Krėsle prie televizoriaus
Perskaitęs televizijų programas supratau, kad prasidėjo kartojimų sezonas. Tai manoji švilpiko diena: pirmadienį atsidarau ką tik gautą programą ir bandau prisiminti, kiek kartų rašiau apie rodomą filmą – penkis ar dešimt? Juokingiausia, kad kartais prie tokio filmo pavadinimo puikuojasi žodis „Premjera“, mat viena ar kita televizija jį rodo pirmą kartą.
Krėsle prie televizoriaus
Nesuprantu, kuo minias traukia karalių vestuvės ar laidotuvės. Karūnos spindesys, prisiminimai apie vaikystėje skaitytas pasakas ar tiesiog smalsumas, kilminguosius paverčiantis bulvarinės spaudos arba televizijos personažais? Bet džiaugiuosi, kad XX amžiaus pradžioje Lietuvai nepavyko karūnuoti naujojo Mindaugo. Kai pagalvoju, kas dabar vyktų šioje supuvusioje karalystėje, suprantu, kad visai užtenka provincialios, dievobaimingos prezidentūros.
Krėsle prie televizoriaus
Komentare apie filmą „Moteris yra moteris“ (LRT Plius, 22 d. 21 val.) Jeanas-Lucas Godard’as rašė: „Kada prasideda kinas? Be abejo, kaip ir kiti menai, kai formos tampa stiliumi. Bet mums reikėtų susitarti, kas yra stilius, juk stilius – tai moralės klausimas. Tai... beje, nežinau. Pavyzdžiui, distancija, kurią išsaugo Mizoguchi, ar priartėjimas, kurį įgyvendina Orsonas Wellesas... Stilius... kaip čia pasakius? Tai ta realybė, kurią susikuria sąmonė. Man regis, taip Hegelis apibūdino laisvę. Kartą, gindamas Chaplino „Karalių Niujorke“, Rosselini pasakė: „Tai laisvo žmogaus filmas.“ Iš esmės apie tai ir kalba. Kad kurtum kiną, užtenka filmuoti laisvus žmones.“
Krėsle prie televizoriaus
Olivier Assayaso filmas „Dvilypiai gyvenimai“ (TV1, 15 d. 22.55) rodo penkių personažų gyvenimo scenas. Beveik visose jie arba diskutuoja, arba svetimoteriauja. Juos galima vadinti snobais, bet dabar, matyt, beveik kiekvieną, užsiimantį menais ar jų kritika, galima pavadinti snobu. Ypač jei jis gyvena ne socialiniuose tinkluose, kur demokratijos sąvoka įgyja kitokią reikšmę. Mat medijų bendruomenei kiekvienas kritikas įtartinas, nes yra linkęs savo nuomonę nedemokratiškai primesti kitiems. „Dvilypių gyvenimų“ personažai FB tikrove nepasitiki. Šie keturiasdešimtmečiai vis dar bando vartoti sąvokas ir žodžius, buvusius įprastus prieš įsigalint medijų „demokratijai“. Jie nesupranta, kad šie žodžiai ir sąvokos jau seniai tapo dvilypiai. Assayasas gana prikišamai baksnoja pirštu, bet jam skauda.
Krėsle prie televizoriaus
Retas nėra girdėjęs garsiosios Jeano-Luco Godard’o frazės „Kinas – tai tiesa dvidešimt keturi kadrai per sekundę“. Iš tikrųjų ją ištarė Godard’o filmo „Mažasis kareivis“ (LRT Plius, 8 d. 21 val.) veikėjas Briuno. Šį filmą Godard’as nufilmavo iškart po „Iki paskutinio atodūsio“ – 1960-aisiais, bet įsikišus cenzūrai ekranuose jis pasirodė tik po trejų metų, todėl svarbu suvokti politinį „Mažojo kareivio“ kontekstą. Nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio iki 1962 m. Prancūzija kariavo nepriklausomybės siekiančiame Alžyre, kuris oficialiai buvo šalies dalis, tad formaliai tai buvo pilietinis karas.
Krėsle prie televizoriaus
Balandžio 1 d. 21.15 LRT Plius pradeda rodyti Jeano-Luco Godard’o filmų retrospektyvą. Pradeda ją ilgametražiu Godard’o debiutu „Iki paskutinio atodūsio“ (1959), kuris tapo prancūzų Naujosios bangos simboliu, epochiniu, etapiniu ir dar visokio svarbumo filmu – naujosios estetikos manifestu. Mačiau jį gal dešimt, o gal ir dvidešimt kartų ne todėl, kad, tarkime, negalėčiau be jo gyventi. Tiesiog kiekvienąkart, kai norėdavau prisiminti ar pasitikslinti kokią nors detalę, negalėdavau sustoti, nes sunku atitraukti akis nuo visiškai laisvo kino, kuriame yra maištininko istorija, meilės romanas, policininkai, išdavystė ir troškimas patirti laimę. Juolab kad filmai turi savybę keistis kartu su tavimi.
Krėsle prie televizoriaus
2002-ieji, Tony Blairo valdymo laikai. Airė Filomena Li (Judi Dench) nusprendžia susirasti seniai prarastą sūnų. Kai būdama paauglė tapo nėščia, šeima „susiteršusią“ dukterį atidavė į vienuolyną. Ten ji patyrė daug pažeminimo, o kai pagimdė sūnų, vienuolės atidavė jį įvaikinti „padoresniems žmonėms“. Filomenai pavyko ištrūkti iš vienuolyno, ji nugyveno dorą gyvenimą ir nuolat ieškojo sūnaus. Per penkiasdešimtąjį jo gimtadienį Filomena nusprendžia nutraukti vienuolių sulaužytus moterų likimus gaubusią tylą. Viena jaučiasi bejėgė, bet jai padės žurnalistas Martinas (Steve Coogan). Jis ką tik prarado darbą Blairo vyriausybėje ir bando išvengti jį tykančios depresijos. Kartu jie išsirengia ieškoti Filomenos sūnaus.
Krėsle prie televizoriaus
Prancūzų rašytojos Karine Tuil romanas „Žmogiškieji dalykai“ („Les Choses humaines“) pasirodė 2019 metais. Jo pagrindu tapo 2016-aisiais JAV vykęs teismas: prestižinio Stanfordo universiteto studentas buvo apkaltintas be sąmonės esančios moters išprievartavimu. Jam grėsė septyneri metai kalėjimo, bet teisėjas nusprendė, kad kalėjimas esą pernelyg paveiktų studentą, todėl skyrė jam šešis mėnesius. Tokia buvo skandalo pradžia. Tuil aptarinėjo šią bylą su advokatais, dalyvavo ne viename Paryžiuje vykusiame procese, kai svarstytos išprievartavimo bylos.
Krėsle prie televizoriaus
Filmą „Drive My Car“ (LRT Plius, 16 d. 21.33) Ryûsuke Hamaguchi sukūrė Haruki Murakami apsakymo pagrindu. „The Beatles“ dainos pavadinimas – tai senas eufemizmas, kurio potekstėje yra seksualinio pobūdžio siūlymas. Filme erotika ir su ja susijusi įtampa taip pat vaidina svarbų vaidmenį.
Krėsle prie televizoriaus
Audrey Diwan filmas „Įvykis“ (LRT Plius, kovo 9 d. 22.03) nukelia į 1963-iųjų Prancūziją, kur seksualinis švietimas neegzistuoja, papročių revoliucija dar toli, garsioji kontraceptinė piliulė pasirodys vaistinėse tik po ketverių metų, o už abortą galima atsidurti kalėjime. Tik po aštuonerių metų pasirodys „Manifestas 343“, kurį pasirašė ir garsios moterys – Simone de Beauvoir, Catherine Deneuve, Françoise Sagan, Agnes Varda, prisipažindamos, kad darėsi abortą. Ir tik po dvylikos metų ministrė Simone Veil pagaliau legalizuos nėštumo nutraukimą.
