Autorius: Agnė Narušytė

Atidarydama parodą kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė perspėjo, kad vieno karto jai apžiūrėti neužteks, nes pavyko sudėti apie 500 darbų. Iš tiesų – buvau jau dukart ir tikriausiai nueisiu dar. Liko kažko nepastebėto, neapčiuopto, nesuprasto, nematyto knietulys. Be to, noriu ir vėl patirti ten užkoduotą vidinio virsmo pojūtį.

O juk didžiąją dalį čia rodomų fotografijų ir filmų jau esu mačiusi, ir ne kartą. Tikriausiai apie jokį kitą menininką nesu rašiusi tiek daug kaip apie Algimantą Kunčių. Alfonsas Andriuškevičius mudu supažindino 1996 m., kai Lietuvos dailės muziejuje įkurtam fotografijos meno fondui prireikė saugotojos. Kunčius buvo to skyriaus vedėjas. Aš buvau Vilniaus dailės akademijos doktorantė. Kunčių, aišku, jau žinojau kaip vieną didžiųjų Lietuvos fotografijos meistrų (šalia Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Vito Luckaus). Man labai patiko jo ciklas „Reminiscencijos“ – tada maniau ir tebemanau, kad tai yra unikalus pasaulinio lygio kūrinys, mane suviliojęs tyrinėti ne ką kitą, o fotografiją. Taigi susitikome „Pas Erlicką“, trumpai pasikalbėjome ir išsitraukėme knygeles užsirašyti telefonų numerių. Abiejų knygelės buvo vienodos – aplenktos pilku viršeliu su įspausta rūtele. Gal tai ir buvo ženklas, bet jį suprasti nėra taip svarbu.

Skaityti toliau >>

Nr. 38 (1144), 2015-10-30 | Fotografija | Dailė

Algimantas Kunčius, „Mano mažasis princas“, konditerijos fabriko „Pergalė“ langas Latako g. 1967 m.

Algimantas Kunčius, „Reminiscencijos“ 54, Kaštonų g., Vilnius. 1984 m.

Algimantas Kunčius, „Reminiscencijos“ 55, Kaštonų g., Vilnius. 1984 m.

Algimantas Kunčius, „Reminiscencijos“ 76, „Pašilaičių blokai“ 1, Vilnius. 1986 m.

Algimantas Kunčius, „Reminiscencijos“, „Ukmergės kelio pašlaitėje“. 1977 m.

Algimantas Kunčius, „Reminiscencijos“ 30, Niūronys. 1984 m.

Agnė Narušytė

Fotografinė epopėja

Sankabos: dvi parodos Vilniuje ir Talino fotografijos mėnuo

Kažkas keičiasi. Nežinau, ar gatvėje sutiktų žmonių veidus sutraukia šaltis, ar nerimas dėl ateities. Bet jo slaptasis pamušalas – praeitis. Ypač kai visą savaitgalį pradrebi namuose laukdamas, kada gi pagaliau įjungs šildymą, už kurį vos pajėgsi sumokėti. Guodžia tiktai blokados prisiminimas – tada be šildymo ir karšto vandens prakentėme daug ilgiau. Rudeninis laukimas – sovietmečio struktūrinis paveldas. Matau, kad jaunimui įdomu tyrinėti tą „egzotišką“ laiką. Kai kam jis – prarastas rojus. Bet daugeliui tai – košmaras, kuriame bijome atsibusti suvokę, kad laisvė tebuvo sapnas. Šios mintys painiojasi klausantis kalbų apie sovietinio „paveldo“ išsaugojimą, jos persekiojo mane ir kelionėje į Taliną, kur vyko trijų Baltijos valstybių fotografijos paroda „Šaltas vanduo“ – vienas iš Fotografijos mėnesio renginių (http://www.fotokuu.ee). Ten sovietmetis tebuvo duslus dundesys, visiems lyg niekur nieko kalbantis apie fotografijos virsmus 9-ajame dešimtmetyje. Žiūrint iš Talino, Lietuva buvo šio proceso išeities taškas. Tačiau dvi tuo pat metu Vilniuje veikusios parodos papildė Taline sukurtą vaizdą. Todėl pradėsiu nuo čia.

Skaityti toliau >>

Nr. 36 (1142), 2015-10-15 | Fotografija | Dailė

Gintaras Zinkevičius, „Fotografijos paroda peizaže“. 1991–1992 m.

Alvydas Lukys, „Nikodemo triratis“. 2002, 2015

Alvydas Lukys, „Česnakai. Homage A. Š.“ 2006, 2015 m.

Alvydas Lukys, „Pastogė tapybai Nr. 6 Kijeve“. 2008, 2014 m.

Latviai Gvido Kajons, Inta Ruka ir Andrejs Grants fotografuoja Taliną. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Inta Ruka, „Rihards Stibelis“. Riga, Latvija, 2006 m.

Gvido Kajons, „Portretai aikštėje“. 1987–1988 m.

Andrejs Grants, „Jūrmala, Majori“. 1995 m.

Agnė Narušytė

Betoninė laiko siena

Liudo Parulskio paroda „Barokas ir betonas“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Iš pažiūros tai – tik žaidimas. Vietoje Aušros vartų stovi gabalas sovietinio blokinio daugiabučio. Televizijos bokštas spokso kaip dirbtinė gražuolė, prisiklijavusi nuo Šv. Kazimiero bažnyčios nuplėštų lipdinių blakstienas. Ant buvusių Profsąjungų rūmų stogo iškilo Nižnij Tagilo kultūros namų bokštelis, kurį neiškart ir pastebėsi, nes jis ten – labai vietoje. Atrodo, kad Liudas Parulskis daro tai, kuo užsiima pamokose nuobodžiaujantys vaikai– iškiliausiems architektūriniams miesto „personažams“ pripaišo menamus ūsus. Tik rafinuočiau – jo fotomanipuliacijose naujasis darinys atrodo „kaip tikras“ ir žiūrovui gali pasivaidenti, jog tai yra realių, tik ne visai pažįstamų vietų fotografijos.

Net nekils klausimas, kaip tie „bereikalingi“ papuošimai atsirado ant grynai funkcionalių pastatų – postmodernistinės architektūros teoretikai ir praktikai jau seniai leido viską maišyti. Ir atvirkščiai – po karo sugriauti senamiesčiai buvo prismaigstyti modernių naujadarų, tad betonas jau taip seniai gyvena šalia baroko, kad net nebeerzina. Be to, miegamuosiuose rajonuose žmonės su savo būstais daro, ką nori, ir griežtą stačiakampių ritmą jau dvidešimt metų klaipo spalvoti, įvairiabriauniai balkonų inkilai. Tad fotografijos kartais atrodo kaip paprasti dokumentai – net nespalvoti, lyg iš seno archyvo. Tenka pastovėti ilgiau, luktelti, kol išsisklaidys kasdienio prisitaikymo miglos ir išryškės sandūrų keistumas kaip pokštas.

Skaityti toliau >>

Nr. 31 (1137), 2015-09-11 | Fotografija | Dailė

Liudas Parulskis, fotomanipuliacija – Universiteto g. 10 ir Lazdynai. 2015 m.

Liudas Parulskis, fotomanipuliacija – Aušros vartai ir Lazdynai. 2015 m.

Liudas Parulskis, fotomanipuliacija – Šv. Jonų bažnyčios varpinė ir Lazdynai. 2015 m.

Liudas Parulskis, fotomanipuliacija – Lazdynai ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. 2001 m.

Liudas Parulskis, fotomanipuliacija – Televizijos bokštas ir Šv. Kazimiero bažnyčia. 2014 m.

Liudas Parulskis, 3 D fotomanipuliacija – Liubarto patiltė ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. 2015 m.

Agnė Narušytė

Erdvės trauka

Komentaras apie Vilniaus gatvės meno festivalio renginius ir jų paraleles Anglijoje

Rugpjūčio 20 d. „Kablyje“ buvo sunku kvėpuoti – tiek susirinko žmonių padiskutuoti apie gatvės meną ir grafičius. Gal reikėjo atidaryti langus, bet taip dingtų subkultūrai privaloma prietema, nors už pseudokorintinių kolonų nukarusio kablio vaizdas būtų kaip tik. Tai – iš dalies realizuota Mindaugo Navako 9-ojo dešimtmečio pabaigos vizija iš antrojo „Vilniaus sąsiuvinio“. Fotomontaže kablys buvo pritvirtintas prie geležinkelio stoties pastato, pavertęs jį tarsi vagonu, o visą miestą – galingų industrinių jėgų vežamu kroviniu. 1994 m. jis ironiškai neutralizavo Geležinkeliečių rūmų pompastiką ir šie tapo alternatyvios kultūros vieta. Už tai, o kartu ir už atvirą panieką grožiui, daugelis stoties rajono gyventojų jo nekenčia ne mažiau nei kiti – „Vamzdžio“. Bet po šiuo impotentiško „pjautuvo“ ženklu vis randa prieglaudą „aukštosios kultūros“ standartų neatitinkantis menas. Šįkart – Gatvės meno festivalis, kuris vyksta jau trečius metus.

Skaityti toliau >>

Nr. 30 (1136), 2015-09-03 | Tarp disciplinų | Dailė

Millo piešinys ant pastato Pylimo g. 56, Vilnius. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Sepe & Chazme piešinys ant pastato Kauno g. 1, Vilnius. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Abo Solomono piešinys ant algos vokelio žmonai Celie parodoje „Ką? Jokios žuvies!“ („Wot? No Fish!“) Southbank centre, Londonas, „Meilės festivalis“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

„Priversti išvykti. Ugandos azijiečiai buvo priversti išvykti iš šalies tik su vienu krepšeliu. Kokių penkių daiktų jums reikia gyventi Britanijoje?“, interaktyvi instaliacija parodoje „Įsisavinant Britaniją: 70 migracijos metų“ („Adopting Britain: 70 years of Migration“) Southbank centre, Londonas, „Meilės festivalis“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Pankės Londone 1980 m., paroda Southbank centre, Londonas, „Meilės festivalis“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Agnė Narušytė

Daugiau nei 100 procentų

Pokalbis su Gintaru Česoniu ir Ieva Meilute-Svinkūniene knygos apie Vitą Luckų apdovanojimo proga

Liepos 8 d. Arlio antikiniame teatre buvo paskelbti svarbiausio Europos fotografijos festivalio „Arlio susitikimai“ („Les Rencontres d’Arles“) apdovanojimai. Niekas turbūt nesitikėjo, kad antrą kartą per šešerius metus čia suskambės Lietuvos vardas – 2009 m. Rimaldas Vikšraitis tapo metų atradimu, o šiemet Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag sudaryta Vito Luckaus monografija „Vitas Luckus. Kūryba/biografija“ paskelbta geriausia istorinės fotografijos knyga.

Laimėjimas įspūdingas, nes šiais metais konkursui buvo pateiktos 728 knygos iš viso pasaulio, iš jų 93 knygas atrinko žymiausi ekspertai Markusas Schadenas, Horacio Fernandezas ir Rémi Coignet: 72 į autorinės knygos kategoriją, o 21 – į istorinės. Be Luckaus monografijos, į nominuotų autorinių knygų kategoriją pateko dar viena lietuviška knyga – Gyčio Skudžinsko „Albumas“ (leidėjas „Nerutina“). Nugalėtojus išrinko Paryžiaus galerijos „Jeu de Paume“ vadovė Marta Gili, atradimų prizo nominatoriai Krzysztofas Candrowiczius, Louise Clements, Fannie Escoulen, Claire Jacquet ir Francesco Zanot, „Photosynthèses Editions“ ir „Delpire Editions“ prezidentė Vera Michalski, Avinjono „Fnac“ redaktorius ir prekiautojas meno knygomis Jérôme’as Marcas. Abiejuose sąrašuose Lietuva buvo vienintelė šalis ne tik iš Rytų bei Vidurio Europos, bet ir apskirai vienintelė, neįeinanti į tradicinių svarbiųjų fotografijos šalių sąrašą. Nors ir buvo didžiulė konkurencija, komisija už Vito Luckaus monografiją balsavo vienbalsiai.

Skaityti toliau >>

Nr. 29 (1135), 2015-07-24 | Fotografija | Dailė

Ieva Meilutė-Svinkūnienė ir Gintaras Česonis Arlio antikiniame teatre atsiima apdovanojimą už Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag sudarytą monografiją „Vitas Luckus. Kūryba/biografija“. 2015 m. Kauno fotografijos galerijos nuotr.

Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag sudaryta monografija „Vitas Luckus. Kūryba/biografija“ – tarptautinio festivalio „Arlio susitikimai“ laureatė istorinės knygos kategorijoje. 2015 m. Kauno fotografijos galerijos nuotr.

Tarptautinio festivalio „Arlio susitikimai“ prizams nominuotų knygų ekspozicija. 2015 m. Kauno fotografijos galerijos nuotr.

Gyčio Skudžinsko „Albumas“ („Nerutina“, 2014), nominuotas tarptautinio festivalio „Arlio susitikimai“ prizui autorinės knygos kategorijoje. 2015 m.

Agnė Narušytė

Tekstilė veikia

Pokalbis su Egle Ganda Bogdaniene parodos „Aktyvi tekstilė“ Panemunės pilyje proga

Vasarą menas kraustosi į kitas parodas kituose miestuose. Kartais – net į visai atokias vietas, kurias greičiau užtiksi iškylaudamas nei ieškodamas šiuolaikinės kultūros. Pavyzdžiui, plaukdamas Nemunu pamatai XVII a. rekonstruotą rezidencinę pilį, bet viduje – ne auksu ir drožiniais puošti didikų baldai, o Vilniaus dailės akademijos studentų paroda „Aktyvi tekstilė“. Pirmiausia tekstilė aktyvizuoja pilies menių sienas – jos ima atrodyti kaip kelių šimtmečių audinys: raudonų plytų gobelenas kyšo iš po pilkų tinko lopų, pro apdriskusį rožinį sienų vualį prasišviečia apatiniai tapybos drabužiai, pakraščiuose išsiuvinėta graikiško frizo nuotrupa, žydro dangaus užuomina ar barokiniai augalų raizginiai. Tekstilės objektai išbaigia erdves ryškesniais potėpiais, jie bėgant laikui taip pat įsigers į tinką.

Tam, regis, ir sukurta Kristinos Šaudytės plytų siena – šios plytos tamsesnės, žalsvai, rausvai, violetiškai juosvos ir kažkaip atpažįstamai kvepia, dar ir aprašinėtos: „WE ARE THE WINNERS“, „Žalgiris jėga“, „mes cool“, „aš čia buvau“, „aš tave myliu“ ir t.t. Bet priartėjus tvoksteli – tai lašinių odelės! Vilniuje stovinti trispalvių plytų siena tapo tikra vienybės parodija (priešingai nei planavo jos autorius Tadas Gutauskas). O čia – pasąmoninė emigrantų vienybė, nes ką jau ką, o lašinių paltį lietuvis išvažiuodamas iš tėvynės būtinai pasiims. Lašinys ir lietuvis – neatskiriami draugai, pasiryžę užkariauti pasaulį, bet pasistiprinantys tik šūkiais, eurovizinėmis dainomis ir banaliomis frazėmis. Štai ir griūva romantinė pilies aura – parodoje tvinkčioja noras kritikuoti ir priešintis, tekstilės pažadinta bunda senoji – gynybinė – šių sienų dvasia.

Skaityti toliau >>

Nr. 29 (1135), 2015-07-22 | Dailė

Dovilė Karvelytė, „Tapatybė“. 2014 m. A. Gailiešos nuotr.

Kristina Šaudytė, „Siena“. 2015 m. A. Gailiešos nuotr.

Simona Čepukaitė, „Identity“ („Tapatybė“). 2009 m. A. Gailiešos nuotr.

Vida Strasevičiūtė, „Praktinis tvarių dizaino sprendimų taikymas mados pramonėje“. 2015 m. A. Gailiešos nuotr.

Parodos Panemunės pilyje vaizdas – Aistės Voverytės „Neužmirštuolės“ (2014) ir Ernestos Dikinytės „Užklotas. Funkcija-antifunkcija“ (2014). A. Gailiešos nuotr.

Dovilė Gudačiauskaitė, „GUD 4 U“ („Tau gerai“). 2006 m. A. Gailiešos nuotr.

Gintarė Pociūtė, „Nusipuošimas“. 2013 m. A. Gailiešos nuotr.

Margarita Žigutytė, „Tekstai“. 2015 m. A. Gailiešos nuotr.

Laima Kreivytė, Agnė Narušytė

Reikia sveiko feministinio pykčio!

Pokalbis apie diskriminavimo dėl lyties atvejį Kaune

Vasario mėnesį Kauno paveikslų galerijoje vykusioje Geriausio metų kūrinio parodoje tapytojas Pranas Griušys instaliacijoje „Jų ieško policija“ tarp beždžionių portretų pakabino tris moterų aktus, kurių kūnus nutapė pagal Diego Velázquezo ir Francisco Goya paveikslus, o veidus – pagal savo kolegių menininkių fotografijas. Po kelių dienų aktai iš ekspozicijos buvo pašalinti, ir tai buvo pristatyta kaip cenzūros atvejis, o menininkas, surinkęs daugiausia publikos balsų, tapo geriausio metų kūrinio konkurso laureatu. Pranas Griušys tuo metu buvo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius ir Tapybos studijų programos vadovas, o trys pavaizduotosios menininkės – šios programos lektorės. Griušys žurnalistams pasakojo: „Pavaizdavau koleges, nes viename posėdyje jos mane skalbė, kritikavo – koks aš negeras, blogai administruoju ir panašiai. Pasakiau, kad jas nutapysiu, ir nutapiau.“

Skaityti toliau >>

Nr. 27 (1133), 2015-07-10 | Tarp disciplinų | Dailė

Guerilla Girls, dizainą sukūrė Sara Sandstöm. 2011 m.

Agnė Narušytė

Gūglinam Žemę

Eglės Ruibytės ir Mildos Dainovskytės paroda „Žemė“ galerijoje „Oslo namai“

Šios galerijos nebuvo tarptautinėje mugėje „Art Vilnius’15“, jos apskritai dar tarsi nėra. „Oslo namai“ – tolimiausias pietinis Vilniaus meno erdvės taškas, vieta netoli stoties, kur norint nueiti, reikia ne tik išklysti iš įprastų takų, bet ir palikti senamiestį, rizikuojant gyvybe pereiti automobiliais, sunkvežimiais, troleibusais ir autobusais ūžiantį Kauno gatvės traktą ir lįsti į naujų, neįsidėmėtinai pilkų komercinių statinių salelę, visai nepanašią į jaukiai aptriušusias senamiesčio galerijas ar nebeveikiančias gamyklas, kur šiais laikais mėgsta glaustis menininkai. O toliau, kaip rašė Jurgis Kunčinas apie visai kitą Vilniaus vietą, „tik rūkas ir dangus, supranti?“... Ne, ten – ne dangus, o kelias į oro uostą ir geležinkelis. Pro „Oslo namus“ išvažiuojama. Dažnai – į patį Oslą.

Skaityti toliau >>

Nr. 26 (1132), 2015-07-04 | Dailė

Eglės Ruibytės darbas. Organizatorių nuotr.

Eglė Ruibytė, „Lapas, perpjautas pagal Šiaurės ir Pietų Korėjų sienas“. 2014 m. Organizatorių nuotr.

Eglė Ruibytė, iš ciklo „Nepripažintos teritorijos“. 2014 m. Organizatorių nuotr.

Eglė Ruibytė, „Potiomkino kaimas“ (iš Terezino žydų koncentracijos stovyklos fotografijų archyvo, rasta internete).

Milda Dainovskytė, „Vieta“. 2014 m. Organizatorių nuotr.

Milda Dainovskytė, „Arka“. 2014 m. Organizatorių nuotr.

Milda Dainovskytė, „Nebaigtas statyti draugės namas Lentvaryje“. 2014 m. Organizatorių nuotr.

Agnė Narušytė

Kaulas vartotojui

Vilniaus Kultūros nakties vizualiniai įspūdžiai

Nemėgstu masinių vaikštynių, bet man visai patinka Kultūros naktis. Gal dėl to, kad šiuo metų laiku taip iki galo ir nesutemsta? O gal smagu matyti šitiek žmonių, išėjusių į gatves paragauti meno, kuris, sako, nereikalingas? Ne, ne visai tai. Greičiausiai mane traukia pasibastyti su draugais po savąjį miestą taip, lyg jis būtų svetimas, tapęs muge, kurioje galima ne ką nors nusipirkti, bet rasti rafinuotų patirčių, išmušančių kasdienybės kamščius.

Kultūros naktis bent atrodo demokratiška – čia visko tiek daug, visos institucijos atveria duris, net pačias solidžiausias, šalia ir šiaip veikiančių parodų vyksta renginiai – linksminantys, žadantys atverti praeities paslaptis. Užėjęs gali nepastebimai plaukti su minia, likti incognito, kitaip nei kitomis dienomis, kai tave persekioja tavo paties žingsnių aidas tuščiose salėse ir prižiūrėtojų akys. Be to, esi laisvas atrasti ką nors įdomaus ir užsibūti arba išeiti, vos tik pamatai, kad paroda, spektaklis, koncertas – ne tau.

Kultūros naktis leidžia mažame Vilniuje pasijusti lyg kokiame didmiestyje, kuriame neįmanoma visko apeiti. Bet, aišku, yra ir kita pusė: galimybė įsigilinti į ką nors sudėtingesnio susitraukia iki paskui tave einančio žiūrovo stumtelėjimo, iki nuobodulio akimirkos, nekantravimo pamatyti, kas toliau, būti kitur, tik ne čia. Todėl organizatoriai jau tikriausiai pastebėjo: Kultūros nakčiai labiausiai tinka žaismingi, ryškūs, stambūs ir efektingi dalykai, tokie kaip didžioji geltona galva prie „Titaniko“ Maironio gatvėje.

Skaityti toliau >>

Nr. 25 (1131), 2015-06-26 | Tarp disciplinų | Dailė

Martynas Gaubas, „Konteineris“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Mikko Waltari, „Nevykėliai“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Petras Lincevičius, „Namukas laikui / Ryto nebus“, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Rasa Jundulaitė, iš ciklo „XII + I“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

„M4“ kūrybinė grupė, „Atspindžiai“, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Ilona Miknevičiūtė, Amalia Ramanankirahina, „Miestas – paslaptis“, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Agnė Narušytė

Vandenys ir stiklas

In memoriam Algirdas Dovydėnas (1944–2015)

Sužinojusi, kad profesoriaus Algirdo Dovydėno niekada nebesutiksiu Vilniaus dailės akademijos koridoriuose, internete susiradau Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus dokumentinį filmą „Stiklo magija“ (1995). Mat, prieš rašant, dar reikėjo pasikalbėti – kad ir per švytinčią ekrano pertvarą. Kaip ir daugelio kasdien matomų žmonių, jo iš tikrųjų nepažinojau, nors Dovydėnas VDA dėstė nuo 1990 metų, nuo 2003 m. buvo Monumentaliosios dailės katedros vedėjas, o 2005–2011 m. – Vaizduojamosios ir taikomosios dailės fakulteto dekanas, nuo 1999 m. rengė tarptautinius vitražo simpoziumus „1 + 1“ (1 mokytojas + 1 studentas). Žinoma, paminėjus jo pavardę, atmintyje nesunkiai iškildavo veidas, papuoštas tankiais, į viršų užriestais antakiais. Sveikindavomės. Bet pasikalbėti trukdė su vitražu nesusiję mano reikalai.

Taigi belieka klausytis, ką jis kalba ekrane. Pasakoja apie kūrybos procesą – kaip, gavęs užsakymą vitražui, įsigilina į pastato funkciją, erdvės tektoniką, mėnesį kamuojasi ieškodamas sprendimo, o paskui lėtai mėgaujasi tobulindamas kūrinį. Bet, sako menininkas, šitaip būnant vienam, išsikrauna akumuliatoriai. Dovydėnui energijos šaltiniu tapo buriavimas. Bekraštis vandenynas, bangos, audra pakrauna – gera prarasti pusiausvyrą. Daugelis mėgsta tai įsivaizduoti, apie tai skaityti, bet mažai kas ryžtųsi kartu su grupele panašių plaukti per Atlantą. Dovydėnas tai padarė – 1989 m. su jachta „Dailė“ nuplaukė į Niujorką ir atgal. Plauki, likimas neša, ir supranti, „mažiukas koks esi iš tikrųjų, ant to burbulo po žvaigždėm, po galaktikom. O kai pamatai Amerikos krantą, taip gaila pasidaro...“

Skaityti toliau >>

Nr. 22 (1128), 2015-06-02 | Dailė | In memoriam