Autorius: Kristina Steiblytė

Kristina Steiblytė

Vido Bareikio „Nematomi monstrai“ Teatro arenoje

Kristina Steiblytė

Olgos Lapinos spektaklis Lietuvos rusų dramos teatre

Kristina Steiblytė

Spektaklis „1 for 2“ Vilniaus teatre „Lėlė“

 

Neseniai viename naujienų portalų pasirodė sukrečianti žinia: Lietuvoje mažėja vyrų. Situacija toli gražu ne kritinė, tačiau norinčios turėti savo asmeninį vyrą turėtų suskubti, mat vėliau gali tekti dviem dalintis vienu. O valdžiai reikės spręsti monogamijos draudimo klausimą. Tokia grėsminga žinia (su numatomomis dar grėsmingesnėmis pasekmėmis) pasirodė iš karto po jaunų lėlininkų trupės „23:50“ spektaklio „1 for 2“ (režisierė – trupės narė Vera Rozanova), pristatyto Vilniaus teatre „Lėlė“. Yra tikimybė, kad ne spektaklis paskatino tokią publikaciją, tačiau tiek viena, tiek kita neabejotinai susiję su moterų baime dalintis vienu vyru. Tiesa, spektaklį kūrė tarptautinė komanda (trys aktoriai: lietuvė, rusė ir prancūzas), tad galima įtarti, jog problema aktuali ne tik Lietuvoje: visa Europa jau nujaučia artėjančią demografinę tragediją.

Dalijimosi vienu vyru tema jauni kūrėjai susidomėjo ne dėl naujausių statistinių duomenų, o skaitydami Samuelio Becketto pjesę „Komedija“ Šarlevilio-Mezjero (Prancūzija) nacionalinėje lėlių teatro meno mokykloje (čia studijuoja ir lietuvių lėlininkė Jūratė Trimakaitė, spektaklio „1 for 2“ bendraautorė, pasistengusi, kad spektaklis būtų parodytas ir Lietuvoje). Pasinaudoję šio teksto ištraukomis ir personažų įkalinimo idėja (spektaklyje personažai įkalinti ne urnose, o savo lėles ar skulptūras primenančiuose kūnuose) aktoriai papasakojo nesibaigiančią Jo, Žmonos ir Meilužės (meilės) istoriją.

Kristina Steiblytė

Visų pirma – drąsiam ir atviram teatrui. Teatrui, kuris nebijo rizikuoti. Teatrui, kuriam rūpi dramaturgas. O visa kita jau nebe taip ir svarbu.

Kristina Steiblytė

Christina Linden kalbasi su Shannon Jackson

Knygoje „Socialiniai darbai“ kalbate apie tai, kaip nauji suvokimo būdai ir parametrai keičia mūsų suvokimą, kas priklauso estetikos laukui ir kas yra už jo. Teigiate, kad Gyvenimo/Meno diskursas, perkeistas mąstymo apie meno ir jo rėmimo paradoksus, įgyja naujumo. Gal galite plačiau pakomentuoti, ką naujo šiai perskyrai tai suteikia?
Tam tikras gyvenimo ir meno poveikio gyvenimui diskursas padarė labai didelę įtaką performanso studijoms. Tačiau Meno/Gyvenimo pora ne visada suteikia tikslią kryptį analizei, iš dalies todėl

Kristina Steiblytė

Naujojo cirko spektaklis „Maja“

Naujasis cirkas iš lėto, bet prigyja Lietuvoje: tuo užsiima nebe vien tik „Menų spaustuvė“, organizuojanti naujojo cirko festivalius, bet ir kūrėjai, bandantys savo jėgas šioje srityje. O birželio pradžioje Kaune prie naujojo cirko plėtros prisidėjo ir būrys jaunų žmonių, suorganizavusių kuklų – vos dviejų renginių – festivaliuką. Pirmasis ir, regis, pagrindinis festivalį motyvavęs renginys buvo spektaklio „Maja“ premjera, papildytas kitą dieną vykusiu naujuoju cirku užsiimančių trupių pasirodymu. Antrasis renginys buvo labiau skirtas žanro sklaidai (žinoma, ir susipažinimui, lygio į(si)vertinimui), o štai pirmasis žadėjo būti išskirtinis spektaklis.

Naujasis cirkas nuo senojo cirko skiriasi ne tiek priemonėmis, kiek siekiamu rezultatu. Pritaikyti tradicinius cirko elementus siužetui, pasakojimui ar tiesiog visai „necirkiškam“ judesio, šviesos, muzikos pokalbiui kurti, regis, labai intriguoja. Toks pasirinkimas išplečia tiek cirko, tiek šokio, tiek tradicinio dramos teatro (iš kurio atėję ir dalis „Majos“ kūrėjų) raiškos galimybes. Kalbant apie naująjį cirką, dažniausiai įsivaizduojamas

Kristina Steiblytė

Oskaro Koršunovo „Paskutinė Krepo juosta“ OKT studijoje

„Paskutinė Krepo juosta“, drama apie nugyventą gyvenimą, pasirinkimus, kuriais nesididžiuojama,  prievolę gyventi su praeitimi ir be ateities, regis, vienas skaudžiausių ir liūdniausių Samuelio Becketto kūrinių. Ir čia netrūksta autoironijos, sukurtas kiek komiškas personažas, tačiau visas juokingas elgesys dramoje pamažu tampa tragiškas, o kiekvienas ekscentriškas veiksmas įgyja naują prasmę – tai, kas iš pradžių juokino, tampa patirties, savo paties pasirinkimų prislėgto seno vyro vieninteliu būdu

Kristina Steiblytė

Pokalbis su choreografu Lloydu Newsonu

Nuolat metu iššūkį tam, kas tradiciškai apibrėžiama kaip šokis, t.y. tam, ką, atsižvelgiant į sudėjimą, svorį, amžių, galima šokti ir apie ką galima kalbėti. Turinys, o ne

Kristina Steiblytė

Šokėją ir choreografą Petrą Lisauską kalbina Kristina Steiblytė

O obstrukcijos technika, kuria naudojantis kurtas šis spektaklis, yra fizinių arba emocinių sąlygų, iš kurių turi išsisukti, sukūrimas. Jei šokant atsiranda kliūtis, judesį turi perimti kita kūno dalis. Per repeticijas buvo gražių momentų, kai pajauti šokamos kombinacijos muzikalumą bei ritmą ir matai, kaip visiškai suvaržytas šokėjas toliau šoka vien

Kristina Steiblytė

Ar scenos pakyla yra aukščiau tikrovės

Nors pastaruoju metu teatrinis gyvenimas atrodo suaktyvėjęs, intensyvesnis ir, regis, įdomesnis veiksmas vyksta ne teatrų scenose, o gatvėje, virtualioje erdvėje, spaudos konferencijose, „Menų spaustuvės“ infotekoje prie arbatos. Tad vis dažniau žvilgsnis nuo to, kas vyksta scenose, krypsta į teatralizuotą gyvenimą už jų.

Toks teatralizuotas renginys, kaip protestai prie Nacionalinio dramos teatro prieš Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, priminė ne tik koks svarbus ir paveikus gali būti teatras, bet kad ir visuomenė gali smarkiai paveikti spektaklio suvokimą. Teatralizuoti visuomenės renginiai taip pat gali būti (ir ne vieno teatro ar performanso tyrinėtojo yra) laikomi spektakliais. Tiesa, retai turinčiais