Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Paroda Vilniaus geležinkelio stoties perone

Nuo bombardavimų pajuodusiame mieste raudona paklodė su juodais taškeliais atrodo ne vietoje. Neturi čia būti tokių spalvų. Jos priklauso kitam pasauliui. Jaukumo, vilčių, kasdienybės. Gelbėtojų neštuvais skubiai išnešama gimdyvė tą boružės raštą rinkosi meilės apsaugotam kūdikio gyvenimui. O gal tokia tiesiog pasitaikė Mariupolio ligoninėje, kurią atakavo Rusija. Apanglėję medžiai, tušti langai ir juoda žemė. Raudonas čia gali būti nebent kraujas. Netinka šitas gero gyvenimo atributas, skaudžiai primenantis, kokia ateitis sunaikinta. Todėl ši nuotrauka įsimena ir dažnai iliustruoja pasakojimus apie Rusijos nusikaltimus Ukrainoje. Dabar ji pakabinta ir ant metalinės tvoros išilgai bėgių, kuriais vyksta geležinkelio tranzitas iš Maskvos ir Sankt Peterburgo į Kaliningrado sritį ir atgal.

Agnė Narušytė

Williamas Kentridge’as Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje

Williamo Kentridgeʼo parodą Kaune (kuratorė – Virginija Vitkienė) aplankiau dar prieš karą. Jau buvome pripratę prie grėsmės to, kas galbūt neįvyks. Todėl tik žiūrėjau, gilinausi, stengiausi suprasti, apie ką kalba šis menininkas, neturėdama pašalinių minčių. Pranešimų iššifravimą sunkino tai, kad jis nemėgsta planuoti, pasiduoda atsitiktinumui – sugretina du vaizdinius ir laukia, kokį trečią jie išsikvies. Kūrinių reikėjo ieškoti po visą muziejų (paroda sukomponuota kartu su scenografe Sabine Theunissen). Netoli įėjimo ant vidinio kiemo sienų nupieštų juodų figūrų procesija paskui atgijo ekranuose.

Agnė Narušytė

Ir kartu su ukrainiečiais skanduojame: „Putin chuilo“!

Pasaulio miestai nusidažo geltona ir mėlyna spalvomis. Gatvėmis žygiuoja protestuotojai, nešini Ukrainos vėliavomis ir plakatais: „Stabdyk karą“, „Rusija, eik namo“, „Putin chuilo“. Žiniasklaidoje liejasi komentarai, prognozės, pasipiktinimas, desperacija, viltis, bet svarbiausia – susižavėjimas ukrainiečių drąsa ir pasiryžimu ginti savo tėvynę. O aš vis pradedu rašyti šį tekstą ir kasdien ištrinu, rašau iš naujo, nes viskas greitai keičiasi. Iš pradžių atrodė, kad mano misija – raginti institucijas siekti, kad Rusija būtų pašalinta iš „Eurovizijos“ ir Venecijos bienalės. Bet tai įvyko greičiau, nei spėjau paraginti.

Agnė Narušytė

Andrew Miksio paroda „Baxt“ MO muziejuje

Vestuvinė Liubos suknelė užpildo erdvę tarp U forma sustatytų, vaišėmis apkrautų stalų. Gėlių puokštė jos rankose „kalbasi“ su tapetų, „auksinių“ ir tiulinių užuolaidų, suolus dengiančių raudonų užtiesalų gėlėmis. Visą tą margumyną „permuša“ balta suknelės piramidė. Ši 2001 m. užfiksuota Andrew Miksio fotografija jau tapo tarsi ikona.

Agnė Narušytė

Novi Sado avangardo paroda „Nestabilios praktikos“ Kauno fotografijos galerijoje

Į Serbiją su Gintaru Zinkevičiumi skridome dar tik prasidedant omikrono bangai. Iš Belgrado Nikolos Teslos oro uosto į Novi Sadą važiavome per lygumas, artėdami pamatėme Fruškos kalną. Vėliau sužinosime, kad tai – tik kalva.

Agnė Narušytė

Tado Kazakevičiaus paroda „Pernykštis sniegas“ „Prospekto“ galerijoje

„Supraskite, vaikui labai baisu matyti mirštančius savo draugus“, – šis sakinys mane persekioja nuo pat tos dienos dar prieš Kalėdas, kai užsukau į Tado Kazakevičiaus parodos „Pernykštis sniegas“ atidarymą. Teresė Laimutė – viena iš jo nufotografuotų senukų – taip užbaigia savo prisiminimus apie Sibirą. Mirtis tremtyje iki šiol man atrodė gana abstrakti, paskirta lyg nelaimingas loterijos bilietas, nes kažkodėl kitiems pavykdavo tose baisiose sąlygose išgyventi. Bet Kazakevičiaus paroda apie daugiau nei 250 našlaičių sugrąžinimą į Lietuvą parodo mirtį iš vaiko perspektyvos.

Agnė Narušytė

Eglė degė turbūt neilgai, nes atsivėrė tik penkiolikos kvadratinių metrų skylė, išviešinusi jos metalinius griaučius ir slaptą sandėliuką. Jie gaudė Kalėdų vagį kaukdami Kauno gatvėmis, paskui uždarė ligoninėje kartu su kitais bepročiais. Miestiečiams teko uždangstyti skylę žaliomis šakomis ir atkurti smilgas. Jų koteliuose įverti laidai nuo karščio užvirė – tą masę dabar reikėjo iškrapštyti ir įverti naujus. Iš kai kurių smilgų neliko nieko, todėl jas gamino iš naujo. Bet iki Kalėdų, regis, suspėjo.

Agnė Narušytė

Paroda „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Iš beveik prieš tris dešimtmečius nuosekliai peržiūrėtos Jono Meko retrospektyvos ryškiausiai (ir nuolat) prisimenu vieną epizodą. Jis prasideda automobilyje važiuojančios merginos plaukais. Jie spurda vėjyje. Niujorko avangardininkai atvyksta į kino festivalį, bet jų nepriima. Jie nakvoja savo furgone žvilgčiodami į viešbučio langus, už kurių parpia priimtieji. Nepatogumai ir šaltis trukdo miegoti, tad jie dalyvauja aušros misterijoje. Apsisiautę apklotais lyg šventųjų mantijomis atlieka apeigas. Centre – Mekas su kamera. Jis iš arti filmuoja gėles, lyg smilkalais mosuoja virš pievos, sukasi, vėl braukia per rasą. Ekrane blykčioja ir jo nufilmuota pieva.

Agnė Narušytė

Paroda, darbuotojų balsais pasakojanti apie Kauno radijo gamyklą

„Čia tikrai esama kažkokios mistikos su ta mūsų bažnyčia – joje gamykla prasidėjo, o ją grąžinus baigėsi“, – sako buvęs Kauno radijo gamyklos darbuotojas Algirdas Kepežinskas. 1993 m. jo įkurta radijo stotis „Tau“ 102,9 FM bangomis šį vėlyvą rudenį žadėjo transliuoti buvusių darbuotojų pasakojimus. Tai – parodos „Banga: Žmonių balsų kanalas“ Kauno paveikslų galerijoje dalis. Kuratorė Auksė Petrulienė, M.K. Čiurlionio muziejuje įsteigusi bendruomenių platformą, šitaip tęsia savo „Mažąsias istorijas“ apie Kauno pramonę, kurios nebeliko.

Agnė Narušytė

Visvaldo Morkevičiaus paroda Prospekto galerijoje

Eidama prospektu pro galerijos lange įmontuotą veidrodį periferiniu žvilgsniu pagaunu pažįstamą figūrą. Per akimirksnį mintis brūkšteli keletą kritinių pastabų: plaukai išsidraikę – deja, ne vėjavaikiškai; nubrizgusi striukė per tampriai apgulusi kūno formas; ant skverno likęs šuns pėdos atspaudas.