Autorius: Jonas Ūbis

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Sėdžiu namie, daug skaitau ir stebiuosi lietuviais, ypač jaunaisiais. Vos pajutę pirmuosius slogos požymius, jie pradeda šturmuoti ligonines ir pasijunta įžeisti, nesulaukę, jų manymu, reikiamo dėmesio. Tada puola skųstis žiniasklaidai, pradeda aprašinėti savo „kančių kelius“. Nežinau, kam tai įdomu, nebent tokiems pat susireikšminusiems lietuvių šou verslo atstovams, kurių, pasirodo, pas mus neįtikėtinai daug. Panašių vaikinų ir merginų karantino laikais padaugėjo ir mano televizoriuje, mat atsirado kažkokia „Delfi“ televizija, kurios lygis primena kaimo kultūros namų televizijos mėgėjų būrelį. Ši televizija kalbina, antropologiniu požiūriu, gal ir įdomią fauną, bet palikime tai analizuoti šviesesnių laikų medijų kritikams.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Televizijoje ir internete dabar galima išgirsti visko, net žmonių, kurie, švelniai tariant, vertina situaciją neadekvačiai. Bet kartais užtenka kelių paprastų žodžių. Nuramino viename dienraštyje (ir vėl nelietuviškame, nors, regis, tradicinių dienraščių pas mus nebeliko – tik bulvariniai portalai „liaudžiai“) perskaitytas pokalbis su psichologe, kuri neabejoja, kad viską ištversime: „Gal būsime truputį skurdesni, gal truputį storesni, gal labiau aptingę arba pervargę, nes darbas namie visai nėra lengvas.“ Tokia ir yra realybė. Be tariamų žvaigždžių, opozicija besivadinančių pasipūtėlių, išorinio blizgesio ir kvailybės. Realybė, o ne kreivas jos atspindys lietuviškose medijose ir skatina neabejoti ateitimi.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Dienraštyje, kurį kasdien skaitau internete, perskaičiau pokalbį su psichologu apie tai, kaip valdyti stresą, atsiradusį dėl priverstinio nieko neveikimo. Psichologo išvada paprasta: „Viena tikrai nekelia abejonių: atostogos žmonijai bus į naudą.“

Žinau, kad staiga lyg iš dangaus nukritęs laisvalaikis skatina kurti įvairiausius planus. Iškart pagalvojau, kad pagaliau ramiai pasižiūrėsiu visą „Černobylį“, kolegos internete randa įvairių filmų sąrašų, tik ar to reikia? Vieną aktyvią veiklą iškart keisti kita? Kokia prasmė? Manau, kad svarbesnė yra galimybė pagaliau bent iš dalies įgyvendinti pastaraisiais metais reklamuojamą svajonę apie „lėtą gyvenimą“. Todėl ir nesiūlau sąrašų, tik tradicines rekomendacijas, į ką atkreipti dėmesį artimiausios savaitės televizijos programoje.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Delfina (Emmanuelle Seigner) – rašytoja. Ji gyvena Paryžiuje, o pirmos sėkmės sulaukė, romane aprašiusi motinos gyvenimą. Po kurio laiko ji pradėjo gauti anoniminius ją kaltinančius laiškus. Prislėgta rašytoja sutinka paslaptingą moterį Elę (Eva Green) ir jos gyvenimas pradeda slysti nuo įprastų bėgių. Draugystė virsta toksiška priklausomybe. Delfina ima prarasti kontrolę...

Jonas Ūbis

Pavasarinio „Kino“ skaitymo malonumai

Pirmasis šių metų „Kino“ žurnalo numeris tradiciškai skirtas kovo 19 d. prasidedančiam „Kino pavasariui“: rengėjai pristato ryškiausius festivalio filmus, kuriuose vyrauja apmąstymai apie ateitį, o Santa Lingevičiūtė – Kanų „Auksine palmės šakele“ ir keturiais „Oskarais“ apdovanoto filmo „Parazitas“ (jis papuoš ir festivalio programą) autorių Pietų Korėjos režisierių Bong Joon-ho, kuriam skirta ir viena festivalio retrospektyvų. Straipsnyje „Auksinis sinefilas Bong Joon-ho“ išsamiai analizuodama režisieriaus kūrybą, Lingevičiūtė rašo, kad jis „žavi ne tik savo režisūrinėmis idėjomis, bet ir nepasotinamu domėjimusi viso pasaulio kinu, o tai, pripažinkim, atrodo labai retas reiškinys tarp lietuvių kūrėjų“. Taip pat žurnale pateikiamas interviu su prancūzų režisiere Céline Sciamma, kurios kostiuminę melodramą „Liepsnojančios moters portretas“ festivalis rodys ne tik kino salėse, bet ir Operos ir baleto teatre. (Kažkam toks rodymas gal ir imponuoja, nors esu įsitikinęs, kad kinas buvo ir turėtų likti demokratiškas menas.)

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šiandien (6 d. 21.40) „LRT Plius“ pradeda rodyti Federico Fellini filmų retrospektyvą. Pirmasis – 1954 m. pasirodęs „Kelias“. Pasakojimas apie cirko stipruolį Dzampaną (Anthony Quinn), keliaujantį Italijos keliais su protiškai neįgalia Dželsomina (Giulietta Masina), kurią kadaise nusipirko iš jos motinos, seniai pripažintas kino šedevru. Ypatinga filmo poezija išlieka, nepaisant permainų, kurios per tuos šešiasdešimt kelerius metus įvyko kine.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pastebėjau, kad bulvarinių medijų žurnalistai labiau už kitus mėgsta kalbėti apie tiesą, jos reikalauti, aiškinti, kur ji arba kas ją slepia. Ne išimtis ir brolių Ethano bei Joelio Coenų satyros „Šlovė Cezariui!“ („LRT Plius“, kovo 5 d. 21.33) veikėja Tora (Tilda Swinton).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Negaliu sakyti, kad nemėgstu sėkmės istorijų. Beveik visi vaikystėje skaityti stori romanai savaip buvo sėkmės istorijos, net beveik atmintinai išmokti Alexandre’o Dumas grafo Montekristo nuotykiai. Tiesa, knygos siužetas vis dėlto labiau apie kerštą, bet juk dažną sėkmę yra paskatinęs būtent šis, nelabai kilnus troškimas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Seniai laikas susitaikyti, bet kiekvienąkart stebiuosi, kai kuris praeities menininkas tampa, lietuvių intelektualų žodžiais tariant, populiariosios kultūros ikona. Nors suprantu, kad mases traukia ne Leonardo da Vinci, Vincento van Gogho ar bet kurio kito kūriniai – jų dauguma net nesupranta, – bet menininkų legendos ir milžiniški pinigai, kuriuos už paveikslus ar kitus meno kūrinius moka turtingi žmonės.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Dvylikametis Nadine Labaki filmo „Kafarnaumas“ (TV3, 8 d. 21 val.) herojus Zeinas gyvena skurdžiame Beiruto kvartale. Čia visko per daug – žmonių, daiktų, bet pirmiausia vaikų, kurie pasmerkti tapti socialinių, ekonominių, klasinių padalijimų aukomis. Zeinas turi daug brolių ir seserų (šias, vos sulaukusias dvylikos, tėvai mielai parduoda susirengusiems jas vesti).