumentinio filmo estetiką imituojantis „Užkariavimas“ vis dėlto – ne filmas apie politiką, nors jame gana tiksliai parodyti būsimo prezidento santykiai su kitais politikais, jo buvimas vidaus reikalų ministru. Tai filmas apie vyrą, kuris pasiekia aukštą valdžios postą, bet praranda mylimą moterį – ši nori gyventi su kitu.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Mano namai primena tuos, kuriuose gyvena Jimo Jarmuscho filmo „Išgyvena tik mylintys“ (LRT Kultūra, 28 d. 22.30) vampyrai: Eva (Tilda Swinton) – Tanžere ir Adamas (Tom Hiddleston) –griuvėsiais virstančiame Detroite. Juose daug knygų, iškarpų, visokių senų daiktų, vinilinių plokštelių. Nors maniesiems stinga gitarų ir mėgstamų rašytojų nuotraukų ant sienų, juntamas bibliotekos dulkių kvapas, ypač kai saulė spigina į lentynas, sugrąžina belaikės erdvės jausmą. Todėl ir aš kartais pasijuntu lyg vampyras, išgyvenantis nostalgiją niekad nematytam Tanžerui, kuriame vis dar gali sutikti Christopherį Marlow (John Hurt), taip ir neatleidusį Shakespeare’ui jo šlovės. Tanžeras iškart sukelia daugybę asociacijų, bet pirmiausia, žinoma, su keista rašytojų pora – Jane ir Paulu Bowlesais, su juos Tanžere lankiusiais Tennessee Williamsu, Williamu S. Burroughsu, Trumanu Capote, Susan Sontag. Panašiai ir Jarmuschas žingsnis po žingsnio iš įvairiausių asociacijų, užuominų, svetimų prisiminimų kuria savo filmą, todėl kiekvienas jame pamatys tai, kas svarbu jam. Tai filmas, persmelktas melancholiškos atmosferos ir sapno poetikos. Todėl visai nesvarbu, ar Jarmuschas sukūrė blogą, ar gerą filmą, ar tik kartoja save. „Išgyvena tik mylintys“ – lyg tiltas į tikrąjį gyvenimą, kuris atsidūrė tarp tų dulkančių knygų ir portretų. Tą, kuris anksčiau ar vėliau atsiranda kartu su knygomis, filmais, muzikos įrašais, paveikslais. Dabar jam lieka vis mažiau vietos greitai nykstančioje dabartyje, kur kuičiasi žmonės, vampyrų niekinamai vadinami „zombiais“. Jų sostinė – Los Andželas.

Jonas Ūbis

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Įtariu, kad ir jus, mieli skaitytojai, slegia artėjančios žiemos nuojauta. Todėl ruduo man – skaitymo laikas. Malonu slėptis nuo į mus nuolat besikreipiančių kvailų politikų, populiarių sportininkų ir geometrine progresija įvairiuose ekranuose besidauginančių lietuvių žvaigždžių tiesiog vakaro prieblandoje, kur jauki šviesa apšviečia tik knygos arba žurnalo lapą ir dar drėgną šuns nosį. Gal vieno tokio vakaro užteks ir naujam „Kinui“, bet tikiuosi, kad žurnalo skaitymas baigsis kino salėje, kur taip pat galima pasislėpti nuo banalios kasdienybės.

Rudens „Kinas“ kartu su Izolda Keidošiūte, Živile Pipinyte, Monika Gimbutaite bei Neringa Kažukauskaite tradiciškai kviečia į renginius – Lenkų kino festivalį, „Nepatogų kiną“, „Scanoramą“, supažindina su pagrindiniais jų retrospektyvų veikėjais bei siūlo testą apie lenkų kinematografininkus, susijusius su Vilniumi. Retrospektyvos skirtos rašytojui ir kino režisieriui Tadeuszui Konwickiui, kurio knygose ir filmuose visada laukia kelionė į išnykusį prieškario Vilnių, taip pat sunkiai keliais žodžiais apibūdinamam filmų kūrėjui Derekui Jarmanui, į didįjį ekraną atvedusiam kontroversiškas įvairių amžių asmenybes – Edvardą II, Caravaggio, Vittgensteiną – ir vienam pirmųjų prabilusiam apie XX a. marą AIDS.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„Purvinus žaidimus“ (LRT, 22 d. 21.30) George’as Clooney ir scenaristas Grantas Heslov norėjo kurti dar 2008 m., tačiau politika pakoregavo jų planus: „Rašėme scenarijų jau antrus metus, kai didžiulė entuziazmo ir vilčių banga nulėmė Obamos išrinkimą. Tai nebuvo tinkamas momentas – žmonės buvo pernelyg optimistiškai nusiteikę, kad kurtume tokį cinišką filmą. Praėjus metams visi vėl tapo cinikais ir mes pagalvojome, kad pagaliau galime jį sukurti.“

Lietuvoje rinkimai vėl neišvengiamai artėja, tad visai pravartu prisiminti „Purvinus žaidimus“ – filmą apie politikus ir rinkimų „gamybą“. Clooney ne tik režisavo filmą, bet ir suvaidino demokratų kandidatą. Jį idealizuoja į štabą pakviestas viešųjų ryšių specialistas, kurį suvaidino tada dar tik kylanti žvaigždė Ryanas Goslingas. Politika jo herojų iš tikro domina, be to, iš jos galima gerai uždirbti. „Purvini žaidimai“ rodys jo nusivylimo istoriją. Jaunuolis nusivils ne tik politiku, kuriam dirba, bet ir žmonija apskritai. Kad tai įvyktų, užteks tik tikrąja to žodžio prasme nešvarių paklodžių, mat politikas – dar ir mergišius.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Režisierius Derekas Cianfrance’as 2010 m. filmo „Mano liūdna meilės istorija“ (LRT Kultūra, 14 d. 22.30) sumanymą sieja su vaikystės prisiminimais: „Kai buvau vaikas, labiausiai bijojau dviejų dalykų – atominio karo ir tėvų skyrybų.“ Tėvai išsiskyrė, kai jam buvo dvidešimt. Iš pradžių kilo įtūžis, paskui noras suprasti situaciją. Manau, iš to noro ir gimė filmas, pasakojantis apie medicinos studentę Sidnę (Michelle Williams) ir Niujorko firmoje dirbantį Diną (Ryan Gosling). Jie susitiko atsitiktinai, bet greit suvokė, kad myli vienas kitą ir susituokė sužinoję, kad Sidnė nėščia, nors vaiko tėvas – ne Dinas. Kartu jie patyrė ir didelę meilę, ir persisotinimą ja. Jausmai kartais transformuojasi, bet personažai nenori susitaikyti su šia mintimi ir vis bando susigrąžinti prarastą laimę.

Filme nuolat susipina praeitis ir dabartis. Dauguma scenų – sugrįžimai į praeitį, režisierius paradokumentiškai rodo veikėjų kasdienybę, bet kartu ir nori perprasti atminties mechanizmus: „Filmą sudaro kontrastų seka: vyras–moteris, meilė–neapykanta, šviesa–tamsa, kinas–vaizdajuostė (...). Norėjau, kad filmas funkcionuotų kaip atmintis.“