Kinas
Viename leidinyje radau patarimų, ką padaryti per atostogas. Trimis iš jų, siūlančiais perskaityti Lucios Berlin knygą, išvalyti langus nesinaudojant „Kärcher“, ir išvykti į vidinę emigraciją, nusprendžiau nedelsdamas pasinaudoti. Vidinę emigraciją pamėgau sovietmečiu, bet paskutiniais metais vis dažniau ją prisimenu, nes dabar, kaip ir tada, erzina kad ir fasadinė kultūra, kurios aukščiausias pasireiškimas Lietuvoje yra dainų šventė. Todėl dažnai prisimenu ir sovietų disidento Andrejaus Siniavskio teisme 1965 m. pasakytus žodžius: „Mano nesutarimai su sovietų valdžia yra grynai estetiniai.“
Ką tik pasirodęs specialusis „Kino“ numeris taip pat sugrąžins į senus laikus – į 1968-uosius. Pasak kino kritikės Rasos Paukštytės, „ir jeigu jie nepakeitė pasaulio, tai bent jau pakeitė kiną“. Audringus 1968-uosius šiemet mini visas pasaulis, tad nenuostabu, kad ir žurnalo autoriai nusprendė prisiminti šių pokyčių pažymėtus kino reiškinius. Kaip teigia „Kino“ redaktorė Santa Lingevičiūtė, „prieš penkiasdešimt metų politiniai, socialiniai ir kultūriniai neramumai sukrėtė turbūt visą pasaulį. Jie žymėjo ir esminius pokyčius kine: režisieriai revoliucingai traktavo ne tik juos supančią realybę, bet ir patį kino turinį bei formą.“
Paukštytė straipsnyje „Maištas, sinefilija, slenkstis, aistra, gimimas, Godard’as, arba eikite jūs visi...“ analizuoja su prancūzų Naująja banga susijusius pokyčius ir pamokas. Jos iki šiol skamba aktualiai: „Naujosios bangos režisieriai įtikino, kad išsilavinimas ir kultūros pažinimas netrukdo reikšti mintis taip, kad tave suprastų žmonės, nežinantys, kas toks André Malraux, neskiriantys vieno Renoiro nuo kito, Satre’o nuo Marxo“. Gediminas Kukta straipsnyje „Zanzibaro“ grupė, arba 1968-ųjų dendžiai“ prisimena vieną marginaliausių 7-ojo dešimtmečio kino judėjimą, kurio dalyviai, taip pat kaip ir Naujosios bangos kūrėjai, buvo užkietėję sinefilai. Mantė Valiūnaitė rašo apie Lietuvoje nežinomą naująjį Lotynų Amerikos kiną. Jo kūrėjai mėgo skelbti įvairius manifestus, kurie dažnai tapdavo nacionalinio kino raidos programomis. Straipsnyje „Manifestų žemė. Naujasis Lotynų Amerikos kinas“ Valiūnaitė teigia, kad „naujasis Lotynų Amerikos kinas kvietė kalbėti apie tai, kas yra socialinė, ekonominė nelygybė, kodėl turtėjama marginalizuotų ir skurstančiųjų sąskaita. Daugelis manifestų laviravo tarp politikos ir estetikos.“
Ieva Tumanovičiūtė iš arčiau pristato Senegalo režisierių Ousmane’ą Sembene’ą, kuris „kiną pirmiausia laiko politinio veiksmo įrankiu – filmai turi pažadinti mases ir šviesti žmones, versti suabejoti esama padėtimi ir maištauti“. Ilona Vitkauskaitė straipsnyje „Afroamerikeičių kinas: „blaxploitation“ analizuoja 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių afroamerikiečių „socialinius ir politinius lūžius, augantį nepasitenkinimą rasine ir socialine nelygybe, kovos radikalėjimą“, kuriuos atspindėjo to laiko kinas, ir naują reiškinį – „blaxploitation“ kiną, kuris, beje, ne kartą įkvėpė ir Quentiną Tarantino. Lingevičiūtė rašo apie JAV juodaodžių kino krikštatėvį Melviną Van Peeblesą, kurį, pasak autorės, „sunku įspausti į vieną lentyną – jis rašytojas, scenaristas, muzikantas, kompozitorius, aktorius, montuotojas, prodiuseris, režisierius“.
Živilė Pipinytė prisimena apie moteris režisieres už „geležinės uždangos“ ir atkreipia dėmesį, kad būtent 7-ąjį dešimtmetį galima vadinti ir moterų kino lūžiu: „Paradoksas: kai Vakaruose moterys tik pradėjo rinktis režisūrą, SSRS ir vadinamosiose liaudies demokratijos šalyse moterų kino režisierių jau buvo daug.“ Bet plačiau pristato dvi režisieres – Larisą Šepitko ir Kirą Muratovą, kurios 7-ajame dešimtmetyje jau išskyrė originaliais, brandžiais, fasadinę sovietų kultūrą demaskuojančiais filmais.
Nors žiniasklaidoje vasara vadinama „agurkų sezonu“ ir asocijuojasi su lengvais skaitiniais, naujasis „Kinas“ skatina priešintis persaldintai interneto tyrelei ir prisiminti garsųjį Paryžiaus revoliucijos šūkį: „Būkite realistai – reikalaukite neįmanomo“. Juolab kad „dabartinė jaunoji kūrėjų karta gyvena kultūrinio populizmo eroje, nesikrato konformizmo ir konjunktūrinio meno, bijo išsišokti, maištauti, įžūliai aproprijuoti ankstesnį meną. Nors ir gyvena demokratiniame pasaulyje, yra priklausomi nuo tradicinių industrijos taisyklių, organizacijų diktato. Jų menas, ir kultūra apskritai, pradėjo tarnauti verslui, nes dabartiniame pasaulyje pusiausvyros nebėra.“ Tikiuosi, kad šie žurnalo įžangos žodžiai įkvėps ieškoti maištingojo kino malonumų.
Jūsų – Jonas Ūbis
