7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Kora Ročkienė

Kora Ročkienė

Laisvė ir demokratija naikina inteligentus

Pokalbis su Nobelio literatūros premijos laureatu Mario Vargasu Llosa

Mario Vargasas Llosa – pasaulio pilietis. 1936 m. gimęs Peru, vaikystę jis praleido Bolivijoje, jaunystę – Peru, paskui keliolika metų gyveno Madride, Paryžiuje, Londone ir Barselonoje. Rašytojas yra klajoklis, jis nuolat keliauja, skaito paskaitas, susitinka su skaitytojais, dalyvauja konferencijose. Vargasas Llosa visada aplanko vietas, apie kurias rašo, – Braziliją, Kongą, Airiją, Peru džiungles. Jis nuolat skaito ir rašo romanus, feljetonus, reportažus. Kartais Vargasas Llosa slepiasi nuo pasaulio: tada tik žmona, agentė, sekretorė ir trys suaugę vaikai žino, kur jo ieškoti.
2010 m. Vargasas Llosa – romanų „Miestas ir šunys“, „Pokalbis katedroje“, „Tetulė Chulija ir rašeiva“ autorius – buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. 1990 m. rašytojas dalyvavo Peru prezidento rinkimų kampanijoje. Tada jis pralaimėjo Alberto Fujimori, kurio kritiku liko iki šiol. Vargasas Llosa – seno sukirpimo intelektualas. Jis jaučiasi sąmoningu savo laikų stebėtoju bei kritiku, akylu žiūrovu bei viešo gyvenimo dalyviu. Vargasas Llosa įsitikinęs, kad tai irgi rašytojo pašaukimas.
Kitaip nei jo kolegos Gabrielis García Márquezas, Julio Cortazaras ar Carlosas Fuentesas, kurių idėjų tėvyne tapo Kuba po 1959-ųjų revoliucijos, Vargasas Llosa nesitaikstė su stalinizmu ar invazija į Čekoslovakiją 1968-aisiais, nors ir buvo kairiųjų pažiūrų. Jis – demokratas ir liberalas, bet Lotynų Amerikoje dažnai kaltinamas dešiniosiomis pažiūromis. Savo mokytojais jis laiko Karlą Popperį, Isaiah Berliną, Albert’ą Camus, André Malraux, o ne Jeaną-Paulį Sartre’ą, Louis Althusserą, György Lukacsą ar Antonio Gramsci.
Maciejus Stasińskis susitiko su rašytoju Paryžiuje, Lotynų kvartale, bute, kuriame Vargasas Llosa jau dešimt metų užsisklendžia rašyti. Pokalbį su rašytoju, išspausdintą dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, pateikiame sutrumpintą.

Mario Vargas Llosa
Mario Vargas Llosa
Kora Ročkienė

Keistuolio etiketė padeda

Michelis Gondry apie savo kiną

Vienas originaliausių šiųmečio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) filmų – Michelio Gondry „Ar aukštas žmogus yra laimingas?“. Jo premjera įvyko vasarį Berlinalėje ir nuo tada filmas tapo daugybės kino festivalių hitu. Prancūzų režisierius, filmų „Miego menas“ ir „Gėlėti sapnai“ (pagal Boriso Viano romaną „Dienų puta“) autorius, vienas iš didžiųjų vaizdo klipų bei reklamos meistrų (jo „Levi’s“ reklama atsidūrė Guinesso rekordų knygoje kaip pelniusi daugiausia apdovanojimų) visada kartoja, kad geriausiai jaučiasi kurdamas animaciją. Todėl ir filosofo, lingvisto Noamo Chomsky portretą jis kūrė pasitelkęs animacijos techniką: 85-erių metų filosofo teiginius Gondry iliustruoja (o kartais jiems prieštarauja) rankomis sukurta animacija. Nors Chomsky yra antiglobalistinio judėjimo guru, apie politiką filme kalbama nedaug, daugiau apie filosofiją ir psicholingvistiką. Tačiau net ir pastaroji, kaip paaiškėja filme, nesugeba paaiškinti kūrybos paslapties. Spausdiname Paweło T. Feliso pokalbio su režisieriumi fragmentus.

„Ar aukštas žmogus yra laimingas?“
„Ar aukštas žmogus yra laimingas?“
Kora Ročkienė

Siurrealistinė komedija ir nostalgiška pasaka

Tarptautinio Venecijos kino festivalio laureatai

Šeštadienį pasibaigusio 71-ojo Venecijos kino festivalio verdiktas buvo sutiktas aplodismentais, nors dauguma favoritų nepateko į apdovanotųjų sąrašą. „Auksiniu liūtu“ už geriausią festivalio filmą apdovanotas švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono filmas „Balandis tupėjo ant šakos, mąstydamas apie egzistenciją“ („A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence“). Lietuvoje šis režisierius turi daug gerbėjų, Tarptautinis Kauno kino festivalis prieš kelerius metus surengė jo filmų retrospektyvą, Tomas Smulkis sukūrė apie jį dokumentinį filmą „Rojaus beieškant“.
 
71-erių siurrealistinių komedijų „Dainos iš antro aukšto“, „Tu gyvendamas džiaukis“ autorius ir šįkart filmą kūrė hiperrealistinėje miesto dekoracijoje, primenančioje tarpukariu populiarų Naujojo daiktiškumo stilių. „Gazeta Wyborcza“ kritikas Tadeuszas Sobolewskis filme įžvelgė „ypatingą, aštrų, tačiau nestokojantį užuojautos žmogų, kuris nesugeba prilygti realybei, jos pakelti, ir tai, kaip jis mato padėtį. Šiame filme drastiškai komiški yra visi būdai prisijaukinti gyvenimo siaubą. Komedija rodo, kokios neadekvačios yra mūsų reakcijos, kaip nesugebame suvokti tiesos. Kaip ir iš Jacques’o Tati filmų, ir iš Anderssono komedijų galima sukurpti filosofinį traktatą apie mūsų pažinimo galių paradoksus. Atskirus epizodus sujungia du prekiautojai „juokingais daiktais“ (kvatojantis žaisliukas, vampyro dantys, baisi kaukė). Šie du liūdni žmogeliai su žaislų lagaminėliu visada atsiranda ne laiku. Nėra nieko liūdnesnio už filme pasikartojantį abipusių paguodų refreną: „Esu laiminga, kad tau viskas gerai.“

„Balandis tupėjo ant šakos, mąstydamas apie egzistenciją“
„Balandis tupėjo ant šakos, mąstydamas apie egzistenciją“
„Baltosios laiškanešio naktys“
„Baltosios laiškanešio naktys“
Kora Ročkienė

Nuosprendis už įžeistą moralę

Bernardo Bertolucci apie „Paskutinio tango Paryžiuje“ bylą

Šį sekmadienį „Skalvija“ pradeda rodyti Bernardo Bertolucci filmą „Paskutinis tango Paryžiuje“ („Ultimo tango a Parigi“, 1972). „Kino klasikos vakarų“ ciklą tęsiantį kūrinį rugsėjį pristatys kino kritikai Izolda Keidošiūtė (rugsėjo 7 d. 18 val.) ir Narius Kairys (rugsėjo 14 d. 18 val.). Su šiuo filmu susiję daug kontroversijų, iš pat pradžių jį lydėjo skandalo aura. Apie tai 2010 m. pasirodžiusioje autobiografinėje knygoje „Mano nuostabus apsėdimas. Prisiminimai, laiškai, pokalbiai. 1962–2010“ („La mia magnifica ossessione. Scritti, ricordi, interventi 1962–2010“) rašo ir Bertolucci. Pateikiame knygoje išspausdintą režisieriaus pasisakymą televizijos laidoje „Speciale“, kuri vyko 1999 m. balandžio15 dieną. Bertolucci šį tekstą pavadino „Paskutinio tango“ skandalas“.

„Paskutinis tango Paryžiuje“
„Paskutinis tango Paryžiuje“
„Paskutinis tango Paryžiuje“
„Paskutinis tango Paryžiuje“
„Paskutinis tango Paryžiuje“
„Paskutinis tango Paryžiuje“
Kora Ročkienė

Ar vartojimo orgijos įžeidžia krikščionis

Lenkijoje pasipriešinta religinei cenzūrai

Lenkiją drebina ne tik politikų pasiklausymo skandalas. Didžiulį atgarsį sukėlė Poznanėje vykstančio „Festiwal Malta “ direkcijos atsisakymas rodyti birželio 27–28 d. numatytą kontroversišką Rodrigo Garcíos pastatymą „Golgota Picnic“. Renginio organizatoriai išsigando galimų neramumų. Spektakliui pasipriešino katalikai, tarp jų Poznanės arkivyskupas metropolitas Stanisławas Gądeckis, tvirtinantys, kad „Golgota Picnic“ įžeidžia Kristų ir tyčiojasi iš religinių jausmų.
 
Režisierius prancūzų žurnalui „Les Inrocks“ pareiškė, kad su juo nebuvo konsultuotasi: „Negaliu pritarti, kai mus puola krikščionimis apsimetanti fanatikų grupelė.“ Jis pabrėžia, kad visiškai nesutinka su festivalio rengėjų, kuriuos palaikė ir Poznanės miesto vadovai, sprendimu: „Tai pirmas žingsnis link to, kad pradėsime taikstytis su kitais sprendimais ir galiausiai tapsime tų bepročių vergais. Iš tikrųjų jais jau esame. Esame politinės klasės, tų kvailių, kuriuos renkame rinkimuose per kolektyvinės beprotybės aktą, vergais. Bet tai jau kita problema.“

 

Scena iš spektaklio „Golgota Picnic“
Scena iš spektaklio „Golgota Picnic“
Scena iš spektaklio „Golgota Picnic“
Scena iš spektaklio „Golgota Picnic“
Scena iš spektaklio „Golgota Picnic“
Scena iš spektaklio „Golgota Picnic“
Kora Ročkienė

Moterys nori būti liečiamos

Vanessa Paradis apie filmą „Žigolo“ ir meilę

Šį savaitgalį Lietuvoje pradedamas rodyti amerikiečių aktoriaus ir režisieriaus Johno Turturro filmas „Žigolo“ („Fading Gigolo“, JAV, 2013). Tai pasakojimas apie du draugus – knygyno savininką (Woody Allen) ir floristą (John Turturro), kurie mėgina imtis seniausio pasaulio amato. Filmas sulaukė gana prieštaringų vertinimų, atkreipė dėmesį ne tik „pikantiška“ jo tema, bet ir garsių aktorių ansamblis – „Žigolo“ taip pat vaidina Sharon Stone, Lievas Schreiberis, Sofia Vergara, Tonya Pinkins, Jade Dixon. Su prancūzų aktore ir dainininke Vanessa Paradis, kuri filme sukūrė našlės Avigal vaidmenį, Niujorke kalbėjosi Pawełas T. Felisas. Pateikiame jų pokalbio fragmentus.

„Žigolo“
„Žigolo“
Kora Ročkienė

Teatras turi kovoti su melu

Pokalbis su režisieriumi Oliveriu Frljićiumi

Gegužės pabaigoje Torunėje vyko Tarptautinis teatro festivalis „Kontakt“. Pagrindiniu festivalio prizu apdovanotas spektaklis iš Airijos – Feidlimo Cannono ir Gary Keegano „Blue Boy“, pasakojantis apie prievartą ir žiaurumą katalikiškose vaikų prieglaudose. Šie kūrėjai atsisakė Airijoje populiaraus literatūrą iliustruojančio teatro modelio. Jie remiasi asmeniškomis istorijomis, dokumentinio teatro technika, provokuojančiai naudoja naujas medijas, yra politiškai angažuoti.
Antroji vieta atiteko rusų režisieriui Konstantinui Bogomolovui, jis Torunėje parodė Latvijoje pastatytą spektaklį pagal jaunosios kartos dramaturgės Marinos Krapivinos pjesę „Stavangerio miestas ir apylinkės“. Spektaklis ironiškai pasakoja apie tradicinių ryšių tarp žmonių irimą ir naujų paieškas internete. Trečiuoju prizu apdovanota Oskaro Koršunovo pastatyta Antono Čechovo „Žuvėdra“. Koršunovas gavo ir geriausio režisieriaus prizą.
Specialiuoju „Gazeta Wyborcza“ prizu už įdėmiausią žvilgsnį į dabartį apdovanotas Bosnijoje gimęs kroatų režisierius Oliveris Frljićius. Liublianoje kurtas jo spektaklis „25 671“ pasakoja apie „administracinį valymą“, kurį, žlugus Jugoslavijai, atliko Slovėnijos valdžia. Su šiuo režisieriumi susijęs vienas pernykščių Lenkijos teatro skandalų, kai Krokuvos Senojo teatro direkcija atšaukė Frljićiaus statomos lenkų literatūros klasiko Zygmunto Krasińskio „Nedieviškosios komedijos“ premjerą. Pateikiame Grzegorzo Giedryso pokalbio su režisieriumi, išspausdinto „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.

Oliveris Frljićius
Oliveris Frljićius
Kora Ročkienė

Kaip išgyventi šių dienų pasaulyje

Baigėsi Kanų kino festivalis

Nors turko Nuri Bilge Ceylano filmas „Žiemos miegas“ dar prieš prasidedant Kanų kino festivaliui buvo laikomas vienu svarbiausių pretendentų į „Auksinę palmės šakelę“, konkursinė programa nuo pat pirmųjų dienų stebino kritikus pretendentų į šį vieną svarbiausių kino apdovanojimų gausa. Lenkų dienraščio „Gazeta Wyborcza“ kritikas Tadeuszas Sobolewskis jau pirmuosiuose iš festivalio atsiųstuose tekstuose rašė apie filmus, kurie nusipelno „Auksinės palmės šakelės“, – Mike’o Leigh „Poną Turnerį“ („Mr. Turner“) ir „Žiemos miegą“ („Winter sleep“), netrukus kitus jo kolegas sužavėjo brolių Dardenne’ų filmas „Dvi dienos, viena naktis“ ir „mažuoju pasaulinio kino genijumi“ pavadinto Xavier Dolano „Mamytė“ („Mommy“), festivaliui priartėjus prie pabaigos visuotinio atgarsio sulaukė Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“ („Leviathan“). Šeštadienį, kai vakare turėjo būti paskelbtas žiuri, kuriam vadovavo Jane Campion, verdiktas, po Kanus sklandė gandai, esą žiuri niekaip negali sutarti dėl prizų ir net pykstasi. Vieningai sutariama, kad šis Kanų festivalis buvo geriausias per ne vienus pastaruosius metus.

Žiemos miegas“
Žiemos miegas“
„Leviatanas“
„Leviatanas“
Kora Ročkienė

Mano filmai – tai aš!

Pokalbis su režisiere Jane Campion

Gegužės 14 d. prasidėjo svarbiausias metų kino renginys – Tarptautinis Kanų kino festivalis. Šiemet jo konkursinės programos žiuri vadovauja režisierė Jane Campion. Balandžio 30 d. jai suėjo 60 metų. Apie filmus ir kodėl Campion nekenčia gimtadienio tortų režisierę kalbino Mariola Wiktor. Jų pokalbio, išspausdinto žurnale „Zwierciadlo“, fragmentus pateikiame skaitytojų dėmesiui.

Jane Campion
Jane Campion
„Fortepijonas“
„Fortepijonas“
„Šventasis dūmas“
„Šventasis dūmas“
„Švytinti žvaigždė“
„Švytinti žvaigždė“
„Top of the Lake“
„Top of the Lake“
„Kruvinoji poezija“
„Kruvinoji poezija“
Kora Ročkienė

Apie pabudimą iš letargo ir norą priešintis

Išskirtinis Agnieszkos Holland „Degančio krūmo“ seansas

Gegužės 14 d. 17 val. „Skalvijos“ kino centre bus parodytas Agnieszkos Holland serialas „Degantis krūmas“ („Horici ker“, Čekija, JAV, 2013). Jį pristato Čekijos ambasada ir Lenkijos institutas Vilniuje bei Lietuvos ir Čekijos draugija. „Degantis krūmas“ pasakoja apie čekų studento Jano Palacho susideginimą 1969-ųjų sausio 16 d. pačiame Prahos centre – Vaclavo aikštėje ir tai, kas įvyko paskui, – Palacho artimųjų bei draugų likimą, visuomenės reakciją į susideginimą, niūrią Čekijos gyvenimo po 1968-ųjų invazijos atmosferą. Palacho poelgis iki šiol laikomas kovos su režimu simboliu. Holland studijavo Prahos kino mokykloje FAMU ir pati buvo tų įvykių liudininkė. „Degančio krūmo“ rodymas skirtas Romo Kalantos susideginimo Kaune metinėms paminėti.

„Degantis krūmas“
„Degantis krūmas“
  < PUSLAPIS IŠ 9  >>> Archyvas