Autorius: Agnė Narušytė

Tokiose vietose kaip Juodkrantė parodos žiūrimos kitaip. Į Miniatiūrų muziejų atvažiuojama su dviračiu, išsinuomotu kelionei į Nidą. Muziejus dar būna uždarytas. Dviratis pastatomas po gluosniu ir žiūrima į marias – pusvalandį: saulėje blykčioja vanduo, antys kedenasi plunksnas, praplaukia garlaivis, linguoja meldai, jie irgi blykčioja, atplaukia gulbė, dvi antys nuplaukia, viena lieka, praeina balandis, praplaukia žvejų valtis, atplaukia kita gulbė, kažkas paskambina, tada visa tai žiūrima kalbantis. Jau darosi karšta.

Pagaliau muziejus atidaromas. Įėjusi paprašau, kad atidarytų ir Gintauto Trimako parodą, kuri yra kitame namelyje. „O muziejaus nežiūrėsit?“ – kiek priekaištingai klausia kasininkė. „Nežiūrėsiu“, – susigėdusi atsakau ir numykiu, kad kitą kartą tai jau tikrai... Kai durys jau atidarytos, susirūpinu, kad neturiu kuo prirakinti dviračio. „Palikit, čia tikrai niekas nevogs“, – pasako salės prižiūrėtoja ir pati grįžta į pagrindinį muziejaus pastatą, mane palikusi vieną parodoje – neprižiūrimą.

Skaityti toliau >>

Nr. 31 (1092), 2014-09-10 | Fotografija | Dailė

Gintautas Trimakas, iš ciklo „Išėjimai“. 2012−2013 m.

Agnė Narušytė

Kas yra fotografija(i)?

Pokalbių ir paskaitų ciklas Nacionalinėje dailės galerijoje

Dabar jau aišku, kad klausimas, tapęs pokalbių ir paskaitų ciklo „Kas nėra fotografija?“ pavadinimu, slepia norą išsisukti nuo fotografijos, kurios istorinis balastas veikia kuriančias sielas kaip gravitacinė jėga. Bet apie viską – nuo pradžių.

Jurijaus Dobriakovo paskaitos ir baigiamosios diskusijos klausiausi per „YouTube“, nes tuo metu, kai viskas vyko gyvai, turėjau būti kažkur kitur... Mielosios technologijos man leido kaip Hermionei būti dviejose vietose vienu metu ir netgi dirbti du darbus iškart! Kol Jurijus pasakojo, kur krypsta fotografija po postfotografijos, o vaizdų kultūros teoretikas Paulius Petraitis, filosofas Kristupas Sabolius, kultūrologė Natalija Arlauskaitė, medijų teoretikas Vytautas Michelkevičius ir menotyrininkė Inesa Pavlovskaitė diskutavo apie online mąstymą, atminties eroziją ir ištirpimą vaizdų sraute, aš tvarkiau lentyną, į kurią keturiolika metų kroviau aplankus su straipsnių fotokopijomis, savo rašinius, nelabai reikalingas knygas, staliaus įrankius, kasetinius diktofonus, visokius neaiškius aparatus, perdegusias elektros lemputes, dulkių siurblio priedėlius, nežinia ką galinčius sujungti laidus keistais galais, dar paauglystėje spausdintas bendraklasių fotografijas, parodų lankstinukus, varžtus, vinis, šachmatus, maišelius su glaistu ir apskritai visa tai, ko nesugalvodavau, kur dėti. Kartais nebegirdėdavau, ką jie ten kalba (paskui tekdavo grąžinti įrašą atgal), nes mano dėmesį patraukdavo kažko prirašinėti popieriai, seniai pirkta knyga, kurios prieš mėnesį ieškojau po visas bibliotekas, ar mano pačios straipsnis, kurio netgi egzistencija buvo iškritusi iš galvos, o ką jau kalbėti apie turinį...

Skaityti toliau >>

Nr. 17 (1078), 2014-05-02 | Fotografija | Dailė

Tadas Šarūnas, iš serijos „Storm Trooper“. 2007–2011 m.

Agnė Narušytė

Problema žiūrovui

Dariaus Žiūros paroda „SWIM“ Šiuolaikinio meno centre

Kiek kartų girdėjau: vaizdo poveikio neįmanoma papasakoti, žodžiai bejėgiai prieš vaizdus? Darius Žiūra rodo du objektus: „stoties merginų“ portretus ir torsus, grybus – dygstančius, augančius, mirštančius, laukiančius, nufotografuotus ir nufilmuotus. Tarp jų yra ir tokių, kurių negalima rodyti. Negalima auginti net juos tyrinėjantiems mokslininkams. Negalima turėti. Prostitutės neturi egzistuoti. Psichodeliniai grybai gali sukelti stebuklingus regėjimus, sukelti nerimą, pakeisti sąmonę. Prostitutės yra dėmė ant katalikiško visuomenės apdaro, siuvinėto pamokslais apie puolusias moteris, kurstančias vyrų geidulius. Grybai auga, kur nori, o jų sporų galima parsisiųsdinti paštu. Prostitučių yra visur ir buvo visais laikais. Internete sužinojau, kaip užsiauginti psichodelinių grybų. Prostitutes matau gatvėje kasdien, nes gyvenu stoties rajone. „Stebuklingų grybų“ neauginu ir jų poveikis man nepažįstamas. Su prostitutėmis dar netgi neteko kalbėtis, o jų paslaugos skirtos tik vyrams. Taigi abu objektai yra „uždrausti vaisiai“, bet abu vartojami, ir dėl to dangus negriūna. Man ši uždraustumo zona yra nepažįstama. Todėl parodos pavadinimas – akronimas „SWIM“ – man savotiškai tinka: „Someone Who Isn’t Me“ arba „Kažkas kitas, ne aš“. Čia ne aš. Parašiusi šią pastraipą pasijutau esanti Žiūros meno lauko užribyje. Žiūrovė – tiktai. Ar turiu teisę apie tai kalbėti?

Skaityti toliau >>

Nr. 16 (1077), 2014-04-25 | Dailė

Darius Žiūra, iš ciklo „Uždrausti vaisiai“. 2010 m.

Darius Žiūra, Kadras iš filmo „Veidai“. 2008 m.

Darius Žiūra, „SWIM“ ekspozicijos fragmentas. V. Berlickaitės nuotr.

Agnė Narušytė

Testas fotografijos laukui

Praėjusią savaitę Nacionalinėje dailės galerijoje klausydamasi Pauliaus Petraičio paskaitos prisiminiau Pierre’o Bourdieu teiginį, kad „meno lauke, pasiekusiame brandžią savo istorijos fazę, nėra vietos naivumui; tikriau, istorija yra vidinė lauko funkcionavimo ypatybė; kad atitiktų jos implikuojamus objektyvius reikalavimus, ir gamintojai, ir vartotojai privalo išmanyti visą lauko istoriją“. Supratau, kad šio mėnesio pokalbių ciklą „Kas nėra fotografija?“ galima priimti kaip Lietuvos fotografijos lauko testą: galbūt kaip tik dabar paaiškės, ar jis jau pasiekė „brandžią savo istorijos fazę“. Tuojau paaiškinsiu, kodėl taip manau.

Skaityti toliau >>

Nr. 15 (1076), 2014-04-17 | Fotografija | Dailė

Kadras iš Pauliaus Petraičio paskaitos „Forografija institucijoje: formavimas ir dabarties tendencijos“ NDG

Agnė Narušytė

Tarsi nebūtų fotografijos

Šį straipsnį išprovokavo klausimas „Kas nėra fotografija?“, tapęs pokalbių ir paskaitų ciklo Nacionalinėje dailės galerijoje pavadinimu. Klausimo intrigą nesunku išsklaidyti – visa tai, kas neatitinka fotografijos apibrėžimo, ir nėra fotografija. O fotografija – tai „patvarių atvaizdų (nuotraukų) gavimas elektromagnetinei spinduliuotei jautriose medžiagose“ (anot kompiuterinio žodyno „Interleksis“). Jie (jos) gaunami naudojantis aparatu arba ne, gali pakakti dėžutės su skylute ar šviesos piešinio tiesiai ant fotopopieriaus. Tuomet nei šis laikraštis, nei kėdė, kurioje sėdėdamas jį skaitai, nei tu pats, nei tavo dienos ir naktys nėra fotografija. Ir viskas. Į sąvokas kartais pravartu pažvelgti tiesiai, neklaidinant jų mąstymo vingiuose.

Skaityti toliau >>

Nr. 14 (1075), 2014-04-11 | Fotografija

Agnė Narušytė

Laiko geologija

Kristijono Donelaičio ilgesio žemė pagal Arturą Valiaugą

Kiekvieną tekstą galima pradėti nuo oro. Kas dabar dedasi už lango? Penki laipsniai šalčio, bažnyčių bokštai jau mato saulę, sniegas taip nusidėvėjęs, kad nebebus kam tirpti, vis dar žiema. Tai pats banaliausias klausimas. Ir pats svarbiausias – vaizdas pro langą yra būsimo dienos spektaklio scena. Metų laikas diktuoja scenarijų, mes tik pagal jį suvaidiname savo gyvenimus geriau ar blogiau įsijausdami. Todėl toks kūrinys kaip „Metai“ lietuviškai turėjo būti anksčiau ar vėliau parašytas. Kristijonas Donelaitis tik vykdė nurodymus iš aukščiau. Bet niekas jam neliepė rašyti hegzametru ir dar – apie netašytus kaimiečius. Galėjo susirasti kilnesnį objektą, parašyti ką nors apie meilę. Bet ne – vis darbas, vis rūpesčiai. Pamokymai pačiai primityviausiai egzistencijai: „Tu, niekings žmogau! mokykis čia pasikakyt, / Kad tav kartais tropijas skūpai prisivalgyt.“ Galime teisėtai skųstis, kad šis nuo vaikystės kalamas tekstas mus pasmerkė amžinam gyvenimui Vyžlaukyje. Todėl jį reikėjo kuriam laikui užmiršti.

Skaityti toliau >>

Nr. 5 (1066), 2014-02-06 | Fotografija | Dailė

Arturas Valiauga, iš ciklo „Ilgesio žemė“. 2012 m.

Leidinio „Apie ilgesio žemę“ atvartas. A. Valiaugos nuotr.

Agnė Narušytė

Nurašymas

Kai prieš porą savaičių pas mane atėjo Elena ir atnešė nurašymo aktą, pagalvojau – greitai Kalėdos. Metams baigiantis, valstybinėse įstaigose reikia padaryti vieną itin svarbų darbą – atlikti inventorizaciją. Būtina viską suskaičiuoti ir įvertinti – iki dantų krapštukų. Bet kad viskas vyktų sklandžiai, iš pradžių turi būti kai kas nurašyta. Nurašymai nuteikia filosofiškai. Štai, įsiklausykite į kiekvieną žodį: „Pripažinto nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti trumpalaikio turto nurašymo aktas“. Ir toliau, kas ir kodėl nurašyta:

„Lempa EX482В, viena; 1 vnt. kaina 25,74 Lt. Nebedega, stiklas sudužęs.

Kabelis, vienas; 1 vnt. kaina 3,75 Lt. Nebegaminamas prietaisas, prie kurio būtų įmanoma jį prijungti.

Puodelis su lėkštute, po vieną – 1 vnt. kaina 1,24 Lt. Puodelis įskilęs, ąselė nudužusi, lėkštutės gėlės nusitrynusios, iš puodelio jau seniai niekas negėrė.

Skaidrės, neįmanoma suskaičiuoti; kaina nežinoma. Nebenaudojamos, neegzistuoja aparatas joms rodyti.

Ruletės, keturios; 1 vnt. kaina 0,35 Lt; Niekas nebežino, kam jos reikalingos.

Techninis aprašas ir instrukcijų knyga, viena; 1 vnt. kaina 11,65 Lt. Knygoje aprašomas aparatas jau seniai nurašytas.

Garso kolonėlės AC NrC20, dvi; 1 vnt. kaina 18,37 Lt. Sugedo.“

Skaityti toliau >>

Nr. 47 (1061), 2013-12-20 | Paraštės

Gintaras Zinkevičius, „Ir kurgi tos Kalėdos?“. 2013 m.

Agnė Narušytė

Mėginimai atrakinti

Vito Luckaus retrospektyva Nacionalinėje dailės galerijoje

Vitas Luckus man visada buvo neišspręstas klausimas. Kai susidomėjau fotografija, jis jau buvo miręs (1987). Tai, ką apie jį girdėjau, skambėjo kaip prieštaravimų raizginys. Jis buvo maištininkas Lietuvos fotografijos mokykloje. Jis buvo beprotis, iš kurio galėjai tikėtis bet ko. Nužudė jo kūrybą sukritikavusį žurnalistą ir iššoko pro langą. Jis buvo pranašas, konceptualistas, pralenkęs savo laiką. Jis buvo apsėstas didybės manijos. Mėgo pasirodyti – vietoj šuns mieste vedžiodavosi liūtą. Jis lėbavo be ribų. Buvo nuskriaustasis, jo neįleisdavo į parodas. Jį persekiojo KGB – grįžęs namo, iš telefono ragelio išimdavo „blakes“ ir keikdavosi tiesiai saugumui į ausį. Jis buvo fotografijos genijus. Tai ne kartą girdėjau iš užsieniečių – Luckaus legenda atviliodavo juos į Lietuvą. O čia fotografai apie jį atsiliepdavo santūriau. Dažnai – nutildami per pusę sakinio. Ir aišku kodėl: jo atmintis kraujuoja. Iš arti geriau matėsi jo gyvenimo kiaurymės.

Skaityti toliau >>

Nr. 46 (1060), 2013-12-12 | Fotografija | Dailė

Vitas Luckus, „Tania“, iš ciklo „Giminės“. 1968 m. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Vitas Luckus, iš ciklo „Giminės“. 1958–1986 m. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Vitas Luckus, iš ciklo „Įspūdžiai“. 1958–1986 m. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Vitas Luckus, „Ledų porcija“, iš ciklo „Įspūdžiai“.1969 m. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Vitas Luckus, iš ciklo „Mimai. Pirmas albumas“. 1969–1971 m. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Vitas Luckus, iš ciklo „Pantomima“. 1968 –1972 m. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Vitas Luckus, iš ciklo „Improvizuojant pantomimą“. 1971–1973 / 1982 m. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Vitas Luckus, iš ciklo „Požiūris į senovinę fotografiją“. 1969–1983 m. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Agnė Narušytė

Ką čia veikia pelėda?

Paroda „Atvirkščia perspektyva“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Rašydama vieną LRT radijo komentarą, iš pradžių norėjau papasakoti apie nutirpusio sniego atidengtą šiukšlynų kultūrą ką tik į Vilnių nusileidusių marsiečių požiūriu. Tų kosmoso perėjūnų balse galėtų pasigirsti netikėjimo gaidelė. Jų „naivus“ stebėjimasis šio pasaulio tvarka apsaugotų nuo eilinio skundo, kad visi dergia kur pakliuvo, kiemsargiai tinginiauja, o valdžia užsiima savais reikalais, palikdama miestą savieigai. Žvilgsnis iš anapus leistų parodyti įprastą tikrovę taip, tarsi ji būtų keista. Tos minties atsisakiau, nes išsigandau, kad per toli nuklydus į vaiduoklių teritoriją nebebus kelio atgal.

Visa tai prisiminiau žiūrėdama Akvilės Anglickaitės videofilmą „Tarybinė moteris“ (2012) parodoje „Atvirkščia perspektyva“ (kuratorė Laima Kreivytė). Kažkas, matantis tik gabalėlį dangaus ir vieną kiemą sovietinių daugiabučių rajone, pasakoja apie tai, kaip po darbo grįžta namo moterys (skubėdamos), vaikai (linksmai) ir vyrai (neskubėdami). Moterys atgaivina namus uždegdamos šviesas, lygindamos, virdamos valgį ir laukdamos. Vyrai verčia

Skaityti toliau >>

Nr. 19 (1033), 2013-05-10 | Dailė

Aurelija Maknytė, „Įkaitusio peizažo studija“. Tęstinio projekto fragmentas. 2012 m. D. Mikonytės nuotr.

Shaltmira. „Visio“. 2013 m. D. Mikonytės nuotr.

Dainius Liškevičius, „Stereotipiniai mirties įvaizdžiai III“. 1995 m. D. Mikonytės nuotr.

Marta Ivanova, „1/1“. 2013 m. D. Mikonytės nuotr.

Gintaras Znamierovski, „Šiuolaikinio meno centras“. 2011 m. D. Mikonytės nuotr. Modernaus meno centro kolekcija

Dalia Mikonytė, „1 saga ir 3 skirtingi namai“. 2008 m. Laisvydė Šalčiūtė, „Sekretai“. 2013 m.
D. Mikonytės nuotr. — Dalia Mikonytė, „1 saga ir 3 skirtingi namai“. 2008 m. Laisvydė Šalčiūtė, „Sekretai“. 2013 m. D. Mikonytės nuotr.

Gabrielė Gervickaitė, „X metodas tiriamsjam kūnui“. 1999–2012 m. D. Mikonytės nuotr.

Gintautas Trimakas. Iš ciklo „Unikumai“. 2013 m. D. Mikonytės nuotr.

Agnė Narušytė

Keturi fotografijos prieštaravimai šv. Augustinui

Akvilės Anglickaitės paroda „Fermata“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje

Nežinau, kas bus. Taip prasideda kiekvienas tekstas (ir net pasibaigia). Tai – ir Akvilės Anglickaitės parodoje „Fermata“ užkoduota patirtis. Fermata, rašo ji, „yra ženklas. Muzikos kalboje jis žymi užtęstą garsą arba pauzę, kurio trukmė kūrinyje neapibrėžiama jokia ritmine struktūra. Fermata užlaikoma po impulso – nesvarbu, garso ar tylos. Jos trukmę kompozitorius palieka atlikėjo interpretacijos laisvei. Fermata sujungia garso judesį (veiksmą), jo sulaikymą, pratęsimą ir jo nutraukimą.“ Keturi veiksmai apibūdina nežinią – ar tuomet ji vis dar nežinia? Pradėtą garsą ar pauzę tęsia ir nusprendžia nutraukti atlikėjas, kartais neapsispręsdamas ir leisdamas garsui tiesiog užgesti. Įsivaizduoju: rašomo teksto lūkuriavimą, trukmę ir pabaigą valdau kaip jo atlikėja, tarsi kas nors kitas manyje diktuotų jau seniai suplanuotą istoriją. Fermatą galima suprasti kaip laisvę, langelį kūrybai, praardytą jau gatavo kūrinio siūlę. Bet joje glūdi ir

Skaityti toliau >>

Nr. 16 (1030), 2013-04-17 | Dailė | Fotografija