Narcizo nerimas

Eidama prospektu pro galerijos lange įmontuotą veidrodį periferiniu žvilgsniu pagaunu pažįstamą figūrą. Per akimirksnį mintis brūkšteli keletą kritinių pastabų: plaukai išsidraikę – deja, ne vėjavaikiškai; nubrizgusi striukė per tampriai apgulusi kūno formas; ant skverno likęs šuns pėdos atspaudas.

Užsuku į galeriją. Ten jaunas menininkas Visvaldas Morkevičius pristato savo parodą „Tikiuosi susitikti save“. Sako norėjęs perrašyti Narcizo mitą. Ovidijaus „Metamorfozėse“ vos gimusiam Narcizui išpranašaujama, kad jis mirs atradęs save. Graikų mituose pranašystės visada išsipildo, bet istoriją verta skaityti iki pabaigos, nes išsipildymo būdas pradžioje nenuspėjamas. Tik tiek, kad Narcizo figūra per daugiau nei du tūkstančius metų tapo nesunkiai atpažįstama.

Savo atspindį upelyje įsimylėjusį Narcizą, ilgai tapatintą su savimylos nuodėme ar iškrypimu, šiek tiek reabilitavo Sigmundas Freudas. Pirminis narcisizmas, arba vaiko meilė sau, sakė jis, yra būtina asmenybės raidos stadija, kad paskui šia meile galėtum dalintis su kitais. Paskui Jacquesʼas Lacanas veidrodžio idealybės sugundytam subjektui diagnozavo nerimą – esi priklausomas nuo neįsisąmonintų kitų, įvarytas į Narcizo aklavietę. Per šimtą psichoanalizės metų meilės sau deficitas virto meilės sau pertekliumi. Tai kasdien iliustruoja asmenukių fotografavimo scenelės gatvėse – išmanaus telefono „veidrodžiui“ kruopščiai sumodeliuota šypsena tuoj pat pasidalijama su daugybe kitų virtualioje erdvėje, kad patiktukų derlius maitintų meilę tik sau. Ir štai Morkevičius vėl imasi keisti narcizo įvaizdį – „Tikiuos susitikti save“, sako savo parodos pavadinimu.

Bet parodoje „sutinku“ tik vieną jo autoportretą. Jis dvigubas. Viršutiniame kadre Morkevičius stovi pasitempęs, lydimas dviejų šešėlių. Apatiniame – toks pats pasitempęs, bet nuogas, pridengtas ant stiklo „ištiškusios“ raudonos dėmės. Ant galerijos grindų krenta jos šešėlis. Priėjus arčiau, galima žvilgtelėti už šio figos lapelio į autoriaus kūną. Bet ar taip jį sutinku? Ne. Ar jis pats taip sutinka save? Abejoju. Fotografija liudija, kad greičiau priešingai – rimtas, jausmų neišduodantis veidas, statiškas kūnas yra tik tapatybės apvalkalai, kurie galbūt praverstų policijai ar antropologui. Tokia laikysena nuo tiriančių žvilgsnių gina „vidujybę“, „esmę“, „sielą“ – kad ir kaip tai pavadinsime – tarsi kaukė. Ar net saugo iliuziją, kad visa tai – tapatybės šerdis – egzistuoja, nors iš tikrųjų tėra tik tuštuma ir neaiški įvairiausių pasirinkimų, norų, baimių, polinkių, prisiminimų ir svajonių amalgama. Tad nors fotografija – veidrodžio ir atspindinčio vandens technologinis pakaitalas – yra tinkamas įrankis narcizui, (auto)portretas vargu ar padės pažinti save. Dar kartą perskaitau pasakojimo apie Narcizą „Metamorfozėse“ pabaigą: žiūrėdamas į savo atspindį savęs jis nepažino, manė, kad jam ištikima meile atsako kitas, suprato tai per vėlai, kai jau buvo iššvaistęs gyvenimą. Būtų pažinęs, pranašystė gal ir nebūtų išsipildžiusi.

Pažinti save turbūt geriau padeda simboliai ir metaforos – kalbėjimas apie rizikingas patirtis užuominomis (šis raiškos būdas atpažįstamas iš ankstesnių Morkevičiaus darbų – knygos „Viešos paslaptys“, portraitzineʼų apie kompozitorių Gintą Kraptavičių ir Remigijų). Nors akivaizdaus nuoseklumo nėra, tik vaizdiniai fragmentai, galerijos erdvėse išskleisto pasakojimo struktūra aiški. Vos įėjus į mane sminga stambiu planu nufotografuota akis – čia bus tiriami paviršiai, tikintis išpreparuoti vidų. Šalia dega drabužių krūva, kurioje dar galima atpažinti batų padus – praeities išnaras. Viduryje – stiklinis narcizas, jau įvykusi metamorfozė, amžiams sustingęs naujasis pavidalas.

Toliau – pritemdyta patalpa, kurioje metamorfozė kaip tik ir vyksta. Fotografijos liudija sumaištį, norą ir negalėjimą keliauti link kito, kai įklampina savojo „aš“ netobulumai ir kerai. Arklys su akidangčiais – tai pirminis nenoras matyti; dvi pieno stiklinės, viena parvirtusi, pienas palietas – prarastas ryšys su motina; studijoje fotografuojasi tėvas ir sūnus, jų veidus pridengia aklosios dėmės juoduliai – simbolinė tvarka perimta, bet kažkas tikro prarasta; iš perdžiūvusios žemės plyšio veržiasi vanduo kaip užspausti jausmai; tamsioje nuotraukoje ryškėja merginos siluetas – dar tik nuojauta.

Nežinau, ar be autoriaus pasakojimo būčiau atpažinusi Freudo išanalizuotas asmenybės raidos stadijas. Ar būčiau supratusi, kad portretai, abstrakcijos, natiurmortai yra tarsi subjekto smegenys, kuriose pešasi sąmoningasis „aš“, nepažini pasąmonė ir įsivaizduojamas idealas. Bet prisiminti psichoanalizės vadovėlį nebūtina. Fotografijos – erdvėje lyg sąmonėje išryškėjantys patirčių fragmentai, prieštaraujantys vienas kitam, trukdantys suprasti tuos skirtingus „aš“, kurie nedera, pykstasi, žudo vienas kitą, neleidžia vandens paviršiui nusistovėti, kad pagaliau atpažintum save, pamatytum priimtiną savęs atvaizdą ir galėtum eiti toliau, link kito.

Nors autoriaus pristatyta kelionės versija buvo optimistinė, vaizdai man sako, kad savęs pažinimas – beviltiškas projektas. Mat palubėje, ties prietemos ir tamsos riba kybanti nuotrauka nieko gero nežada, ant raudonai degančio šviesoforo kažkas iškeverzojo: „No future“. Ateitį Morkevičius įkurdino už sienelės: raudona fotolaboratorijos šviesa, neva ryškinimo vonelė, ant sienos kabo jau „džiūstanti“ nuotrauka – juoda. Ta, kuri teberyškinama, yra iš tikrųjų filmas planšetėje: bežiūrint lėtai tamsoje atsiranda apsikabinusios poros kontūrai ir vėl sutemsta tarsi perryškinus vaizdą. Bet kiek palaukus vaizdas vėl išryškėja. Ir taip – be galo. Galbūt ryšys su kitu randamas kuriant? Ar slapta stebint ir užsidarius mėgaujantis pavogtu atvaizdu? Šiaip ar taip, ryšys – efemeriškas, čia pat nykstantis, nesugaunamas, jau iš anksto pasmerktas netekčiai. Bet ir vėl atrandamas, vėl nykstantis. Metamorfozė nesibaigia, nesustingsta nei galutine nuotrauka, nei pažinimo išvada.

Ar menininkas sutiko save? Kol jis mane vedžiojo po savąjį simbolių labirintą, atrodė, kad taip – toji ryškinama „fotografija“ yra jau užmegzto ryšio įrodymas. Bet veidrodis sako ką kita. Ten tavęs laukia ne tik ištikimoji „aš“ beždžionėlė, bet ir kraupusis, nesuvokiamas kitas, piktdžiugiškai rėkiantis „no future“, dvokiantis mirtimi, traukiantis žvilgtelėti. Vos tik žvilgteli, kitas dingsta, tik trumpam, kad paskui vėl persekiotų užsisvajojusį „aš“ veidrodžiuose ir nuotraukose. Kurį iš jų nori sutikti?

Paroda veikia iki lapkričio 6 d.