Autorius: Jonas Ūbis
Jonas Ūbis
Tarp mitų
Krėsle prie televizoriaus
Vesternai sukūrė vieną svarbiausių mitų apie JAV pradžią. Laukinių Vakarų užkariavimo vaizdai klasikiniuose vesternuose įtikinamai iliustruoja mitą apie šalies gimimą: teigiami kaubojai ir šerifai žingsnis po žingsnio kuria naują šalį, pagrįstą amžinomis vertybėmis ir civilizacijos pažanga. Atkakliai su indėnais už naują tėvynę kovoję pionieriai gerai žino, kur praeina gėrio ir blogio riba. Tai gerą pusšimtį metų maitino steigiamojo mito kūrėjų vaizduotę. Broliai Joelis ir Ethanas Coenai panašiais mitais abejoja ir siūlo ironišką požiūrį į savo šalies atsiradimą. Kai LRT klipe po Vilnių su lietuviška trispalve patetiškai blaškosi pramogų verslo žvaigždės Marijonas Mikutavičius ir Andrius Mamontovas, o pasirengimas Lietuvos šimtmečiui kartais panašus į sovietinių propagandinių ritualų parodiją, šįvakar bus visai neprošal prisiminti 2010 m. Coenų vesterną „Tikras išbandymas“ (TV1, 26 d. 23 val.). Jis apie tai, kas dažnai lieka didžiosios istorijos paraštėse.
Jonas Ūbis
Posttiesos triumfas Seime
Krėsle prie televizoriaus
Šeštadienį įsijungęs televizorių iškart pamačiau Seimo tribūnoje stovinčią Nijolę Sadūnaitę, kuriai ką tik buvo įteikta Laisvės premija. Be reikalo Indrė Makaraitytė ir jos pirmadienio pašnekovas seimūnas Andrius Navickas aiškina, kad atsiimant Laisvės premiją Seime pasakyta Sadūnaitės kalba neįeis į istoriją. Tai, ką kalbėjo nusipelniusi sovietmečio disidentė ir vienuolė – vienas ryškiausių liudijimų, kad pas mus įsigali naujieji viduramžiai ir pagrindinis jų ženklas posttiesa. 2016 m. Oksfordo žodynas išrinko post-truth metų žodžiu. Šis terminas, pasak žodyno, susijęs arba apibūdina aplinkybes, kai objektyvūs faktai daro mažesnę įtaką viešosios nuomonės formavimui nei jausmai ar asmeniniai įsitikinimai. Iki šeštadienio ryto dar galvojau, kad posttiesa – privalomas JAV prezidento ar įvairių, ypač jaunų, interneto bendrijų atributas. Pasirodo, klydau. Ji pasiekė konservatyviausius Lietuvos sluoksnius, nes padėkos kalbą Garliavos skandalui skyrusi Sadūnaitė kaip objektyvius faktus pateikė būtent savo jausmus, įtarimus ar spėliones, o sausio 13-ąją prilygino Pakaunės patriotų „žygiams“. Prisidengdama Evangelijos citatomis ji aiškino apie skriaudą mergaitei, kurios esą gal net nėra tarp gyvųjų, ir kaip tikra klerikalų tradicijų tęsėja pamiršo užsiminti, kad kankine jos pavadinta mergaitė turėjo tėvą, nužudžiusį kelis žmones ir patį nužudytą, kad mergaitės teta iki šiol slapstosi Amerikoje.
Jonas Ūbis
Gorilų kanalas
Krėsle prie televizoriaus
Likus kelioms valandoms iki Michaelo Wolffo knygos „Ugnis ir įniršis: Trumpo Baltųjų rūmų viduje“ pasirodymo amerikiečių karikatūristas Benas Wardas savo tviterio paskyroje įdėjo neva tris trumpas knygos citatas. Viena jų buvo apie kanalą su gorilomis, kurį esą nuolat žiūri JAV prezidentas. Neva jau pirmąją naktį Baltuosiuose rūmuose Donaldas Trumpas pasiskundė, kad televizorius nerodo „Kanalo su gorilomis“. Tada jo bendradarbiai ir paleido specialiai prezidentui skirtą kanalą, kuriame rodomi dokumentiniai kadrai su gorilomis. Akivaizdu, kad tekstas tviteryje buvo ne iš knygos, tačiau daugelis patikėjo karikatūristo pokštu. Klientai net užpylė „Netflix“ skambučiais su klausimais, ar jie turi „kanalą su gorilomis“, o leidinys „Vice“ nusprendė įgyvendinti Wardo pokštą ir „Periscope“ pradėjo transliaciją, skirtą beždžionėms. Tai dar viena puiki iliustracija, kokiame pasaulyje gyvename.
Jonas Ūbis
Pasižadėjimų sąrašas
Krėsle prie televizoriaus
Šventės vargina. Jos reikalauja džiaugtis viskuo, net nesibaigiančiu lietumi, daug valgyti ir klausytis sveikinimų. Ypač rėžia ausį lietuvių politikų žodžiai. Žiūriu į juos ir suprantu, koks siaubas būtų atsidurti kartu prie vieno šventinio stalo. Bet juk kažkas to neišvengia. Galiu įsivaizduoti, kokios liūdnos jų šventės, todėl ir nesiskundžiu. Tačiau lietuvių sugebėjimas sujungti krikščionybę, pagonybę ir kinų zodiako ženklus negali nestebinti: „Panoramos“ reportaže iš Katedros aikštės tautiečiai laukia Naujųjų, bet kalba apie šuns metus ir nuoširdžiai tiki, kad šie gyvūnai atneš jiems laimę. Mes su šuneliu per Kalėdas ir ypač per Naujuosius jaučiamės lyg gyvendami ties fronto linija – nuolat griaudėja fejerverkai ir petardos. Tai prastas fonas net atmintinai žinomiems filmams, kuriuos paprastai rodo per šventes. Bet griausmai greitai baigsis, visi ir viskas sugrįš į savo vietas ir bus galima sau leisti ramiai pasižiūrėti gerą filmą.
Jonas Ūbis
Kas beldžiasi į duris
Krėsle prie televizoriaus
Ne tik artėjame prie Naujųjų metų, bet ir sparčiai žengiame į naujuosius viduramžius. Politikai ir socialinių tinklų isterikai ar televizijos laidų vedėjai jau mojuoja iš ten ir kviečia spartinti žingsnį. Atrodo, kad vienintelis būdas apsisaugoti – atsiriboti nuo jų visais įmanomais būdais, bet žinau, kad tai nepadės. Ką tik baigiau skaityti Timothy Snyderio knygą „Apie tironiją. Dvidešimt XX amžiaus pamokų“. Istorikas primena Hannah Arendt mintį, kad totalitarizmo pagrindas – ne valstybės galia, bet skirtumo tarp asmeninio ir viešo gyvenimo nutrynimas. Totalitarizmas naikina skirtumą tarp privataus ir viešo ne tik norėdamas pavergti individą, bet ir siekdamas nukreipti visuomenės dėmesį nuo normalios politikos link sąmokslo teorijų. Viduramžiais tokios teorijos visada klesti.
Jonas Ūbis
Filmai, be kurių būtų sunku išgyventi
Kalėdinio „Kino“ skaitymo malonumai
Kalėdinį „Kiną“ visada pradedu nuo žurnalo autorių atsakymų į redakcijos klausimą. Šįkart jų buvo klausiama, kokį filmą pasiimtų su savimi į negyvenamą salą. Pasirinkti filmai tokie įvairūs, kad iš atsakymų taip pat galima susidaryti įspūdį apie žmones, kurių rašinius skaitysime naujame žurnale. Tarkime, yra tokių, kuriems vieno filmo būtų negana, todėl pasiimtų net serialą, kiti akivaizdžiai minimalistai. Pavydžiu ir vieniems, ir kitiems, bet man negyvenama sala dažnai tampa senoji sofa. Niekaip neprisimenu, kas savo sofą pavadino tėvyne, bet su tuo žmogumi visiškai sutinku. Juolab kad tėvynė dabar taip pat gali lengvai tapti negyvenama sala.
Jonas Ūbis
Kai žavi melas
Krėsle prie televizoriaus
Dono McKellaro filmo „Didžioji afera“ (LRT, 16 d. 23.20) moto skamba visai aktualiai: „120 prisiekusių melagių reikia gero daktaro“. Filmas perkels į Kanados pajūrio užkampį. Mažam miesteliui būtinai reikia gydytojo, antraip čia nebus leista atidaryti naftos atliekų perdirbimo fabriko. O jei nebus fabriko, gyvenimas buvusiame žvejų miestelyje, kur uždrausta žūklė, visai sustos. Jau ir dabar čia driekiasi eilės prie pašalpų, gyventojai vagia elektrą, dūsta nuo tinginiavimo. Todėl Miurėjus Frenčas (Brendan Gleeson) darys viską, kad miestelį pamiltų mėnesiui čia „ištremtas“ gražuoliukas gydytojas Polas (Taylor Kitsch). Šūkis „Suviliok daktarą!“ paskatins ne tik rengti jam fantastiškai sėkmingą žvejybą, bet ir apvalyti miestą, perdažyti namus, uždegti lemputes prieplaukoje... Be abejo, „Didžioji afera“ – socialinė komedija, tai tas žanras, kurio niekad nesiima nei lietuvių režisieriai, nei lietuvių politikai, ypač Vilniaus meras.
Jonas Ūbis
Menininkų dramos
Krėsle prie televizoriaus
Damienas Chazelle’as išgarsėjo filmu „Atkirtis“ (TV 3, 9 d. 21.35) – pasakojimu apie jauną būgnininką, svajojantį tapti didžiu muzikantu. Troškimas tampa jo apsėdimu, kuriuo pasinaudoja sadistiškas mokytojas. Režisierius sakė: „Iš pat pradžių norėjau sukurti muzikinį filmą, kuris veiktų kaip trileris. Kad jis būtų žiaurus, bet tiesiogiai nerodytų prievartos. Kad visąlaik balansuotų ties riba kaip veiksmo filmuose, kai niekad nežinai, kas tuoj pat iššaus ir į ką. Jei ieškočiau įkvėpimo, tai greičiausiai Peckinpah, Scorsese’s, Leone’s filmuose. Ir šiek tiek filme „Rokis“, nes tai tobulas kino pavyzdys apie žmogų iš niekur, kuriam sportas padeda tapti įžymybe. Tačiau „Atkirtis“ – tai ne „Rokis“, dar ir todėl, kad ieškojau kitokio nei tradicinė laiminga pabaiga finalo.“
Jonas Ūbis
Vienas kelias
Krėsle prie televizoriaus
Užmetus akį į televizijos programas, apėmė nostalgiškas jausmas: supratau, kad pasiilgau Wong Kar-wai filmų. Visai neseniai, Lione atsiimdamas prestižinę Lumiere’ų kino premiją, režisierius sakė: „Mano kartos vaikai neturėjo televizorių, videožaidimų, mūsų langas į pasaulį buvo radijas ir kinas. Vis labiau pasinerdamas į filmus supratau, kad norėčiau gyventi jų pasaulyje.“ Tas pats jausmas apima ir žiūrint Wong kar-wai filmus, nors jie gali pasirodyti liūdni, tamsūs. TV1 (3 d. 21 val.) primins pirmąjį amerikietišką režisieriaus debiutą „Mano vaivorų naktys“ (2007). Jis tinka vis trumpėjančioms dienoms. Filmo herojė Elizabet ieško savęs ir bando gydyti sielos žaizdas. Trumpi susitikimai su nepažįstamais žmonėmis padeda jai išsivaduoti nuo praeities.
Jonas Ūbis
Patirties neišmesi
Krėsle prie televizoriaus
Internete aptikau priimti siūlomo patriotizmo įstatymo apmatus. Juose štai tokie rengėjų pasiūlymai: „Motyvuoti piliečius tarnauti armijoje. Žiniasklaida privalo nušviesti įvykius patriotiškiau. Formuoti poreikį gyventi šeimyninį gyvenimą ir auklėti kuo didesnį vaikų skaičių. Padaryti patriotizmo pagrindus prioritetinėmis dvasinėmis, moralinėmis ir socialinėmis vertybėmis. Formuoti poreikį pilnavertiškai realizuoti save tėvynės labui.“ Pagalvojote, jog tokį įstatymo projektą siūlo Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Povilionis ar naujasis liaudies masių tribūnas Andrius Tapinas? Turiu nuvilti, projekto autoriai – keturiasdešimt aštuoni Rusijos Dūmos deputatai. Tačiau Lietuvoje dar liko daug bolševikiško raugo, visai nenustebčiau, jei kažkas panašaus atsirastų ir Seime. Juolab kad ir lietuviškame internete bolševikiškos neapykantos kitaip mąstantiems tik daugėja. Kita vertus, dabar madingų pokolonijinių teorijų kontekste tai visai suprantama: buvimo didžiulės imperijos dalimi patirties neatsikratysi lyg pamojus stebuklinga lazdele.
