Šeštadienį (rugsėjo 26 d.) filharmonijoje laisvų vietų nebuvo. Muzikos pasiilgusi publika plūste plūdo į koncertą. Visi juk tikimės bent valandėlei atsikvėpti nuo pasaulio negandų. Manyčiau, geriausiai nuo jų gelbsti muzika. Tokias viltis koncertas tikrai išpildė. Nedažnai būna, kad tarp publikos ir scenos užsimegztų toks glaudus kaip šįsyk ryšys. Svarbiausia, jis ne tik netrūkinėjo, bet su kiekvienu programos kūriniu augo. Muzikantai ir klausytojai vieni kitiems siuntė galingus pozityvios energijos pliūpsnius. Pasakyti, kad filharmonijoje įvyko šventė, turbūt per maža. Įvyko kažkas daugiau.
Jubiliejinis 75-asis sezonas Nacionaliniam simfoniniam orkestrui atnešė permainų. Nuo šio rudens ilgametis orkestro vadovas Juozas Domarkas vadovavimą orkestrui perdavė buvusiam savo mokiniui Modestui Pitrėnui, kurio inauguracija ir įvyko šį vakarą. Tiesą sakant, naujasis vadovas gerai žinomas Lietuvoje ir už jos ribų, o šiam orkestrui jis sėkmingai diriguoja keliolika metų. Pamenu, kai 2003 m. jis grįžo su pergale iš Grzegorzo Fitelbergo konkurso Katovicuose, maestro Domarkas sakė: „Įsiminkite šio jaunuolio pavardę, jis toli eis.“ Šiuos žodžius labai gerai prisimenu, nors pačiam garbiajam maestro jų nepriminiau. Beje, koncerto jis klausėsi ir savo įpėdinį pagyrė (tai nugirdau kuluaruose).
Modestas Pitrėnas, Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.Dalia Kuznecovaitė, Modestas Pitrėnas, Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.75-ojo sezono pradžios koncertas Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
Pilnutėlę operos ir baleto teatro salę sutraukęs paskutinis Vilniaus festivalio koncertas baigėsi ovacijomis stovint. Regis, publika liko sužavėta. Tiesą sakant, neįmanoma susilaikyti nuo katučių, kai scenoje keli šimtai atlikėjų siautulingai skanduoja Ludwigo van Beethoveno IX simfonijos „Odę džiaugsmui“. Pritariu ir džiaugiuosi tokia publikos reakcija. Vis dėlto, šis džiaugsmas sumišęs su kartėliu. Kaip gyvenome, taip ir tebegyvename be padoresnės koncertų salės, nors apie jos būtinybę kalbame ir aimanuojame jau kelis dešimtmečius. Na, pilnavertiškai neskamba muzika šioje salėje, nors pasiusk!
Koncerto dirigentas, būsimasis Nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas Modestas Pitrėnas į mano klausimą apie operos teatro salės akustiką atsakė tiesiai: stovėdamas priešais orkestrą dirigentas negirdi atskambio iš salės, jausmas toks, tarsi grotum kambaryje, girdi atskiras orkestro grupes, bet ne bendrą skambėjimą. Klausytojui – dar kitos problemos. Per daugelį koncertų patyriau, kad teatro salėje girdimumas ir skambesio balansas tiesiogiai priklauso nuo sėdimos vietos. Šįsyk parterio vienuoliktoje eilėje patekau į visišką akustinę duobę, tad per pertrauką teko karštligiškai ieškoti kitos vietos. Gerai, kad ji atsirado balkone, ten skambesys pagerėjo. Nacionalinis simfoninis orkestras yra pripratęs prie filharmonijos salės ir žino, kaip joje groti, nors ji simfoniniam ir per maža. Atsidūrę plačioje teatro scenoje orkestro grupių muzikantai vieni kitų gerai negirdi, turbūt prie bendro skambėjimo jiems tenka derintis tik vaizduotėje. Dirigentas, ieškodamas išeičių, timpanus pasodino centre, o valtornas – arčiau kitų pučiamųjų.
Solistai Liene Kinča, Olesia Petrova, Andreas Schageris, Rihardas Mačanovskis, dirigentas Modestas Pitrėnas ir LNSO. D. Matvejevo nuotr.Vestardas Šimkus. D. Matvejevo nuotr.Vilniaus festivalio pabaigos koncertas Operos ir baleto teatre. D. Matvejevo nuotr.
Per visą Vilniaus festivalio devyniolikos metų istoriją būta daug įsiminusių koncertų, tačiau atmintyje neužsifiksavo koks nors ypač ryškus kvartetų muzikos vakaras. Net ir „Kronos“ kvarteto su Philipu Glassu, efektingai įgarsinusių 1931-ųjų begarsį filmą „Dracula“ tada dar gyvavusiame „Lietuvos“ kino teatre.
Nacionalinėje filharmonijoje birželio 11 d. vykusiame koncerte specialių efektų ir staigmenų nebuvo siekta, tačiau ir be jų jis tapo įspūdinga kvartetų muzikos švente, ilgam išliksiančia atmintyje. Festivalio rengėjų sumanymas viename koncerte pristatyti į Lietuvą pirmąsyk atvykusį pasaulyje išgarsėjusį italų Kremonos kvartetą ir muzikinę karjerą pradedantį, profesoriaus Augustino Vasiliausko ugdytą jauną lietuvių kvartetą „Mettis“ pasiteisino su kaupu. Ir koncerto programa, aprėpusi XVIII–XX a. kamerinę muziką, ir atlikimas paliko kuo geriausius ir šilčiausius įspūdžius.
„Quartetto di Cremona“. D. Matvejevo nuotr. „Quartetto di Cremona“ ir „Mettis“. D. Matvejevo nuotr.„Quartetto di Cremona“ ir „Mettis“. D. Matvejevo nuotr.„Quartetto di Cremona“ ir „Mettis“. D. Matvejevo nuotr.
Devynioliktojo Vilniaus festivalio pradžios koncertas buvo ryškus ir labai šventiškas, prilygęs, pasak Laimutės Ligeikaitės, iššautam šampanui. Pritariu, kad, greta šventiško susižavėjimo, jis sukėlė ir prieštaringų pamąstymų. Juos aname savaitraščio numeryje muzikologė išsamiai aptarė. Svarbiausias man iškilęs klausimas – už kokias vertybes ateityje guldys galvą jaunoji akademinį muzikinį išsilavinimą įgijusi atlikėjų karta, apie ką savo koncertuose bylos muzikos mėgėjams? Turbūt klausiusieji koncerto supranta, kad turiu omenyje pirmąsyk šiame, viename svarbiausių sostinės festivalių, pasirodžiusį Gedimino Gelgoto vadovaujamą ansamblį NIKO, gyvuojantį beveik dešimtį metų ir koncertuojantį Lietuvoje bei užsienyje.
Antrajame festivalio koncerte, įvardytame kaip mandolinos ir orkestro šventė, tokio masto kaip NIKO naujovių nebuvo, tačiau ir be jų koncertui užteko ir intrigos, ir turiningo meniškumo. Didžiausia intriga, žinoma, tapo mandolinos, kaip solinio instrumento, atsiradimas filharmonijos scenoje. Klasikinės muzikos koncertuose būta įvairių soluojančių instrumentų, tačiau mandolinos – niekuomet. Atmintyje gyvas prisiminimas, kai pirmajame Vilniaus festivalyje Mstislavo Rostropovičiaus diriguojamam Sergejaus Prokofjevo baletui „Romeo ir Džuljeta“ reikalingų keturių mandolinininkų teko ieškoti Baltarusijoje. Regis, Lietuvoje jų iki šiol neturime.
Avi Avitalis, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.Avi Avitalis. D. Matvejevo nuotr.Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.Sergejus Krylovas, Džeraldas Bidva ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.Sergejus Krylovas, Džeraldas Bidva ir Vaiva Eidukaitytė-Storastienė. D. Matvejevo nuotr.
Tai Ludwigo van Beethoveno operos „Fidelijus“ griausmingo finalo žodžiai, kuriuos, pritariant orkestrui, pakiliai gieda choras ir solistai. Pagaliau pasiekta meilės pergalė prieš neteisybę, smurtą, kančią, triumfuoja laisvė ir brolybė.
Beethoveno „Fidelijaus“ spektaklį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kūrė dirigentas Martynas Staškus, režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas Steinas Phillipsas (Norvegija), vaizdo projekcijų dailininkas Mikas Žukauskas, choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas. Tai bendras mūsų teatro ir Bergeno nacionalinės operos pastatymas. Bergene jis rampos šviesą išvydo 2013 m. lapkritį. Mūsiškiai premjeriniai spektakliai, kurių įspūdžiais dalinuosi, įvyko gegužės 15 ir 16 dieną.
Nors „Fidelijus“ – vienintelė Beethoveno opera, ji užima reikšmingą vietą ne tik jo kūryboje, bet ir visoje operos žanro istorijoje. Tai savotiškas tiltas tarp klasicistinės ir romantinės operos, antra vertus, tai novatoriškas, į jokį kitą nepanašus sceninis veikalas, žavintis tobula kūrinio idėjos ir dramaturgijos vienybe. Operos muzika išreiškia ne kokias nors scenines situacijas, bet esmines veikalo idėjas, eksponuojamas per konkrečius herojus. Leonora – heroizmo įsikūnijimas, Florestanas – neteisybės auka, svajojanti apie laisvę, Picaras – piktadarys, sukaupęs visas žmogiškąsias blogybes ir žemiausius instinktus. Taigi, atitinkama muzika charakterizuoja idėjų nešėjus. Nesuvokiant šių specifinių kūrinio ypatybių, ji gali pasirodyti statiška ir nuobodi. O juk šios operos muzika – geniali, kaip ir tuo pačiu laikotarpiu sukurta „Herojinė“ (Trečioji) simfonija.
Scena iš operos „Fidelijus“. M. Aleksos nuotr.Liudas Norvaišas (Rokas), Joana Gedmintaitė (Marcelina), Rachel Nicholls (Leonora). M. Aleksos nuotr.Egidijus Dauskurdis (Rokas) ir Julija Stupnianek (Marcelina). M. Aleksos nuotr.Mindaugas Jankauskas (Žakinas). M. Aleksos nuotr.Dainius Stumbras (Picaras). M. Aleksos nuotr. Scena iš operos „Fidelijus“. M. Aleksos nuotr.Rachel Nicholls (Leonora) ir Andrew Sritheran (Florestanas). M. Aleksos nuotr.Eugenijus Chrebtovas (Picaras), Rachel Nicholls (Leonora) ir Andrew Sritheran (Florestanas). M. Aleksos nuotr.
„Nuo tada, kai pradėjau groti violončele, Mstislavas Rostropovičius man buvo kelrodė žvaigždė“, – sakė įžymus šių dienų violončelininkas Ivanas Monighetti. Jis atvyko į Vilnių M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ dvylikos metų sukakties išvakarėse. Paskutinis mylimiausias legendinio maestro mokinys balandžio 11 d. griežė solo simfoniniame koncerte Nacionalinėje filharmonijoje. Buvo atliekami M. Rostropovičiaus pamėgti kūriniai: Antonino Dvořako Koncertas violončelei h-moll ir Sergejaus Prokofjevo Antroji siuita iš baleto „Romeo ir Džuljeta“. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo italų maestro Walteris Attanasi.
Apie M. Rostropovičiaus fondą, kurio valdybos pirmininkė nuo pirmos dienos yra Rasa Kubilienė, valdybos narės – Rūta Kėvišienė, Lina Kučinskienė ir kitos aktyvios moterys, dirbančios savanoriškai, be atlygio, yra girdėję tūkstančiai gabių Lietuvos vaikų, ypač tų, kurie pasiryžę savo pasirinktame muzikos, sporto ar mokslo kelyje siekti didžiausių aukštumų. Per dvylika metų fondas nuveikė labai daug, neužtektų ir jaučio odos jo geriems darbams surašyti. Paminėsiu porą įspūdingų skaičių: nuo veiklos pradžios iki šiol fondas išdalijo 2 229 074 litus, parėmė 94 vaikus iki aštuoniolikos metų, suteikė stipendijų vyresniems talentingiems jaunuoliams. Taip pat fondas rūpinosi ir vaikų gydymo kokybe, padėjo įsigyti šiam tikslui reikalingų priemonių. Neseniai Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko koncertas „Dedikacija Maestro“, surengtas M. Rostropovičiaus gimimo dieną, kovo 27-ąją, koncerte surinktos lėšos buvo skirtos Santariškių klinikinės Vaikų ligoninės paramos fondui. Koncerto sumanytojai ir atlikėjai – profesoriaus Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo orkestras ir fondo remiami jaunieji atlikėjai.
Nacionaliniame operos ir baleto teatre rengiamų garsiausių pasaulio orkestrų koncertų seriją kovo 5 d. tęsė Milano „Filarmonica della Scala“. Muzikos profesionalams ir mėgėjams žodis „La Scala“ iki šiol tebėra magiškas, tad nereikia stebėtis, kad visi brangūs bilietai į koncertą buvo išpirkti, o dideliam būriui nesuspėjusių laiku to padaryti teko tenkintis stovimomis vietomis. Kad ir kas ką sakytų, vis dėlto malonu, kad pasaulio garsenybių jau galime pasiklausyti namuose ir kad turime pakankamai žmonių, šią galimybę vertinančių ir, kas be ko, už ją sumokančių.
Iš anksto skelbtas koncerto dirigentas Myung-Whun Chungas dėl ligos negalėjo atvykti, tad Varšuvoje, Vilniuje ir Amsterdame suplanuotas orkestro gastroles perėmė įžymusis Christophas Eschenbachas. Šis puikus maestro, kaip ir svečių orkestras, Vilniuje lankosi trečiąsyk. Norintiems sužinoti jo biografiją, siūlau atsidaryti jo asmeninį puslapį internete, ten rasite tikrai detalų pasakojimą su labai įdomiomis nuotraukomis.
Vasario 25 d. Nacionalinėje filharmonijoje vyko ne simfoninio ar kamerinio orkestro koncertas, paprastai sutraukiantys daug klausytojų. Šįsyk buvome pakviesti į kamerinių sonatų vakarą, kuriame japonų smuikininkas Daishin Kashimoto su lietuviu pianistu Vyčiu Šakūru atliko tris klasikines sonatas: Ludwigo van Beethoveno A-dur, op. 30, Nr. 1 (pagal bendrą numeraciją Šeštoji), Johanneso Brahmso Nr. 2 A-dur, op. 100, ir Cézaro Francko A-dur, FWV 8. Koncertas sutraukė kaip reta daug muzikos profesionalų, pedagogų, jaunų stygininkų. Nestigo ir koncertus lankančios, muziką mėgstančios publikos.
Kiekvienąsyk filharmonijoje matydama gražią sostinės publiką – ir jaunus, ir garbaus amžiaus žmones – prisimenu aukšto kultūros funkcionieriaus prieš kurį laiką į viešumą mestą frazę, esą filharmoniją lanko vienos močiutės. Nuolatiniams filharmonijos koncertų klausytojams akivaizdu, kad tai visiška netiesa. Tačiau koks nors pilietis, filharmonijoje pasirodantis kartą per kelerius metus arba ir visai joje nebūnantis, tikriausiai pasidžiaugė: gerai darau, kad ten nesėdžiu...
Šeštadienio, vasario 7 d., simfoninis koncertas Nacionalinėje filharmonijoje sudomino maestro Modesto Pitrėno sudaryta patrauklia ir skoninga programa, kurios bene didžiausia intriga buvo dirigento žmonos Ievos Prudnikovaitės pasirodymas su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir jos iniciatyva įvykusi pirmoji pažintis su amerikiečių kompozitoriaus Peterio Liebersono (1946–2011) muzika. Dainininkė atliko 2005 m. jo sukurtas „Nerudos dainas“, penkių dainų ciklą mecosopranui ir orkestrui pagal Pablo Nerudos meilės eilėraščius. Šį XXI a. pradžios veikalą įrėmino du prancūzų muzikos šedevrai: prieš šimtą metų sukurta žavinga Maurice’o Ravelio siuita „Mano motušė žąsis“, taip pat penkių dalių (!), ir XIX a. pabaigoje gimusi Césaro Francko Simfonija d-moll. Mecosopranui ir orkestrui skirtų kūrinių, turint omenyje ne operos žanrą, nėra daug. Jų dar sumažėja, jei norisi padainuoti ką nors įdomaus, naujo, negirdėto. Žinoma, artimo sau. I. Prudnikovaitė Liebersono „Nerudos dainas“ po ilgų ieškojimų surado internete. „Pasiklausiusi vienos dainos įrašo, iškart panorau kūrinį dainuoti“, – sakė solistė. Apie kompozitorių ji nieko nebuvo girdėjusi. O tai Amerikoje žinomas ir atliekamas kompozitorius, sukūręs operą ir daug instrumentinės bei vokalinės muzikos. Parsisiuntusi natas ir prisėdusi mokytis solistė pradžioje net išsigando supratusi, kad norint tinkamai atlikti kūrinį reikia labai daug darbo ir teorinių žinių. Tačiau kantriai dirbta ne veltui, koncerte išgirdome jaudinančią interpretaciją, kupiną nuoširdaus išgyvenimo ir šilumos. Klausantis dainininkės, minčių apie pastangas „įveikti“ sunkią muzikinę medžiagą nekilo. Žavėjo lakus ir išraiškingas aksominio tembro balsas, gera dikcija (solistė dažnai atlieka muziką ispanų kalba), tikslus neįprastų melodinių slinkčių intonavimas. Ji dainavo natūraliai ir taip „iš širdies“, tarsi šią muziką būtų sukūrusi pati.
Gidoną Kremerį ir orkestrą „Kremerata Baltica“ Lietuvos koncertų publika jau pažįsta, o pianistę Marthą Argerich iki šiol pažinojo tik iš gausių įrašų, youtube ir radijo bei televizijos. Kad pagaliau sulaukėme unikaliosios menininkės Vilniuje, dėkoti reikia Gidonui Kremeriui, su kuriuo ji bendradarbiauja kelis dešimtmečius. Šių muzikų pirmasis bendras koncertas Lietuvoje – reikšmingas įvykis, išliksiantis mūsų muzikos kultūros istorijoje. Kai scenoje pasirodo tokios stiprios muzikos pasaulio asmenybės, per jas, tarsi kokį mediumą, prabyla muzika. Kokia ji gali būti galinga! Vienam sukelia kupiną apmąstymų nemigos naktį, kitam – norą kuo greičiau sėsti prie fortepijono, trečiam – imti į rankas smuiką... Jei egzistuotų toks žanras kaip vieno sakinio recenzija, apie spalio 11 d. Kongresų rūmuose įvykusį koncertą tiktų parašyti: genialiai interpretuota geniali muzika arba garsai iš dieviškojo muzikos olimpo.
