7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Skarelės metafizika

Eglės Ridikaitės paroda „Palikimas (Babutas skarialas)“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Šis tekstas turėtų būti kvadratinis – kaip skarelės.
 
„Na, Egla, paduok šventinį skarialį, eisma turgun, katrų, babut, ir atnešu dėžutį, kad išsirinktų, nes jų tų skarialių daug ir visos tokios gražios. Taip gražiai sulankstytos, sudėtos (tikras lobis) taip man tada atrodė, beje, ir dabar. Išsirenka, aš užrišu ir einam visi į turgų,“ – rašo Eglė Ridikaitė, pristatydama 17 ant drobės išpurkštų skarelių parodą. Ją žiūrint ima girdėtis ir mano močiučių šlepsėjimas, zyzia musė, o gal siuvamoji, tiksi sieninis laikrodis, krosnyje sproginėja malkos, sukyla dulkės ir susimaišo su dūmų kvapu.
 
Mes savo močiutėms kiekviena proga vis dovanodavom skarelę. Prisimenu, net buvo viena su kažkurių metų kalendoriumi. Močiutės tomis skarelėmis mielai puošdavosi, kad vis kitaip (jų manymu) atrodytų. Mums jos atrodė vis taip pat – kaip bobutės su skarelėmis. Kodėl jos negali rengtis elegantiškai, kaip pagyvenusios damos rengiasi užsienyje? – bambėdavom. Skarelė buvo bobutystės simbolis. Dabar mano mamai tokios dovanos neįkiši – įsižeis mirtinai. O mudvi su seseria tik neseniai liovėmės gėdytis vienos vaikystės nuotraukos, kur stovime pas močiutę kaime apsirišusios skarelėmis. Todėl pirma mintis, atėjusi į galvą žiūrint Ridikaitės parodą, buvo tokia: šiose skarelėse slypi ne tik Eglės prisiminimai apie savo konkrečią bobutę, bet visos kartos savastis. Tai jau kitas laikas, tikrai pasibaigęs. Žinai, kad pati tokių skarelių neryšėsi, net kai būsi bobutė.

Skaityti toliau >>
Nr. 4 (1110), 2015-01-30  | Dailė
Eglė Ridikaitė, „Švintina“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Švintina“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Nei karto nerišata“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Nei karto nerišata“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Kasdiena mylimiausia“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Kasdiena mylimiausia“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Un doktarų“. 2012 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Un doktarų“. 2012 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Rudenina plonyta vilnela“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Rudenina plonyta vilnela“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Žolinan kermošiun“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Žolinan kermošiun“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Kaiman un giminas ainunt“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Kaiman un giminas ainunt“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Nuo gerklės“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Nuo gerklės“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Narušytė

Aš esu Aurelija

Komentaras apie įvykius Prancūzijoje ir žodžio laisvę

Sekmadienį Paryžiuje daugiau nei trys milijonai žmonių susirinko į demonstraciją, kurios simboliais tapo pieštukas ir žodžiai: „Je suis Charlie“ – „Aš esu Charlie“. Prisijungė ir daugelio pasaulio valstybių vadovai. Taip pasaulis išreiškė solidarumą su humoristiniu savaitraščiu „Charlie hebdo“, kurio redakciją išžudė du „Kalašnikovais“ ginkluoti vyrai. Lietuvos vadovai demonstracijoje nedalyvavo, nusiuntė tik užsienio reikalų ministrą. Ir teisingai padarė – vėliau paaiškės, kodėl.
 
Ne taip jau retai ginkluoti vyrai (gal kartais ir moterys, bet tokio atvejo neprisimenu) nužudo būrį žmonių, dažnai – gerokai didesnį. Štai beveik tuo pat metu, sausio 3–7 d., islamistų grupuotė išžudė apie 2000 Nigerijos gyventojų, bet į tai nenori atkreipti dėmesio net jų pačių valstybės vadovai. Prieš ketverius metus Andersas Behringas Breivikas nužudė 77 žmones Norvegijoje. Amerikoje gana reguliariai įtūžę jaunuoliai iššaudo klasės draugus, kaimynus ar šiaip praeivius, vis iš naujo sukeldami ginčą apie konstitucinę laisvę nešiotis ginklą. Ką jau kalbėti apie ankstesnius islamo teroristų išpuolius (2001 m. rugsėjo 11-oji Niujorke, 2004 m. kovo 11-oji Madride, 2005 m. liepos 7-oji Londone), kaip daugelis sutaria, pakeitusius pasaulį. Jau savaime suprantami tapo piliečių laisves ribojantys antiteroristiniai įstatymai, sekimo sistemos ir sustiprinta oro uostų apsauga. Tačiau tik sausio 7-osios įvykiai subūrė tokią minią. Kodėl?

Skaityti toliau >>
Nr. 2 (1108), 2015-01-15  | Tarp disciplinų
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Demonstracijos Paryžiuje sausio 11 d. vaizdas
Demonstracijos Paryžiuje sausio 11 d. vaizdas
„Charlie hebdo“ skaitytojai
„Charlie hebdo“ skaitytojai
Delize karikatūra
Delize karikatūra
Rubeno Oppenheimerio karikatūra
Rubeno Oppenheimerio karikatūra
Satish Acharya karikatūra
Satish Acharya karikatūra
Agnė Narušytė

Dabar labiau visas

Arvydo Šaltenio paroda „Gyvenimo paveikslėliai“ „Titanike“

Ne vienas, pažiūrėjęs Arvydo Šaltenio retrospektyvą „Titanike“, sakė: „mes jo kažkodėl nežinojome viso“. Taip ir yra. Ši keista replika sulydo nuostabą su palengvėjimu, kad klaida jau ištaisyta. Netgi išleista stora knyga, kurioje suregistruoti visi kūriniai, parašytas išsamus tekstas (ačiū knygos autorei Ramintai Jurėnaitei, MMC, 2014 m.). Žinoma, prireikus ką nors pasakyti apie Šaltenio kūrybą be jokio vargo atmintyje iškildavo „Naktinis autobusas“, „Moteris“ (ta, kuri vemia atsiklaupusi prie unitazo), „Vakaras“ (irgi autobuse). Seniai pamėgti kūriniai, kurie nenusibosta. Bet matyti visada po vieną – kabantys bendroje parodoje ar ant sienos kažkieno namuose. Atsiverčiau Alfonso Andriuškevičiaus knygą „Lietuvos dailė: 1975–1995“, kur aprašyti visi svarbiausi to laiko menininkai. Šaltenio ten – tarsi nemažiau nei kitų „deromantizavimo tendencijai“ atstovaujančių tapytojų (Valentinas Antanavičius, Vincas Kisarauskas, Algimantas Kuras, Kostas Dereškevičius, Algimantas Švėgžda, Raimundas Sližys, Mindaugas Skudutis, Henrikas Natalevičius). Yra ir vien jo kūrybai skirtas tekstas (p. 186–188). Bet jis ne toks vaizdingas ir analitiškas kaip apie kitus, apsiribojantis abstrakčiais apibūdinimais: „sąmojingasis dramatizmas“, „atviras jausmingumas“, spontaniškumas, intuityvumas, eskiziškumas, ekspresionizmas, fotografiškumas.  Kokia to abstraktaus „nevisumo“ priežastis? Gal „kaltas“ pats menininkas, bemaž visą savo laiką skiriantis kitiems: pirmiausia – Sąjūdžiui (buvo jo iniciatyvinės grupės narys), paskui – Vilniaus dailės akademijai (1994–2004 m. jos rektorius, o iki 2013 m. – prorektorius), miestui (kaip jo tarybos narys 1996–2010 m.). Ir nesirūpinantis iškelti save.

Skaityti toliau >>
Nr. 1 (1107), 2015-01-09  | Dailė
Arvydas Šaltenis, „50 metų Sovietų Sąjungai“. 1972 m.
Arvydas Šaltenis, „50 metų Sovietų Sąjungai“. 1972 m.
Arvydas Šaltenis, „Vakaras“. 1973–1986 m.
Arvydas Šaltenis, „Vakaras“. 1973–1986 m.
Arvydas Šaltenis, „Gyvenimas“. 1974 m.
Arvydas Šaltenis, „Gyvenimas“. 1974 m.
Arvydas Šaltenis, „Daikteliai iš Sprakšių II“. 1996 m.
Arvydas Šaltenis, „Daikteliai iš Sprakšių II“. 1996 m.
Arvydas Šaltenis, „Skaidrė“. 1976 m.
Arvydas Šaltenis, „Skaidrė“. 1976 m.
Agnė Narušytė

Architekto mostai

In memoriam Valdui Ozarinskui (1961–2014)

 

Pasklidus žiniai apie Valdo Ozarinsko mirtį, draugai spontaniškai surengė paminėjimą VDA ekspozicijų salėje „Titanikas“. Tomas Grunskis ir Darius Čiūta jam skyrė instaliaciją „Parametras“: sukasi dvi metalinės liniuotės – kasdieniai architekto įrankiai. Neatlaikiusios tempimo jos tarkšteli į grindis, užpildydamos erdvę pratisai gaudžiančiu džyyyrrr.

 

Šia liūdna proga prisimindama Valdo kūrinius matau: juose kristalizavosi Lietuvos likimas. 1995 m. iš sovietinio kalėjimo išsivadavusios valstybės sostinėje (o paskui Baltimorėje, JAV) jis realizavo tautiškai nemotyvuotą Franko Zappos paminklą (iniciatorius Saulius Paukštys, skulptorius Konstantinas Bogdanas). Šalia poliklinikos atsirado smagiai beprotiška situacija – už santūraus biusto rėkia nutapyti gerbėjai ir iki raudonumo įkaitusios garso kolonėlės. Paminklas ir dabar primena ne tiek Zappą, kiek tą laiką, kai atrodė, kad viskas įmanoma ir niekas nebevaržys kūrybos laisvės.

Skaityti toliau >>
Nr. 45 (1106), 2014-12-29  | Tarp disciplinų  | Dailė  | In memoriam
Valdas Ozarinskas. K. Čachovskio nuotr.
Valdas Ozarinskas. K. Čachovskio nuotr.
Agnė Narušytė

Laikraštis

Prieš Kalėdas 2014-aisiais

Visiems rašantiems pažįstama vadinamoji balto lapo baimė. Pastebėjau, kad ji jaučiama tik A4 formatui. Nes kai reikia kas savaitę užpildyti du dvigubai didesnius laikraščio lapus, baimė nebeima. Tada tavo viduje įtempiama spyruoklė, kuri tolygiai atsileisdama suka smegenis ir rankas taip, kad penktadienį atsirastų laikraštis. Sekmadienio vakare tave vėl prisuka. Kaip jau supratote, tapau laikrodžiu. O laikrodžiai nieko nebijo. Jie tiesiog eina. Tiksėdami tekstais.
Bet vis tiek jie vėluoja. Su kuo besusitikčiau paskutinį metų mėnesį, pokalbis visada būna tas pats kaip šis su Ernestu Parulskiu:
– Kaip sekasi?

Skaityti toliau >>
Nr. 45 (1106), 2014-12-19  | Dailė  | Kultūra
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, iš segmento „Laikas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, iš segmento „Laikas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Narušytė

Niekam nesakyk, kur veda Labirintas

Dainiaus Liškevičiaus paroda „Labyrinthus“ Šiuolaikinio meno centre

Dainiaus Liškevičiaus kūrinį „Labyrinthus“ geriausia patirti ir nieko nepasakoti. Pastebėjau, kad visi taip ir daro. Didžiojoje Šiuolaikinio meno centro salėje aptikę tamsiai pilką statinį, įeina pro artimiausią angą ir sustoja prie pirmojo eksponato. Kai kurie jį atpažįsta iš pernykštės parodos „Trylikto taško projekcija“ (galerija „Artifex“). Tai braižomosios geometrijos vadovėlis, ant kurio stovi kaubojus ir guli nurauta galva. Iš jos trykštantis kraujas jau išliejo skritulį viršelio iliustracijai, galva šypsosi. Aplink ant sienų kaba trys kalnų fotografijos. Jose nubrėžtas raudonas brūkšnys iš kalno veda į dangų ir atvirkščiai. Labirinto plane šis kambarys įvardytas taip: „Jūs esate čia / Ten galite pasiklysti“. Naivu manyti, kad toliau labirinte tyko tikri pavojai. Todėl niekas iš čia nepasuka atgal.
 
Įėjus ima veikti tamsiai pilka sienų spalva – ji praryja gylius ir atstumus, kuria iliuzijas. Angos atrodo kaip veidrodžiai, o vienas už kito stovintys daiktai – kaip netikslūs vienas kito atspindžiai. Baisu tuose „veidrodžiuose“ sutikti save, bet per juos kiaurai perėjus tavo kūno dalys išnyra netikėtose vietose, susijungia su perpjautu kamuoliu, o tas jau spokso į tave savo vidiniais tapetais. Baltos grindys virsta į tamsą besileidžiančiais laiptais ir sienos pakimba ore.

Skaityti toliau >>
Nr. 44 (1105), 2014-12-12  | Dailė
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Jūs esate čia / Ten galite pasiklysti“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Jūs esate čia / Ten galite pasiklysti“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, vaizdas iš vidaus. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, vaizdas iš vidaus. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Rojus“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Rojus“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Sapnuotojas / Okeanas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Sapnuotojas / Okeanas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, ekspozicijos fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, ekspozicijos fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Laikas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Laikas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Laikas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Laikas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Narušytė

Dirbtinis kvėpavimas

Paroda „Duona, vynas, laikmena“ galerijoje „Meno forma“

Kai Arturas Valiauga pasakė, kad daro bendrą parodą su sūnumi Roku ir Linu Liandzbergiu, iškart supratau: viską metusi važiuosiu į Kauną. Jei fotografas nutarė susidėti su skulptoriumi ir „tarp disciplinų“ kuriančiu menininku, gresia kai kas neįprasta. Vos tik įėjusi į galeriją „Meno forma“ pamačiau, kad neapsirikau: mane pasitiko ne tik pavadinime žadėti daiktai, bet ir laikas. Tai tikriausiai nuskambėjo kaip mistifikacija, bet iš tiesų galerijos tamsoje du Valiaugos ir Liandzbergis prikėlė laikmenų filosofijos „šmėklas“, kad jos suvaidintų savo istorinę dramą šiuolaikiniam žiūrovui. Siegfriedas Kracaueris, Walteris Benjaminas, Rolandʼas Barthesʼas, André Bazinas, Christianas Metzas, Vilémas Flusseris, Davidas Greenas ir Nerijus Milerius – visi yra vienaip ar kitaip pasisakę apie fotografijos ir kino ontologiją, vienas kitą papildydami, pratęsdami ar nutylėdami. Trys menininkai jų teiginius perkelia į užtamsintos erdvės laikmeną ir apžvelgia tarsi iš visų jau pergyventų post post post aukštybių lengvai ironizuodami.

Skaityti toliau >>
Nr. 42 (1103), 2014-11-28  | Dailė
Parodos vaizdas. A. Valiaugos nuotr.
Parodos vaizdas. A. Valiaugos nuotr.
Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga, „Aukso šnabždesiai. Laikmena Nr. 1“, fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga, „Aukso šnabždesiai. Laikmena Nr. 1“, fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga, „Laikmena Nr. 2“, fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga, „Laikmena Nr. 2“, fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga, „Laikmena Nr. 2“, fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga, „Laikmena Nr. 2“, fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga, „Laikmena Nr. 3“, fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga, „Laikmena Nr. 3“, fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga, „Laikmena Nr. 3“, fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga, „Laikmena Nr. 3“, fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga, „Laikmena Nr. 3“, fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga, „Laikmena Nr. 3“, fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga, „Laikmena Nr. 4“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga, „Laikmena Nr. 4“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Narušytė

Kodėl t?

Tomo Daukšos paroda „3“ galerijoje „Malonioji 6“

Į jauno menininko Tomo Daukšos parodą „3“ reikia eiti tamsiuoju paros metu (kitaip ir nepavyks – galerijos darbo laikas toks). Tuomet ten rodomas „video, kuriame galėjo būti nufilmuotas sniego žmogus“ taps ėjimo tęsiniu, kaip atsitiko ir man praėjusį šeštadienį. Perėjus senąjį Žvėryno tiltą – tyla, aš – vienintelė gyvybės apraiška, posūkis į Maloniąją gatvę – į dar gūdesnę tamsą. Joje šviečiantys galerijos-namelio langai atrodo itin jaukiai, ypač kai užėjusius pasitinka besišypsantis menininkas.
Pirmame kambaryje – tik schema, kurioje nubraižyti trys apskritimai, pažymėti raidėmis x, y, z, ir sujungti su ketvirtuoju, pažymėtu t. Fizikoje taip žymimas laikas, visos kitos raidės gali tapti bet kuo. Apie laiką Tomas gal ir negalvojo, bet pagalvojau aš – kaip paaiškės pabaigoje, ne veltui.

Skaityti toliau >>
Nr. 40 (1101), 2014-11-11  | Tarp disciplinų  | Dailė
Tomas Daukša, parodos „3“ schema. 2014 m.
Tomas Daukša, parodos „3“ schema. 2014 m.
Tomas Daukša, ekspozicijos fragmentas. 2014 m. T. Daukšos nuotr.
Tomas Daukša, ekspozicijos fragmentas. 2014 m. T. Daukšos nuotr.
Lizdas Nr. 1. 2014 m. T. Daukšos nuotr.
Lizdas Nr. 1. 2014 m. T. Daukšos nuotr.
Lizdas Nr. 2. 2014 m. T. Daukšos nuotr.
Lizdas Nr. 2. 2014 m. T. Daukšos nuotr.
Pėdos atspaudas. 2014 m. T. Daukšos nuotr.
Pėdos atspaudas. 2014 m. T. Daukšos nuotr.
Ąžuolo skeveldra. 2014 m. T. Daukšos nuotr.
Ąžuolo skeveldra. 2014 m. T. Daukšos nuotr.
Agnė Narušytė

Skiepai nuo saviniekos

Pašalinės mintys pasižiūrėjus Gilberto ir Georgeʼo parodą Londone

Eilinį kartą skrendu į Londoną. Viską jau žinau atmintinai – veiksmus kartoju mechaniškai. Bet ir vėl patenku į vietą, kurioje stumdama laiką tegaliu stebėtis tautiečių „dvasingumu“.
 
Keliaujantiems ši patirtis pažįstama: šeštą valandą ryto žmonių minia stovi stikliniame narve. Rėkia kūdikiai. Jau baigiasi oras. Tamsios figūros beveik nejuda. Mažai kas šnekasi. Dauguma atsikėlė apie ketvirtą. Atvažiavo į oro uostą, kad spėtų praeiti patikrinimą. Klusniai išpakavo kompiuterius. Nusivilko paltus ir švarkus, iš kelnių kilpų išsitraukė diržus, nusisegė laikrodžius, nusiėmė akinius, nusiavė batus. Tada sulaikę kvapą praėjo pro likimo vartus, kurie nuožmiais pyptelėjimais skirsto kūnus į doruolius ir piktavalius. Tuos, kurių drabužiuose ar širdyje buvo bent užuomina į metalą, nuodugniai apčiupinėjo pirštinėtos apsaugos darbuotojo (-os) rankos. Ši procedūra vis labiau primena filmus, kuriuose naciai nurenginėja piliečius, kad būtų aiškiau, ką siųsti į darbus, ką – į dujų kamerą. Žinau, kad palyginimas nederamas, kad čia, oro uoste, visa tai daroma „jūsų pačių saugumui užtikrinti“. Bet kai visus suvaro į tą stiklinę patalpą, virš kurios trūksta tik užrašo „čionai įžengęs, viltį mesk į šalį“, nebegaliu sustabdyti asociacijų srauto. Juk šešta ryto – pusiaumiga. Patikrinusi, ar šis žodis tikrai egzistuoja, lietuvių kalbos žodyne radau tokį pavyzdį: „Rytą išginęs stamalinėjau pusiaumiga paskui karves, mažai ką matydamas ir sumodamas.“ Kaip tik taip ir jaučiuosi.

Skaityti toliau >>
Nr. 37 (1098), 2014-10-24  | Dailė
Gilbertas ir George’as, „Juoko dujos“. 2013 m.
Gilbertas ir George’as, „Juoko dujos“. 2013 m.
Gilbertas ir George’as, „Astro Star“. 2013 m.
Gilbertas ir George’as, „Astro Star“. 2013 m.
Gilbertas ir George’as, „David“. 2013 m.
Gilbertas ir George’as, „David“. 2013 m.
Agnė Narušytė

Pabūti senosios fotografijos viduje

Jurgitos Remeikytės paroda „Interjerai anapus vaizdo“ „Prospekto“ galerijoje

Kada fotografas fotografuoja fotoaparatą? Kai viskas jau nufotografuota ir nebėra ką dar pridurti? Gal ir taip. Kai nori atspėti fotografijos paslaptį? Irgi įmanoma. Bet įtariu, kad Jurgita Remeikytė šitaip atsisveikina – su nebereikalingais fotoaparatais ir su pačia analogine fotografija. Su visa jos polėkio epocha.
 
Pastatydama mus priešais dideles mažų fotoaparatų vidaus fotografijas, ji trumpam sugrąžina prarastą nuostabos jausmą. Fotoaparatai seni, juostiniai, dažnai primityvūs. Kadaise gaminti Rusijoje, Japonijoje, Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Amerikoje kaip naujovė jų laukiantiems vaizdų medžioklės entuziastams, o dabar išmesti, atiduoti, sugedę, nebenaudojami. Jau egzotiškai skambantys jų pavadinimai primena kosmines modernybės ambicijas: „Спутник“, „Зенит“, „New Rocket“ (palydovas, zenitas, naujoji raketa). Didingų darbų pradžios nuojautą: „Юность“, „Adam“, „Le Reve“, „Idea Spring“, „First Reflex“, „Beacon“ (jaunystė, Adomas, svajonė, idėjų šaltinis, pirmasis refleksas, švyturys). Lyrinį įkvėpimą: „Восход“, „Малютка“ „Sakura“, „Baby Clover“, „Echo“ (patekėjimas, mažylė, sakura, dobilėlis, aidas). Galiausiai – (auto)ironišką požiūrį į fotografijos galias: „Нарцисс“, „Peacock“, „Beauty Canter“ (narcizas, povas, grožio elgeta). Vien iš šių pavadinimų galima sudėlioti kitokio nei dabar mąstymo apie fotografiją žemėlapį. Neatsitiktinai būtent „SMENA 8M“ iš šio „Interjerų“ ciklo puošia Rolandʼo Barthesʼo knygos „Camera lucida“ lietuvišką vertimą – ir aparato mechanizmas, ir autoriaus idėjos priklauso jau praėjusiam laikui, kai žmonės dar tikėjo, kad verta stabdyti akimirkas ir kad jos tikros.

Skaityti toliau >>
Nr. 33 (1094), 2014-09-25  | Fotografija
Jurgita Remeikytė, „Agfa Isoly“
Jurgita Remeikytė, „Agfa Isoly“
Jurgita Remeikytė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Jurgita Remeikytė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Jurgita Remeikytė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Jurgita Remeikytė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 24  >>> Archyvas