Autorius: Živilė Ramoškaitė

Živilė Ramoškaitė

Londono simfoninio orkestro koncertas Nacionaliniame operos ir baleto teatre

Į Vilnių Londono simfoninis orkestras atvyko tiesiai iš Vroclavo, kuriame grojo prieš metus atidarytoje puikios akustikos koncertų salėje. Mes apie tokią nenustojame svajoti, nors jos kaip nėr, taip nėr. Matyt, esame itin nereiklūs, nes neprotestuojame, kai naujomis koncertų salėmis pavadinami pigūs turgaus ir kitokios paskirties statiniai su prasta akustika, kuri ten „padaroma“ pasitelkus elektroniką. Popmuzikai to užtenka, o klasikai?.. Nesusivaldžiau nepadejavusi net po labai gerai nuteikusio svečių koncerto, vykusio gegužės 26 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tiems, kurie lankosi Londone, nereikia aiškinti, kas yra Londono simfoninis orkestras ir kokią vietą jis užima šalies muzikiniame gyvenime. Bet, pasirodo, ir jam kyla su akustika susijusių problemų. Mat kolektyvo rezidencijos vieta, žinoma „Barbican“ centro koncertų salė, akustiniu požiūriu netenkina jautrių melomanų klausos. Visai įmanoma, kad naujasis Londono meras imsis iniciatyvos statyti šiam orkestrui salę. Tokie gandai, bent jau žiniasklaidoje, pasklido.

Kokia iš tiesų toji salė, nežinau, nes nesu ten buvusi. Užtat džiaugiuosi, kad Londono simfoninio orkestro Lietuvos melomanai galėjo klausytis Vilniuje ir net ne trečią, kaip kažkur skelbta, o jau ketvirtą kartą. Orkestras atvyko su pirmąsyk pas mus pasirodžiusiu garsiuoju maestro Antonio Pappano ir smuikininku virtuozu Nikolajum Znaideriu. Programoje numatyti du puikūs klasikos opusai atspindėjo reikšmingą orkestro įvairiakryptės veiklos dalį, pagarbą klasikinei ir savos šalies muzikai. Tai Ludwigo van Beethoveno Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur ir Edwardo Elgaro Simfonija Nr. 2 Es-dur. Orkestro grojimo precizikai ir laisvai alsuojančiam muzikavimui apibūdinti reikėtų sukurti naujų žodžių, nes tie dažnai naudojami jau vargina. Bet... Kaip kitaip negu žodžiu idealiai apibūdinsi gyvą ir paveikų simfonijos bei koncerto atlikimą, tiksliai pulsuojantį, vienu kvėpavimu grįstą solisto ir orkestro ansamblį, žavėjusį per visas tris smuiko koncerto dalis?!

Živilė Ramoškaitė

X tarptautiniam Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursui pasibaigus

Ne vienas iš X tarptautinio Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų žiuri narių pabrėžė, kad įvertinti pradedančius savo kelią jaunus muzikantus – didelė atsakomybė, jautrus ir subtilus reikalas. O ypač – pačius mažiausius, kurių konkurse netrūko. Regis, šį darbą žiuri nariai atliko sąžiningai ir atsakingai. Kalbėdama su dalyviais ir vertintojais jaučiau, kad konkursu liko patenkinti visi – ir apdovanotieji, ir apdovanojimų negavę. Pastarieji, spėju, tvirtai pasiryžę jų siekti ateityje. Vilniuje susipažinęs tolimų užsienio šalių jaunimas aktyviai keitėsi adresais. Juos stebint širdį glostė malonus jausmas: juk šios pažintys užsimezgė Vilniuje, tad mūsų miesto jaunieji muzikantai tikrai neužmirš, kaip ir Balio Dvariono muzikos, kuri juos suvedė. Šiais metais konkurse dalyvavo per šimtą pianistų ir smuikininkų iš dvidešimt trijų šalių. Palyginti su ankstesniais, dalyvių ir šalių skaičius konkurse plečiasi, tad ir konkurencija didėja. Kad laimėtum, kad būtum pastebėtas ir įvertintas, reikia kaskart geriau pasirengti. Konkurso dalyviai skirstomi į tris amžiaus grupes: patys mažiausi – A (iki 12 metų), vyresnieji – B (iki 16 metų) ir C (iki 20 metų). Pirmų dviejų grupių pasirodymas baigiamas antrame ture, trečioji groja tris turus.

Živilė Ramoškaitė

Baltijos šalių orkestrų festivalyje – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

Paskutiniame Baltijos šalių orkestrų festivalio koncerte Vilniuje kovo 15 d. pasirodė šį renginį inicijavęs Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Anksčiau koncertavę estų ir latvių kolektyvai yra pagrindiniai nacionaliniai savųjų kraštų simfoniniai orkestrai, šiemet minintys 90-metį. Lietuvos valstybinis simfoninis šių metų sausį atšventė dvidešimt septintąjį gimtadienį, tad palyginti su jais yra jaunas. Įkurtas 1989 m. kaip jaunimo, vėliau jis tapo valstybiniu, taigi antruoju po Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, reziduojančio Nacionalinėje filharmonijoje. Recenzuodama pirmuosius du koncertus nepaminėjau, kad festivalio koncertai vyko ne vien Vilniuje, bet visose trijose sostinėse. Rygoje mūsiškiai grojo kovo 10 dieną. Maestro Rinkevičiaus diriguojamame koncerte buvo atlikta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, Maurice’o Ravelio Koncertas kairei rankai D-dur, solistas žinomas latvių pianistas Vestardas Šimkus, ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“. Tą pačią programą orkestras kovo 11 d. atliko ir Taline, tik ją dirigavo kitas maestro, dažnai su šiuo orkestru pasirodantis Martynas Staškus. Šis koncertas sutapo su Lietuvos valstybingumo atkūrimo diena, tad vyko itin iškilmingai, dalyvaujant diplomatų korpusui.

Živilė Ramoškaitė

Baltijos šalių orkestrų festivalyje Vilniuje – Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras

Prieš savaitę rašiau apie pirmąjį Baltijos šalių orkestrų festivalio koncertą, kuriame grojo Estijos nacionalinis simfoninis orkestras. Balandžio 7 d. festivalį tęsė broliai latviai. Kongresų rūmuose pasirodė Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras. Jis šiemet mini 90 metų sukaktį, nes, kaip ir estų kolektyvas, savo biografijos pradžia laiko 1926 m. įkurtą Latvijos radijo orkestrą. (Dabar jau norisi desperatiškai sušukti: ir mes tais pačiais metais radijuje turėjome orkestrą! Bet kažkodėl savo nacionalinio orkestro amžių skaičiuojame nuo 1940 metų, taigi tiesiog išmetėme 14 savo istorijos metų.)

Latvijos orkestrui nuo 2013-ųjų rudens vadovauja energingas trisdešimt šešerių metų dirigentas Andris Poga, koncertavęs su juo Frankfurto „Alte Oper“ ir Paryžiaus Eliziejaus laukų teatruose, gastroliavęs kitose užsienio šalyse. Jaunasis maestro šį garbingą postą užėmė sėkmingai padirbėjęs užsienyje. Po studijų Rygoje ir Vienoje Poga aktyviai reiškėsi Latvijoje, buvo žinomas dirigentas, subūręs kamerinį orkestrą „Konsonansas“, dirigavęs instrumentiniam kolektyvui „Rīga“. 2010 m. jis laimėjo pirmąją vietą antrajame tarptautiniame Jevgenijaus Svetlanovo dirigentų konkurse Monpeljė. Po sėkmingo konkurso jam buvo pasiūlytas Paryžiaus orkestro vadovo Paavo Järvi asistento darbas, paskui tokios pat pareigos ir Bostono orkestre. Jaunasis dirigentas išgarsėjo tarptautiniu mastu. A. Poga diriguoja žinomiems Europos ir Azijos orkestrams, 2014 m. jis pakeitė Loriną Maazelį ir Valerijų Gergijevą Paryžiaus orkestro gastrolėse po Azijos šalis. Įdomu, kad šį muzikantą dar studijų metais traukė filosofija, kurią greta muzikos ketverius metus jis studijavo Rygos universitete. Yra sakęs, kad jį ypač domino Immanuelio Kanto ir Edmundo Husserlio mąstymas. Poga jaučia tiesioginį muzikos ir filosofijos ryšį, šiuo požiūriu jam itin imponuoja Johanneso Brahmso muzika. Atvežtoje svečių programoje Brahmso nebuvo, užtat skambėjo Beethovenas, Vaskas ir Šostakovičius, pastarąjį Poga mėgsta labiausiai iš visų rusų kompozitorių.

Živilė Ramoškaitė

Neeme Järvi su Estijos nacionaliniu simfoniniu orkestru Vilniuje

Vilniuje, o ir visoje Lietuvoje rengiama gausybė festivalių. Išgirdus apie dar vieną naują kai kas gali skeptiškai numoti ranka. Ar šįsyk taip nepasielgė daugelis muzikos profesionalų? Mat didesnio jų antplūdžio pirmajame Baltijos šalių orkestrų festivalio koncerte nepastebėjau, nors balandžio 1 d. Vilniaus Kongresų rūmuose prasidėjęs festivalis suteikė labai retą progą išgirsti žymų Estijos kolektyvą – Nacionalinį simfoninį orkestrą – ir tarptautinį pripažinimą seniai pelniusius muzikus: dirigentą Neeme Järvi bei pianistą Kalle Randalu. Galima pasidžiaugti bent tuo, kad netrūko šiuo renginiu susidomėjusios muziką mėgstančios publikos. Visgi dėl profesionalų tenka apgailestauti. Koncertas buvo ne tik aukšto meninio lygio, bet ir labai svarbus Baltijos šalių meninės bičiulystės, apie kurią nuolatos godojame, palaikymui. Pirmasis toks orkestrų festivalis buvo surengtas prieš 16 metų. Po estų Kongresų rūmuose dar gros Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras ir šio festivalio rengėjas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.

Kad ir kaip būtų keista, trijų šalių muzikos kolektyvai ir menininkai dabar, atkūrus nepriklausomas savarankiškas valstybes, vieni kitais domisi per mažai. Apie tai spaudos konferencijoje nuoširdžiai kalbėjo dirigentas N. Järvi. Lietuvoje paskutinį kartą jis lankėsi labai seniai, negalėjo tiksliai ir prisiminti, bet tikrai dar „anais laikais“, gal prieš keturiasdešimt metų. 1980 m. apsigyvenęs JAV, jis labai greitai išgarsėjo visame pasaulyje. Paklaususi, ar teisinga mano skaityta informacija, kad jis gyvenąs Niujorke, maestro žaismingai atsakė gyvenantis visur.

Živilė Ramoškaitė

Dirigento Modesto Barkausko parengta simfoninių kūrinių programa

Daugelis jau žino, kad 2016-ieji paskelbti kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno metais. Įvairios muzikos institucijos kompozitoriaus šimtmečiui yra numačiusios gausybę renginių – koncertų, konferencijų, parodų, leidinių. Nacionalinė filharmonija, savaime suprantama, taip pat aktyviai mini šį jubiliejų. Vasario 27 d. Vilniuje, o prieš tai Kaune ir Klaipėdoje įvyko simfoninis koncertas, kuriame Juliaus Juzeliūno kūrinys pristatytas plačiame pasaulio muzikos kontekste. Šį kontekstą sudarė trys skirtingų žemynų kompozitoriai, J. Juzeliūno bendraamžiai. Dviem iš jų, prancūzui Henri Dutilleux (1916–2013) ir argentiniečiui Alberto Ginasterai (1916–1983), šiemet irgi sukaktų šimtas, o trečiajam, amerikiečiui Samueliui Barberiui (1910–1981) būtų šešeriais metais daugiau. Toks originalus sumanymas kilo filharmonijos generalinei direktorei Rūtai Prusevičienei. Tad publikai buvo suteikta galimybė pačiai pamąstyti apie tos pačios kartos skirtingų kraštų kūrėjų muziką, jos panašumus ir skirtumus. Būtina pridurti, kad J. Juzeliūnas koncerte skambėjusius „Afrikietiškus eskizus“ sukūrė sovietinėje Lietuvoje, 1961 metais, kai menininkų kūrybinė fantazija buvo sergėjama socrealizmo taisyklių, o kiti trys kompozitoriai naudojosi visiška kūrybos laisve. Visi užsienio autorių opusai Lietuvoje suskambėjo pirmąsyk, tad koncertas tapo dar ir naujų pažinčių vakaru.

Živilė Ramoškaitė

Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Vasario 24 d. vykęs Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertas turėjo paantraštę: „Kvarteto primarijos Dalios Kuznecovaitės inauguracija“. Iš tiesų tai buvo pats pirmasis Vilniaus kvarteto koncertas filharmonijos Didžiojoje salėje, kuriame prie pirmojo pulto neišvydome net penkiasdešimt metų kvartete griežusios Audronės Vainiūnaitės. Jos vietą užėmė tarptautinių konkursų laureatė Dalia Kuznecovaitė, melomanams pažįstama kaip ryški simfoninių ir kamerinių koncertų solistė.

Šis įvykis stipriai sujudino palyginti ramią mūsų muzikinio gyvenimo tėkmę. Neatsitiktinai į koncertą susirinko kaip reta daug visų kartų profesionalių muzikantų, ypač stygininkų. Visiems magėjo būti šio, sakyčiau, istorinio koncerto liudininkais. Bet pradžioje – apie Audronę Vainiūnaitę. Iki šio koncerto ji buvo vienintelė kolektyvo narė nuo susikūrimo 1965 metais. Vainiūnaitė buvo ir tebėra kvarteto pirmųjų žingsnių ir ilgo kelio į meninę brandą kūrėja ir liudininkė. Be šios smuikininkės, esu įsitikinusi, Vilniaus kvartetas nebūtų 1972-aisiais laimėjęs svarbaus tarptautinio konkurso Lježe (Belgijoje), nebūtų taip tvirtai ir užtikrintai kopęs į atlikimo meno aukštumas. Mano kartos muzikantai kvartetinio meno sampratą iš esmės gilino lankydami šio kolektyvo koncertus. Vainiūnaitė buvo ryškiausia Vilniaus kvarteto individualybė. Jos meistriškas grojimas, tobulas instrumento valdymas ir sąžininga tarnystė muzikai buvo tarsi kamertonas kitiems nariams. Kvarteto sudėtis keitėsi, antrasis smuikas Artūras Šilalė ir altininkas Girdutis Jakaitis į ansamblį atėjo palyginti neseniai, Jakaitis – 1996-aisiais, Šilalė – 1999-aisiais. Violončelininkas Augustinas Vasiliauskas, dabar jau vyriausias narys, kvartete griežia taip pat ne nuo pat pradžių. Nuo 1970-ųjų ir iki šios dienos jis yra aktyviausias kolektyvo veiklos ir programų formuotojas. Gausybė įdomių, reikšmingų kvarteto programų ir ciklų telkė publiką, lavino jos skonį, supažindino su šio žanro šedevrais ir mažai Lietuvoje žinoma muzika, garsiais atlikėjais ir talentingu jaunimu. Paminėsiu bent kelis įspūdingus ciklus: „Europos Sąjungos šalių kamerinės muzikos vakarai“, „Romantinės ir lietuvių šiuolaikinės muzikos vakarai“, „Pasaulio meno meistrai ir Vilniaus kvartetas“, „Kvartetas ir fortepijonas“, „Jaunieji Lietuvos talentai ir Vilniaus kvartetas“. Šis kolektyvas ypač daug dėmesio skyrė lietuvių muzikai, pagrojo apie šimtą lietuvių autorių kūrinių, kurių pusė buvo sukurta specialiai jam. Ryškiausiai įsiminę koncertai žavėjo ne tik skoningomis interpretacijomis, ansambliškumu ir kamerinio muzikavimo subtilybėmis, bet kiekvienąsyk – tiesiog stulbinančiu Vainiūnaitės grojimo virtuoziškumu, juvelyrišku tikslumu, galinga menine įtaiga. Ir taip – ištisus penkis šiam menui pašvęstus dešimtmečius. Sukauptas milžiniškas repertuaras, pagrota daugiau kaip pusketvirto tūkstančio koncertų, apkeliautas, galima sakyti, visas pasaulis... Turbūt ne tik aš apgailestavau, kad prieš koncertą scenoje nepamatėme Audronės Vainiūnaitės ir nepadėkojome ja

Živilė Ramoškaitė

Giacomo Puccini „Bohema“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre

Pastaruoju metu daugybė pasaulio teatrų tarsi susitarę gręžiasi į Giacomo Puccini „Bohemą“. Netgi garsioji Niujorko Metropoliteno opera metus pradėjo būtent šiuo veikalu. Tą pačią sausio 16-ąją, kaip ir mūsiškis trečiasis spektaklis, amerikiečiams buvo pristatytas senas Franco Zeffirelli klasikinis pastatymas. Dėmesys „Bohemai“, matyt, susijęs ne tik su besikeičiančiomis madomis. Gali būti, kad po Richardo Wagnerio dušimtosioms metinėms gausiai statytų sudėtingos simbolikos didingų sceninių veikalų pasiilgta kažko paprastesnio, žemiškesnio. Kaip tik tokia atrodo ši Puccini opera, ypač jos siužetas, pagrįstas visiems lengvai suprantama meilės istorija – graudžia, jaudinančia, su pastaruoju metu aktualia skurdo ir jo sukeliamų pasekmių, tiek fizinių, tiek moralinių, tema. Apie muzikinę operos plotmę – kita kalba. Ji kur kas sudėtingesnė nei atrodo iš melodingų visiems gerai žinomų Mimi ir Rudolfo arijų. Operos partitūroje gausu reikšmingų nuorodų, operos muzikinį stilių kreipiančių į ateitį. Ypač novatoriškas buvo kompozitoriaus siekis pasitelkus muziką perteikti pokalbį, kontrastingų emocijų nuspalvintas veikėjų replikas, pokštavimą, ironizavimą. Lanksčios, talpios, turiningos muzikinės frazės idealiai susilieja su žodinių frazių reikšmėmis ir potekstėmis. Tai naujo operos kelio paieškos. Pasak Vilniuje „Bohemą“ stačiusios režisierės Cristinos Mazzavillani Muti, „Puccini kūrinys nėra paskutinis nykstančio XIX amžiaus romantizmo paverkšlenimas, veikiau jis atveria kelią į ateitį, į XX amžių, ir veda Prokofjevo, Bergo, Stravinskio muzikos, o vėliau – Gershwino, Cole’o Porterio ir Bernsteino miuziklų link...“.

Živilė Ramoškaitė

Koncertas „Pasaulio sutvėrimas“ Nacionalinėje filharmonijoje

Įdomu, kaip pasaulio muzikos profesionalai reaguotų, jei žinomų praeities kompozitorių palikimu besirūpinantys palikuonys imtųsi patys komponuoti naujus veikalus, pasirašydami tų kompozitorių vardais. Sakykim, koks nors amerikietis atranda tarp Stravinskio juodraščių keliolika viešumos nepasiekusių taktų ir entuziastingai griebiasi juos gelbėti: komponuoja, plėtoja, inkrustuoja ir panašiai. Tokio gelbėtojo muzikinė visuomenė nesuprastų. O štai lietuviai tokį elgesį su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika palaiko ir netgi remia. Praėjusį šeštadienį, gruodžio 5 d., Filharmonijoje nuskambėjus niekada Čiurlionio nesukurtai simfoninei poemai „Pasaulio sutvėrimas“ salėje ilgai griaudėjo aplodismentai.

Muzika, kurią girdėjome, niekaip negalėjo būti pavadinta poemos vardu, geriausiu atveju ji prilygo nevykusiam popuri, sudėliotam iš žinomų ir nežinomų Čiurlionio kūrinių fragmentų. Kai kurie epizodai tiesiog šiurpino banaliu skambesiu, visiškai nebūdingu gerai žinomai simfoninei Čiurlionio kūrybai, jo poemoms „Miške“ ir „Jūra“, kurių intarpų taip pat įkelta į naująją „poemą“. Koncerto programėlėje išdėstytos skambėjusio opuso sukūrimo aplinkybės, papasakota, kaip nuoširdžiai prie jo darbavosi kompozitorius Arvydas Malcys ir jo pagalbininkas pianistas Rokas Zubovas. Rašoma, kad poemos Čiurlionis nebaigė, bet esą išlikęs klavyras, kurį sudaro 1967 taktai. Toliau cituoju: „Rankraštyje gausu įvairiausių nuotrupų, fragmentų iš Čiurlionio fortepijoninės kūrybos – valsų, mazurkų, preliudų, fugų. (...) Dalis rankraščio puslapių likę tušti. Regis, šis poemos eskizas atspindi kompozitoriaus ketinimą vienoje simfoninėje partitūroje sudėti visą savo kūrybą. To padaryti kompozitorius nespėjo. Sutrumpintą poemos versiją simfoniniam orkestrui parengė Arvydas Malcys.“

Živilė Ramoškaitė

LNSO ir trio „FortVio“ Nacionalinėje filharmonijoje

Lapkričio 7 d. Nacionalinėje filharmonijoje įvyko koncertas, kurį nutylėti būtų nuodėmė. Po šio koncerto atlikėjai išgirdo labai daug nuoširdžių ir šiltų pagyrimo žodžių, bet raštu užfiksuoti įspūdžiai šiaip ar taip išlieka ilgiau. Dviejų dalių koncerto programa – Alfredo Casellos Trigubas koncertas ir Johanneso Brahmso Pirmoji simfonija – sudomino ir klasikos, ir modernios muzikos mėgėjus. Salė buvo pilnutėlė. Dalis žmonių, ypač jaunimo, spėju, atėjo pasiklausyti ir palaikyti debiutuojančio su Nacionaliniu simfoniniu orkestru trio „FortVio“, kuriame groja pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkė Ingrida Rupaitė ir violončelininkas Povilas Jacunskas. Susikūręs 2006 m., ansamblis aktyviai dalyvavo įvairiuose konkursuose, tobulinimosi kursuose, rengė koncertus. Kolektyvo biografijoje gausu konkursinių laurų ir reikšmingų apdovanojimų, naujausias – 2015 m. suteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Nėra abejonių, šio koncerto iniciatyva priklauso naujajam orkestro meno vadovui maestro Modestui Pitrėnui. Apie tai bylojo ir koncerto pranešėjos Janinos Pranaitytės pabrėžti žodžiai: „Pitrėnas pristato...“.

Koncertas palyginti jaunam kameriniam kolektyvui buvo labai svarbus: reikėjo ne tik pateisinti dirigento pasitikėjimą ir įrodyti teisę būti šioje scenoje, bet ir, kas be ko, pasistengti sužavėti filharmonijos publiką. Juk konkurencijos esama ne tik už mūsų valstybės sienų, apie ką nuolatos šnekama, ji kasmet didėja ir Lietuvoje, bent jau akademinės muzikos srityje. Noriu pasidžiaugti, kad debiutas pavyko, visi lūkesčiai pateisinti, publika sužavėta!