7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Jei rinkimai ką nors keistų

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 28 (1265), 2018-09-14
Kinas Rodo TV
„Krizė – mūsų prekės ženklas“
„Krizė – mūsų prekės ženklas“

Sunku patikėti, bet buvęs diplomatas Vygaudas Ušackas pradėjo savo rinkimų kampaniją aukšta grotesko gaida. Kandidato įvaizdis, regis, kuriamas vadovaujantis principu „du viename“. Šiuo atveju tai princesės Dianos ir Donaldo Trumpo mišinys, prajuokinęs net šį Stakėno ir Kaušpėdo ambasadorių „Panoramoje“ kamantinėjusią Nemirą Pumprickaitę. Be to, prisistatymas Kaune turi ir trečią, sovietinius laikus menančią sudėtinę dalį – jis vyko pompastiškos „Laisvės kario“ skulptūros papėdėje, nors amžinosios ugnies, bent jau man, vis dėlto stigo. Tačiau užuomina apie stribo kulką motinos kūne – vykęs sentimentalus akcentas, primenantis ne tik didingą, bet ir kruviną šalies praeitį. Viskas parduodama, o patriotų kraujas kainuoja brangiai. Trumpai tariant, Lietuvoje populiarius stilius pagaliau atspindės vienas žmogus ir kiekvienas rinkėjas galės pasirinkti, kas jam labiau prie širdies.

 

Ušackas žada linksmą ir savaip kičinę prezidento rinkimų kampaniją, pasirodydamas su žmona, vaikais, Kaušpėdo zombiais ir rusų „feikais“ fone. Vadinasi, dar ne viskas prarasta šioje geriausioje iš visų šalyje.

 

Nežinau, kokia viešųjų ryšių įmonė rengia Ušacko kampaniją, bet ir jos darbuotojams bus pravartu pamatyti Davido Gordono Greeno filmą „Krizė – mūsų prekės ženklas“ (TV1, šįvakar, 14 d. 23.25). Jis apnuogina rinkimų kampanijose naudojamas socialines technikas. Sandra Bullock vaidina Džeinę – šiek tiek neurotišką politinių kampanijų strategijų specialistę ir stiprią moterį. Kadaise ji turėjo nutraukti daug žadančią karjerą, įsikūrė toli nuo civilizacijos ir užsiima puodų lipdymu. Gyvena be streso, alkoholio, tabako, „organiškai“ ir sveikai. Tačiau ją prisimena seni draugai, nes 2002-aisiais Bolivijoje artėja kova dėl šalies prezidento kėdės. Šalyje nepopuliarus pretendentas į prezidentus Pedras Kastiljas pasamdo amerikiečių specialistus, kuriems vadovauja Džeinė. Netrukus paaiškėja, kad amžiną Džeinės priešą Patą (Billy Bob Thornton) pasamdė Kastiljo konkurentas. Taip rinkimų kampanija tampa konsultantų dvikova, kurioje viskas leista ir svarbu tik laimėti.

 

Filme yra scena, kai Džeinei praneša, kad Kastiljas sulaužė Tarptautiniam valiutos fondui duotą pažadą, ir ji atsako: „Kaip sakė vienas išminčius, jei rinkimai ką nors keistų, juos paskelbtų už įstatymo ribų.“ Iš tikrųjų šis posakis priklauso amerikiečių feministei ir anarchistei Emmai Goldman (1869–1940), kuri, beje, pirmuosius trylika gyvenimo metų praleido Kaune.

 

Čilės režisierius Pablo Larrainas sukūrė puikų filmą „Ne“ (2012) apie tai, kaip sumaniai surengta politinė kampanija padėjo nuversti diktatorių Pinochetą. TV3 šeštadienį, 15 d. 21.50, parodys 2016 m. sukurtą jo filmą „Žaklina“. Tai Jackie Kennedy portretas, kurio ašis yra prezidento našlės interviu, duotas praėjus savaitei po vyro mirties – 1963 m. lapkričio 29 dieną žurnalo „Life“ žurnalistui Theodore’ui White’ui. Pasaulis tada norėjo sužinoti kuo daugiau apie Johno F. Kennedy (JFK) nužudymo Dalase aplinkybes. Kai kurie istorikai tvirtina, kad ši publikacija įtvirtino Baltųjų rūmų, kaip šiuolaikinio Kameloto, kuriame beveik trejus metus gyveno karališkoji Kennedy dinastija, įvaizdį. Jackie šlovės ir populiarumo tada net nebuvo su kuo lyginti. Protinga, išdidi, graži, ji staiga tapo tragedijos įsikūnijimu. Priversta pažvelgti į savo gyvenimą, atakuojama ciniškų klausimų, ar girdėjo, kaip kulka skrodžia jos vyro kaukolę, Jackie nusprendė savo skausmą paversti medijų mitu.

 

Larrainas pasitelkė sąmonės srauto metodą: rodo herojės prisiminimų nuotrupas, laiko šuolius. Visas jo dėmesys skirtas ne politikai, o pirmosios ponios, kuri stengiasi gerai atlikti garsiausios pasaulio našlės vaidmenį, nors akivaizdu, kad puikiai išmano politikos mechanizmus, psichikai. Natalie Portman tiksliai perteikė viešos pareigos persmelktą gedulą, kančią, silpnybės akimirkas. Iš prisiminimų nuotrupų, žvilgsnių, veido įtampos ir kruopščiai apmąstytų gestų aktorė kuria įtikinamą moters, formuojančios JFK ir savo įvaizdį, portretą. Larrainas, regis, nuolat provokuoja žiūrovus ir klausia, ką iš tikrųjų galvoja Jackie, kas ji yra ir kokią paslaptį stengiasi pridengti žodžiais.

 

Dar vienas stiprios moters portretas – Christiano Petzoldo 2016 m. sukurtas „Feniksas“ („LRT Kultūra“, 19 d. 22.15). „Feniksas“ – tai pokario Berlyno klubo amerikiečių zonoje pavadinimas. Jis skamba simboliškai – atgimsta miestas, į normalų gyvenimą stengiasi grįžti miestiečiai. Į Berlyną grįžta ir žydė dainininkė Neli Lenc (Nina Hoss). Ji išgyveno Aušvice, iš jo išėjo sužalota fiziškai ir dvasiškai. Plastinė operacija pakeitė jos išvaizdą – Neli neatpažįsta net jos vyras Johanesas (Ronald Zehrfeld), kurį Neli vadina Džonu ir kurį sutinka klube. Jis įsitikinęs, kad Neli žuvo, bet pastebi, kad sutikta moteris kažkuo panaši, ir pasiūlo jai vaidinti žmoną. Jis nori gauti Neli šeimos palikimą, o moteris pradeda suprasti, kad tai Johanesas ją įdavė naciams.

Šią nelabai įtikėtiną istoriją Petzoldas panardina į filmuojamą tarsi film noir Berlyną – tai miestas vaiduoklis, po kurį klaidžioja praeities dvasios. Todėl tai labiau politinė metafora nei psichologinė drama. Nors pagrindinis „Fenikso“ klausimas – kaip gyventi po Holokausto, filmas kalba ir apie tapatybę, išdavystę, kaltę, godumą, traumą ir pastangas ją pamiršti. Bet pirmiausia apie meilę – tikrą, didelę, besąlygišką ir aklą, be kurios visa ta papasakota istorija atrodytų beprasmė.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Krizė – mūsų prekės ženklas“
„Krizė – mūsų prekės ženklas“
„Žaklina“
„Žaklina“
„Feniksas“
„Feniksas“