Teatro renginiai Kultūros naktyje
Premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Apie kartą, susiformavusią sovietmečiu, kalbama nemažai. Apie kartą, užaugusią laisvoje Lietuvoje, taip pat kalbama. Tiesa, mene jos dar nedaug, bet liko visai nebeilgai laukti, ir tos kartos atstovai patys vis garsiau ims kalbėti apie save. Tarp šių kartų yra dar ir tie, kurie gimė sovietmečiu, buvo auklėjami kaip sovietiniai žmonės (jei ne šeimoje, tai bent išėję į kiemą), o kas tas sovietinis pasaulis, nebesuspėjo pajausti savarankiškai mąstančio žmogaus kailiu.
Festivaliui „Jauno teatro dienos“ pasibaigus
Pastaruoju metu kalbėti apie jaunus kolektyvus, teatrus nėra labai džiugu. Vos keli sėkmingi bandymai ieškoti savitos kalbos leidžia konstatuoti, kad dažniau ieškoma prieglobsčio valstybiniuose teatruose, kartojant mokytojų estetiką ar koketuojant su žiūrovais pokštavimais ar patrauklia išvaizda. Jaunas teatras, keletą metų pabandęs kurti kitaip, labai greitai pasensta, o kartais debiutuoja jau senas. Regis, trūksta tik drąsos pasipriešinti mokytojui, mokyklai, tradicijai, status quo įsikibusioms institucijoms ar (nepatvirtintais duomenimis) banalių pramogų tetrokštantiems žiūrovams.
Pokalbis su Mantu Stabačinsku
Mintys po „Linksmosios Einšteino laboratorijos“
Nors premjera įvyko dar vasarą, spektaklį „Linksmoji Einšteino laboratorija“ Lietuvos rusų dramos teatre pavyko pamatyti visai neseniai. Vaikams pasakojama apie fiziką, o pagrindinis veikėjas čia (akivaizdu!) – Albertas Einšteinas. „Linksmoji Einšteino laboratorija“ mintis galėjo pasukti įvairiomis kryptimis. Pavyzdžiui, apie pasikliovimo technologijomis ir vaizduote santykį. Apie žmonijos istorijai svarbius obuolius (pradedant tuo, kurį paragavus buvo lemta išsikraustyti iš rojaus, ir baigiant taip pat prakąstu, puošiančiu ne vieną kompiuterį). Apie mokslo ir religijos santykį: veikti kartu ar vienam prieš kitą. Apie teatrą vaikams apskritai. Arba apie naująjį, šiuolaikinį lietuvių cirką.
Premjera Nacionaliniame dramos teatre
Apie sudėtingesnes traumines patirtis kalbėti, sako, sunku, o kartais ir neįmanoma. Ne tik todėl, kad nesinori dar kartą susidurti su praeityje patirtu sukrėtimu, bet ir todėl, kad tai apskritai sunku prisiminti, nuosekliai papasakoti. Tad neretai stipresnių trauminių patirčių (išgyventų karų, trėmimų, susidūrimų su mirtimi) prisiminimai išreiškiami fragmentiška kalba arba pasitelkiant humorą. Galima paminėti, pavyzdžiui, fragmentiškus, sumontuotus, siurrealius ir ironiškus dadaistų darbus, kurtus po susidūrimo su karu ir visiškai nusivylus civilizacija, ar Balio Sruogos „Dievų mišką“, kur ironija, juokas padeda kalbėti apie išgyventus sunkumus.
Antono Čechovo „Žuvėdra“ Juozo Miltinio dramos teatre
Išvados prašosi būti išsakytos pačioje teksto pradžioje. Taigi, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre po šešiasdešimties metų vėl pastatyta Antono Čechovo „Žuvėdra“. Šį kartą jokių skandalų nebus. Žiūrovai žiūrės, kritikai kritikuos, o spektaklis ilgainiui tyliai numirs, taip nieko gero ir neišprovokavęs.
