Autorius: Agnė Narušytė

Karlo Marxo „Kapitalas“ yra pagrindinis šiųmetės Venecijos bienalės motyvas. Bet politika dvisluoksnė – tik pagaląsti kalbos kirviai „už“ ir „prieš“. Visa kita lieka už borto. Todėl anas mano straipsnis skambėjo kaip neišvengiamo pralaimėjimo kapitalui mantra (7 meno dienos, 2015 05 15). Tačiau tai – tik putos patirčių jūros paviršiuje. Tokius banalius palyginimus įperša pati Venecija, kur žmonės protestuoja ne prieš gėjų paradus, bet prieš didžiuosius laivus. Ir protestas ten atrodo kaip spalvingas meno performansas.

Į vandeninius apmąstymus pastūmėjo ir specialiu paminėjimu pažymėta Joan Jonas, kurios instaliacija „Jie ateina pas mus be žodžių“ užpildo JAV paviljoną kaip skystis. Įėjęs iškart panyri į susapnuotą tikrovę. Vaikai laksto tarp didžiulių korių ir žaidžia bites užsikasdami jų blizgančiais geltonais kūnais. Menininkės balsas pasakoja pusiau mitinės, pusiau šeimyninės patirties sagą, kai gamtoje dar gyvena dvasios, vaikai gali apkabinti žuvis, o seni žaislai tuoj prakalbės. Šito sklandymo virš trūkinėjančios tikrovės netrikdo net amžinos žiūrovų fotosesijos centriniame veidrodžių kambaryje, kurio sienas tirpdo raibuliai, atsispindintys nuo kandeliabro kabučių. Nors Joan Jonas pasisako prieš gamtos naikinimą, ji nemoralizuoja. Ji atgaivina pasakas, nardina tave į svajas ir užkrečia noru priešintis bukam išnaudojimui stipriau nei politiniai šūkiai.

Skaityti toliau >>

Nr. 20 (1126), 2015-05-22 | Tarp disciplinų | Dailė

Joan Jonas (JAV), „Jie ateina pas mus be žodžių“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Céleste Boursier-Mougenot (Prancūzija), „Revoliucijos“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

IC-98 (Patrik Söderlund, Visa Suonpää, Suomija), „Valandos, metai, eonai“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Dainius Liškevičius, „Muziejus“, instaliacija Zenobio rūmuose. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Fiona Hall (Australija), „Laikas ne ta kryptimi“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Maria Papadimitriou (Graikija), „Kodėl žiūrime į gyvūnus?“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Nicola Samori, ekspozicijos fragmentas Italijos paviljone. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Vanessa Beecroft (Italija), „Vaiduokliška kūno dalis“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Agnė Narušytė

Tai buvo „Kapitalo“ žodis

Ne visos patirtys Venecijos bienalėje

Kiekvienas rytas Venecijoje prasideda taip pat, tarsi būtų iš anksto parašytas: visi (ir miestiečiai, ir turistai) užbėga išgerti kavos; kostiumuoti vyrai ir išsipusčiusios moterys vedžioja taikius šunis; valtimis atgabenami pūsti vyno buteliai mediniuose puskubiliuose; turguje ant prekystalių kraunamos žuvys ir vaisiai; virš jų skraido žuvėdros, vis klyktelėdamos; melodijų įmantrumu rungtyniauja varpinės. Šįkart bienalė prasidėjo anksčiau (kad sutaptų su „Expo“ Milane), todėl braidėme po akacijų žiedlapius.

Kiekvieną kartą su turistų minia žygiuodama link pagrindinių bienalės erdvių – Giardini sodų ir Arsenalo – žinau, kad bus neįmanoma nei pamatyti visų paviljonų, nei į ką nors įsigilinti, nei viską aprėpti keliais apibendrinančiais sakiniais. Šiemet buvo šiek tiek įmanoma – Okwui Enwezoras, pirmasis juodaodis kuratorius iš Nigerijos, pavertė bienalės erdves arena, kurioje inscenizuojamos pavadinime įrašytos „Visos pasaulio ateitys“. Trys „filtrai“ (ne temos) – „Netvarkos sodas“, „Gyvumas: apie epinę trukmę“ ir Karlo Marxo „Kapitalo“ skaitymai – turėjo „suburti visuomenes į žiūrėjimo, klausymo, reagavimo, įsitraukimo ir kalbėjimo aktus, kad suprastume dabartinius poslinkius“. Kitaip tariant, meno užduotis – politinė. Jam liepta sutrikdyti mėgavimąsi estetiniais malonumais atsiribojus nuo pasaulio problemų. Ir dar mieste, kuris sutvertas pramogoms, meilei ir užmarščiai. Bienalė užgriuvo viso pasaulio neteisybių, skurdo, ekologinių katastrofų lavina. Todėl žiūrėti buvo ir lengva, ir sunku, nes skundų ir kritikos polilogas lipdėsi į tankų kamuolį. Aišku, kiekvienam tai buvo asmeninis Sizifo akmuo.

Skaityti toliau >>

Nr. 19 (1125), 2015-05-15 | Tarp disciplinų | Dailė

Adrian Piper, „Viskas # 21“. 2010–2013 m. A. Narušytės nuotr.

Adrian Piper, „Viskas # 2.3“. 2010–2013 m. A. Narušytės nuotr.

Natalija Peršina-Jakimanskaja, „Drabužiai demonstracijai prieš neteisėtus Vladimiro Putino rinkimus“, ekspozicijos fragmentas. 2011–2015 m. A. Narušytės nuotr.

Ivan Grubanov, „Jungtinės mirusios tautos“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Irina Nachova, „Žaliasis paviljonas“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Joana Hadjithomas, Khalil Joreige, „Latentiški vaizdai. Fotografo dienoraštis“. 2009–2015 m. A. Narušytės nuotr.

Jeremy Deller, „Šiandien tau išeiginė“, ekspozicijos fragmentas. 2013 m. A. Narušytės nuotr.

Agnė Narušytė

Žiogo šešėliai

In memoriam Remigijus Pačėsa (1955–2015)

„Pilka diena – pilka žuvėdra...“, – parašė Remigijus Pačėsa po viena fotografija. Joje – molas, geležinis bokštas su garsiakalbiu, parvirtęs cementinis stulpas, padanga, permirkę debesys, marios ir plūduriuojantis Nidos kopų „paukštis“. Kampe išskrenda pilka žuvėdra. Tai 1981-ieji, kai fotografijoje žemė galėjo tik žydėti, žmogus – tik šypsotis ar tauriai liūdėti. Tačiau keli jauni fotografai – Alfonsas Budvytis, Algirdas Šeškus, Vytautas Balčytis, Violeta Bubelytė, Remigijus Pačėsa, Gintaras Zinkevičius – spjovė į visa tai. Jie rodė nudėvėtus daiktus, aplamdytus kūnus, nykias vietas, klausėsi jų grubokos poezijos ir šaipėsi iš visuotinio melo, iš pačių savęs. „Jiems visiems „graži filosofija“ reiškė blogą fotografiją, – rašė menotyrininkė Gražina Kliaugienė, – Piktino juos mąstymo banalumas, pigi estetinė režisūra, dekoratyvia optimizmo kauke prisidengęs falšas.“

Ši nuostata – dygiu juoku sprogstantis pilkumos mišinys – Pačėsos kūryboje išliks visą gyvenimą, nepaisant kintančių priemonių. Įrodymai? Štai prieš tris mėnesius rengdamasis jubiliejinei (šešiasdešimtmečio) parodai (kuravo Laimutė Kriaukšlienė) jis rašo apie save: „Gimiau Marijampolėje (ne Kapsuke!) 1955 m. vasarį. Dar suspėjau, nes tų pačių metų rudenį jau buvo Kapsukas. Besimokydamas 10-oje klasėje jau grojau „soliaga“ restorane. Prisimenu, kartą užėjo chemijos mokytoja su draugėmis kukliai švęsti gimtadienio. Pamačiusi mane scenoje su bulgariška gitara, nutaisė tokį feisą, kad vos nenupuoliau nuo scenos.“ Tokios muzikos buvo galima mokytis tik Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete, kur 1976 m. Pranciškus Narušis įkūrė bigbendą. Į jį Pačėsa nepateko ir tuomet atrado fotografiją, ją 1976–1979 m. studijavo Vilniaus technologijos technikume. Paskui dešimt metų fotografavo pastatų eksterjerus ir interjerus dirbdamas Miestų statybos projektavimo institute. Vėliau buvo tik „laisvas menininkas“ – laisvas nuo institucijų, postų, įsipareigojimų ir pinigų, tiesiog kūrė: fotografijas, monotipijas, akvareles, koliažus. Bet svarbiausia visada buvo fotografija, nes šviesai jis turėjo absoliučią klausą.

Skaityti toliau >>

Nr. 18 (1124), 2015-05-05 | Fotografija | Dailė | In memoriam

Remigijus Pačėsa, „Pilka diena – pilka žuvėdra“. 1981 m.

Agnė Narušytė

Kolekcija

Apie Vilniuje ką tik užsidariusias ir tebeveikiančias parodas bei performansus

Dabar visi ką nors kolekcionuoja. Kai kurie, žinoma, kolekcionuoja paveikslus – tai senas tradicijas turinti veikla. Tačiau dabar ir patys menininkai kolekcionuoja sovietinius daiktus ir jų prikaupia tiek, kad gali įkurti „Muziejų“ Venecijos bienalėje. O yra ir dar keistesnių kolekcijų. Visi, kurie pažįsta Ričardą Šileiką, žino, kad jis kolekcionuoja geležėles, skelbimus, smėlį ir galbūt dar ką nors. Algimantas Kunčius kolekcionuoja debesis, ypač tuos, kurie atplaukia rudenį. O štai Aurelija Maknytė, kaip įsitikinome, kolekcionuoja viską: blusturgiuose perka knygas, svetimus dienoraščius, užrašų knygeles ir laiškus, dar renka bebrų nugraužtus medžius, senas vaizdajuostes ir t.t. Daiktai jai yra durys į svetimas istorijas, kurių pėdsakais sekdama ji grasina įsibrauti į nieko neįtariančių žmonių gyvenimus. Bet jos parodoje „Tėvų kambarys“ palikti siuvėjos laiškai dukrai buvo tik pasiplepėjimai, vaiko nugirsti, kol klientė matuojasi suknelę. Per juos tarsi timptelėjusi už sijono Aurelija nuvedė ten, kur niekas neitų – į šarvojimo kambarį. Ten motinai ir tėvui jau stovi paruošti stalai, bet jų kūnams atstovauja iš laidojimui skirtų batų išimtas laikraščio gumulėlis ir eilėraščiu paverstas skrodimo aprašymas. Iki šiol žiūrėdama į žmones, kuriuos myliu, girdžiu paskutinę frazę: „paspaudus pablykšta / ir savo spalvą atgauna po 1 min.“ Toje vietoje suabejojau, ar aprašytasis žmogus buvo tikrai miręs, ir ėmiau skaityti iš naujo. Taip intymiai tiriamas tik labai artimas. O čia buvo tik šaltas patologo aprašymas, nepalikęs vietos paslaptims. Paskui dar kartą panašiai sutrikau žiūrėdama filmą „Vaidmuo“: ilgai į mirtį žvelgiantis vaikas, vainikų kalijos ir moteris, labai panaši į Aureliją. Bet tai ir yra Aurelija, keistai vyresnė nei dabar, vaidinanti to vaiko motiną prieš dvidešimt metų. Tarsi būtų tą laikraščio gumulėlį išėmusi sau. Ir pati paavėjusi tuos batus, kad neprisišauktų.

Skaityti toliau >>

Nr. 16 (1122), 2015-04-24 | Dailė

Jonas Jurcikas, „Aš išeinu iš paveikslų“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Jonas Jurcikas, „Requiem svajonei“ („Requiem for a dream“). 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Konstantinas Gaitanži, „Vėlinės“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Jolanta Kyzikaitė, „Paparčio žiedas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Evaldas Jansas, „Foto kulisai. Vyro ir moters teisminės kovos Viduramžiais“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Eglė Karpavičiūtė, „Mančesterio teatras“ („Manchester Theatre“). 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Jolanta Kyzikaitė, „Negatyve matau pozityvą, pozityve – negatyvą“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Agnė Jonkutė, „Šešiolikta fotografijos pamoka apie dvi detales“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Agnė Narušytė

Kaip kriminalistui piršto atspaudas

Ornamentas: XVI–XX a. I pusės paveldo tyrimai, sudarytoja Aleksandra Aleksandravičiūtė, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014.

Vasarį pristatytas mokslinių straipsnių rinkinys „Ornamentas: XVI–XX a. I pusės paveldo tyrimai“ – pirmoji gausiai iliustruota knyga Lietuvoje, skirta Naujųjų amžių europinės kilmės profesionaliai ornamentikai. Knyga reikšminga įvairių sričių tyrėjams ir ekspertams, nustatantiems paveldo objektų sukūrimo datą ir autorystę, tačiau ornamentas, kaip kultūros simptomas, kelia intriguojančių klausimų, kurie, tikimės, sudomins ir mūsų skaitytojus. Tad kalbamės su leidinio sudarytoja profesore Aleksandra Aleksandravičiūte.

Skaityti toliau >>

Nr. 14 (1120), 2015-04-10 | Dailė | Knygos

Lucas van Leyden, ornamentinis raižinys. 1527 m.

Jan Lutma, ornamentinis raižinys. 1641 m.

Franz Xavier Habermann, ornamentinis raižinys. Apie 1750 m.

Renesansinės sienų tapybos ornamentas Vilniuje, Rūdninkų g. 13. XVI a. V. Balčyčio nuotr.

Ornamentinis reljefas, Gražiškių bažnyčios sakykla. XVIII a. II ketvirtis. K. Driskiaus nuotr.

Paveikslo „Šv. Laurynas“ aptaisas, Rudiškių bažnyčia. XVIII a. II pusė. V. Balčyčio nuotr.

Johann Friederick Shömnick, relikvijoriaus viršūnės fragmentas, Trakų bažnyčia. 1724 m. K. Stoškaus nuotr.

Pranciškaus Radvilavičiaus antkapinio kryžiaus kryžma, Eržvilko (Jurbarko raj.) šventorius. Po 1869 m. J. Pačkauskienės nuotr.

Agnė Narušytė

Requiem vargonams

Gedimino Pranckūno fotografijos paroda „Fonografija“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje

Simboliška, kad apie Gedimino Pranckūno parodą „Fonografija“ rašau jau po laiko – ir sidabro želatinos atspaudai jau atgyvena, ir juose užfiksuoti vargonai jau nebeskamba, ir pati vargonų muzika yra tarsi kito laiko reiškinys. Į melancholiją pastūmėja ir anotacija (nepasirašyta): „1949 m. sovietų valdžia uždarė Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią Vilniuje. Vilniečio vargonų meistro Juozapo Radavičiaus darbo instrumentas buvo suniokotas: alavo-švino vamzdžiai dingo, liko tik cinko skardos prospektiniai vamzdžiai, dalis medinių bei keletas kitų registrų pučiamojo instrumento pagrindinių dalių. Griežykla ir traktūra sugadinta, išliko tik oro skirstymo dėžės ir dumplės. Kažkada buvusi garsų jūra tapo tylos bokštu... Vis tik muzika išliko įstabiose medinių vamzdžių eilėse, minkštame vitražo šviesą sugeriančiame dulkių patale, nulaužtos medinio angelo rankos moste ar aptrupėjusiuose klavišuose.“

Skaityti toliau >>

Nr. 13 (1119), 2015-04-03 | Fotografija | Dailė

Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Fonografija“. 2013–2014 m.

Agnė Narušytė

Geležinė mėlio ironija

Susitikimas su estų menininku Rauliu Meeliu

Penktadienį į Vilnių buvo atvažiavęs garsus estų menininkas Raulis Meelis, kurio darbus buvo galima iki kovo 18 d. pamatyti parodoje „Meel. Vahtra. Farkas_idealistinė funkcija“ (parodą jau recenzavo Eglė Juocevičiūtė straipsnyje „3 ir 2“, 7 meno dienos, Nr. 9, 2015 03 06 ). Šiuolaikinio meno centro skaitykloje Meelis pasakojo apie savo gyvenimą, kalbinamas menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės. Tas gyvenimas buvo įspūdingas – Meelis kūrė erdvinę poeziją ir serijinius darbus tuo pačiu metu, kai Amerikoje Solas LeWittas paskelbė „Sakinius apie konceptualųjį meną“ (1969), o britai leido žurnalą „Art-Language“. Negana to, Meelis sugebėjo ne tik prasibrauti pro sovietines užtvaras paštu siųsdamas atspaudus (tai darė daugelis), bet ir išgarsėti: jau 1972 m. jis dalyvavo Venecijos bienalėje ir gavo pirmuosius apdovanojimus, o 1977 m. Niujorko Modernaus meno muziejus (MoMa) panoro įsigyti jo kūrinį „Po Estijos dangumi“ (1973). Pats Meelis stebisi savo sėkme: „Aš niekad nebuvau vunderkindas. Kai man suėjo 28-eri, dar nežinojau, kad tapsiu menininku. O 31-erių jau buvau tarp geriausių pasaulio menininkų. Tai – stebuklas, to negalima paaiškinti. Jei Dievas tave apdovanoja išskirtiniu talentu, Jis tave įpareigoja ir daug dirbti, be to neišsisuksi, negali išsilaisvinti nuo šios prievolės. Kur talentas, ten ir pareigos. Ir nežinia, iš kur tas talentas atsiranda...“

Skaityti toliau >>

Nr. 11 (1117), 2015-03-18 | Tarp disciplinų | Dailė

Raul Meel, „Posėdyje“. Piešinys rašomąja mašinėle iš nepublikuotos konkrečiosios poezijos knygos „Klubas“ manuskripto. 1968–1969 m.

Raulis Meelis, Giedrė Jankevičiūtė ir Mindaugas Navakas Šiuolaikinio meno centro skaitykloje. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Raul Meel, „Kreivių apsikabinimas II“. 1985 m.

Raul Meel, „Po Estijos dangumi“. 1973 m.

Agnė Narušytė

Psichogeografinė kelionė vaizdais

Maršrutas: Vilnius–Kaunas–Marijampolė–Vilnius

Psichogeografines keliones išrado Guy Debord’as. Tai lyg plaukimas pasroviui, bet pasiėmus emocinį sekstantą, kuriuo reikia tiksliai nustatyti sąmonės koordinates, kai atvyksti į kokią nors vietą – apskaičiuoti dvasinę ilgumą pagal dangaus šviesulių aukštį. Vietas ir jų patirtis galima segti į vieną tekstą, nereikalaujant pasakojimui būtino nuoseklumo. Asociacijos ir jausmai ištinka pusiau atsitiktinai, prasmė susikuria pakeliui – neplanuotai, bet neišvengiamai. Net tada, kai kelionė turi iš anksto numatytą tikslą, kaip Willo Selfo ėjimas iš Londono į Niujorką su reikalais („Psychogeography“, 2007). Ir mano kelionės tikslas buvo aiškus – vasario 27 d., penktadienį, vykau iš Vilniaus į Kauną, kur turėjau dalyvauti Vytauto Pletkaus knygos pristatyme, paskui pernakvoti, o ryte važiuoti į Marijampolę pažiūrėti Remigijaus Pačėsos parodos. Taigi – kelias, Dao, tėkmė, dreifavimas, bet iš anksto žinant, kur šis minčių srautas įtekės.

Skaityti toliau >>

Nr. 9 (1115), 2015-03-05 | Fotografija | Dailė

Eglė Ulčickaitė, „Pakrantė“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Eglė Ulčickaitė, „Baseinas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Eglė Ulčickaitė, „Beržynas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Eglė Ulčickaitė, „K+M+B“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Eglė Ulčickaitė, ekspozicijos fragmentas („Laiko koliažas“, 2014 m., „Kolona“, 2014 m., „Vienaragis“, 2015 m.). A. Narušytės nuotr.

Eglė Ulčickaitė, „Vitrina“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Vytautas Pletkus, „Buvo sodyba. Pabartoniai“. 2010 m.

Vytautas Pletkus, „Griuvena Vabaliuose“. 2009 m.

Agnė Narušytė

Gidas karo piligrimams

Paroda „Konfliktas. Laikas. Fotografija“ Londone

Kalbos apie karą primena būseną prieš dvidešimt ketverius metus. Tada, vaikščiodami palei barikadas, irgi svarstėme: gelbės mus pasaulis ar ne? O kodėl turėtų? – pagalvojau Londone, „Tate Modern“ galerijoje žiūrėdama parodą „Konfliktas. Laikas. Fotografija“ („Conflict. Time. Photography“). Priešingai nei tikėjausi, Lietuva ten yra. Tačiau tai, kaip ji yra, verčia manyti, kad būtume ramiai paaukoti.

Paroda sukonstruota neįprastai. Vietoje karų istorijos randi pasakojimą apie užmarštį ir mėginimus ją įveikti. Konfliktų pasekmes liudijančios fotografijos sugrupuotos ne pagal įvykio vietą ir laiką, o pagal laiko atstumą, skiriantį įvykį ir „jo“ fotografavimo momentą. Todėl skirtingų laikotarpių konfliktai atsiduria vienas šalia kito ir tampa abstrakcija. Abstraktus istorijos laikas, priešingai, virsta konkrečiu išgyvenimu. Pradėjęs beveik tame taške, kai kažkas baisaus atsitiko, žiūrovas vedamas per žmonijos kartas tolyn – kad stebėtų ir kolektyvinėje, ir savo atmintyje pamažu vėstantį traumos prisiminimą. Pirmoje salėje ji ar jis mato po bombos sprogimo į dangų kylančius dūmus Afganistane (Luc Delahaye), atominį debesį virš Hirosimos (Toshio Fukada) ir sustingusį Vietname kontūzyto JAV jūrų pėstininko žvilgsnį (Don McCullin). Paskui mato po kelių dienų ištuštėjusius miestus bombų išdaužytomis sienomis, po kelių mėnesių – jau nebekruvinus griuvėsius, po kelerių metų – nusikaltėlių paliktas kankinimo vietas, po šešiolikos metų – statomą Berlyno sieną, po kelių dešimtmečių – tik atsitiktines karo fosilijas, kol pasiekia šimtmetį. Supratusi parodos logiką iš anksto spėliojau, kurie konfliktai bus fotografuojami po 100 metų: Amerikos pilietinis ar Krymo karas, o gal Paryžiaus komuna? Ne. Tai – Pirmasis pasaulinis karas, kurio jubiliejui ir skirta paroda. 2014 m. McCullino nufotografuotas Somos mūšio laukas – tik tuščias peizažas su keliu į begalybę. Tuomet dingtelėjo – Pirmasis pasaulinis karas tarsi tektoninis istorijos lūžis iš tiesų nušlavė senąją Europos kultūrą. Todėl jų karai – nebe mūsų karai, XIX amžiuje mums nebėra ką prisiminti.

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1114), 2015-02-26 | Fotografija | Dailė

Toshio Fukada, „Branduolinio sprogimo grybas – mažiau nei dvidešimt minučių po sprogimo“. 1945 m.

Luc Delahaye, „JAV bombarduoja Talibano pozicijas“, Afganistanas. 2001 m.

Don McCullin, „Kontūzytas JAV jūrų desantininkas Vietname, Huê“. 1968 m.

Simon Norfolk, „Afganistanas: Chronotopija“. 2001 – 2002 m.

Matsumoto Eiichi, „Kareivio šešėlis, likęs ant Nagasakio karinio štabo medinės sienos (Minami-Yamate machi, 4,5 km nuo sprogimo vietos)“. 1945 m.

Jules Andrieu, „Karo nelaimės: Miesto viešbutis, pokylių salė“. 1871 m.

Pierre Anthony-Thouret, „Reimsas po karo“. 1927 m.

Agnė Narušytė

Fotografija (ne) akims

Apie Malvinos Jelinskaitės ir Gyčio Skudžinsko parodas bei knygas

Vartydama Malvinos Jelinskaitės knygą „Auksas ir žuvis“, o paskui žiūrėdama jos parodą „Kaladėlės“ negalėjau atsikratyti prieštaringo jausmo: viena vertus, tai jau daugybę kartų matyta, kita vertus, veikia kaip šaltinis ištroškusį. Tačiau šiuos du jausmo polius kerta ta pati estetikos pasaulio sukimosi ašis: persisotinimas vaizdais, apie kurį jau daug prikalbėta.

Lyg tyčia, tuo pačiu metu veikė kito tos pačios kartos menininko Gyčio Skudžinsko paroda „12 fotografijos tiesų“, atstovaujanti priešingam poliui. Autorius šaipėsi iš „nepaneigiamų“, naujai išrastų ir „poetiškų“ teiginių apie fotografiją – imitavo protesto „demonstraciją“, tarsi dar būtų už (prieš) ką kovoti, siūlė spėlioti, kas pavaizduota, parodydamas tik antrąsias fotografijų puses, išryškino ne nuotraukas, o jas retušuojančios pelės paliktus šviesos pėdsakus. „...bet įspūdis, kad vaizdas fotografijai nereikalingas, visiškai tikslus“, – ši Algirdo Šeškaus nuostata, tikriausiai suformuluota dar 9-ojo dešimtmečio pradžioje, tiktų ir Skudžinskui. Ji, kaip anotacijoje rašė Jurijus Dobriakovas, skatina Gytį preparuoti medijos „vidurius“. Vakaruose tai jau 7-ajame dešimtmetyje atliko konceptualistai, atskyrę fotografijos plokštumą nuo realių tikrovės paviršių, išvartę erdvės iliuziją, demaskavę tikrovės tvarką „fotografinio“ žvilgsnio atsitiktinumais, skaičiavę kadrus, taškus, colius ir mastelių atitikmenis, atvėrę emulsijos geologinius sluoksnius ir t.t. Viskas tik tam, kad išryškėtų fotografijos fizikoje glūdinti fikcija, kitaip tariant, „fotografija – tobula melagystė“, kaip užrašyta viename Gyčio transparante. 1970 m. Melas Bochneris netgi paskelbė tezes „Nesusipratimai (Fotografijos teorija)“. Įvairių garsenybių pasakytos „tiesos“ apie fotografiją buvo surašytos ant mokyklinio sąsiuvinio lapų. Menininkas gyrėsi įterpęs ir vieną netikrą pasisakymą. Šis žinojimas vertė kvestionuoti viską, teiginiuose ieškant paslėpto pokšto, tačiau jie buvo parinkti tiksliai. Manau, Marcelis Duchamp’as pasirašytų po jam priskirta mintimi: „Norėčiau pamatyti, kaip fotografija privers žmones neapkęsti tapybos, kol kažkas kitas padarys fotografiją nepakeliamą.“ Tas „kažkas kitas“, pasirodo, yra pati fotografija.

Skaityti toliau >>

Nr. 7 (1113), 2015-02-20 | Fotografija | Dailė