Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paroda „Aš esu daktaras meilė“ VDA parodų salėje „Titanikas“
Tikros tapybos parodų, kurias rengtų autorės moterys, pasitaiko ne taip jau dažnai. Iki šiol mintyse vis „persuku“ parodų salėse „Titanikas“ matytas Rūtos Katiliūtės, Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės ir Aistės Kirvelytės ekspozicijas. Dabar šią gretą papildė ir labai savalaikis Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrinių pristatymas.
Paroda „Platus kampas. Laiko limitas“ galerijoje „Arka“
Dešimtasis tapytojo, praeityje garsaus performansų kūrėjo Lino Liandzbergio kuruotas projektas iš ciklo „Tapybos anatomija“ šį kartą provokuoja pažvelgti į dabarties tapybos ir videomeno sąsajas. Apie tai deklaruojančioje parodos „Platus kampas. Laiko limitas“ anotacijoje randame net kelias užuominas, kad šių vizualinių menų sankirtos reiktų ieškoti siužetų ir laiko dimensijos požiūriu. Taigi eksponuojamuose tapybos ir videokūriniuose yra skirtingai fiksuojamos praeities ir dabarties akimirkos, pasitelkiant aplinkos daiktus, vaizduojant istorines vietas ir herojus, dokumentuojant asmeninius potyrius.
Vinco Kisarausko (1934–1988) ankstyvosios tapybos ir grafikos paroda VDA parodų salėje „Titanikas“
Šįmet Vincas Kisarauskas būtų sulaukęs aštuoniasdešimties. Ta proga jau surengtas ne vienas renginys. NDG organizuota Mildos Žvirblytės vieša paskaita pagal dailėtyrininkės mokslinį tyrimą „Lietuvos modernizmo savitumas Vidurio Europos meno kontekste. Vinco Kisarausko atvejis (1934–1988)“, o Vilniaus dailės akademijos galerijose viena po kitos atsidarė net kelios skirtingas dailininko kūrybos sritis pristatančios parodos (vasario 17 – kovo 1 d. galerijoje „Akademija“ veikė V. Kisarausko tapybos paroda „Prieblandos valandos“, kovo 1–31 d. galerijoje „Argentum“ veikia autoriaus miniatiūrų paroda „Kitokios „kamėjos“, iki kovo 22 d. I a. ekspozicijų salėje „Titanikas“ galima pamatyti ankstyvuosius V. Kisarausko tapybos ir grafikos kūrinius parodoje „Nėra menui taisyklių“).
Šarūno Leonavičiaus iliustracijų, sukurtų K. Donelaičio poemai „Metai“, paroda galerijoje „Meno niša“
Išgirdusi Šarūno Leonavičiaus pavardę, iškart prisimenu mažą skaitančio ir pypkiuojančio dailininko figūrėlę, įsitaisiusią greta burlaivio maketo, garsiajame 1991 m. Audriaus Puipos atspaude „Tapytojo Raimundo Sližio dirbtuvėje“. Po to prieš akis iškyla seniai anekdotu virtęs vaizdinys – naktis, Vilnelės pakrantė šalia Dailės akademijos, lauželis, ant kurio kibire virinama čia pat, vienuolyno prieigose, rasta žmogaus kaukolė... ir jis, ūsuočius (o gal bet kuris kitas aistruolis natūralistas – tiksliai nebepasakysiu). Dar praeities miglose matau Pilies gatve tvirtu jūrininko žingsniu žirgliojantį ir garsiai dainuojantį genialų grafiką, vilkintį pilku paltuku su reikšmingai užkelta apykakle. Šios mano galvoje įamžintos akimirkos seniai sudėliojo tokį legendinio menininko portretą: jis – bebaimis, ištvermingas, mėgstantis iššūkius žmogus, aštriu kritiniu žvilgsniu drąsiai rėžiantis tikrovę.
Pokalbis su Andriu Vītoliņiu apie „Kultūros kanoną“ Latvijos dailės akademijoje
Ne vienas „Ryga – Europos kultūros sostinė 2014“ renginys pirmiausia skirtas įprasminti išskirtinius Latvijos meno kūrinius. Šiuo požiūriu ypač aktuali pasirodė nedidelė paroda Latvijos dailės akademijoje, žadanti atskleisti šių dienų kūrėjų požiūrį į „Kultūros kanoną“. Dar 2007 metais inicijuotas projektas „Latvijos kultūros kanonas“ (http://kulturaskanons.lv/en/1/) šiandien tapo internete prieinamu 99 kultūros vertybių sąrašu, kuriame pristatomi iškiliausi, pasididžiavimo verti latvių liaudies kūrybos, vizualiojo meno, scenos meno, muzikos, literatūros, architektūros ir dizaino, kino darbai. Apie „Kultūros kanoną“ ir kūrybinę laboratoriją, surengtą Latvijos dailės akademijoje, kalbamės su tapytoju, Tapybos katedros vedėju docentu Andriu Vītoliņiu.
Povilo Ričardo Vaitiekūno piešiniai Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“
Mane piešinys žavi tuo, kaip koncentruota forma įmanoma perteikti savo požiūrį į tikrovę. Tiek laisvas vienu gestu išsakytas pasakojimas, tiek smulkiais štrichais modeliuota istorija dažnai patraukia dėmesį kaip nepakartojamos akimirkos, minties išraiška, siekianti tiesioginio sąlyčio su asmeniniais išgyvenimais.
„Katinėlis & Gaidelis“ pristato naujausius Paulinos Eglės Pukytės ir Lino Jablonskio darbus VDA galerijoje „Artifex“
Šio dueto paroda sudomina išsyk, net nemačius eksponatų. Rodos, tokie skirtingi... Aišku, anotacijoje įvardintas kūrybos principas – „abu menininkai dirba su aproprijuotais vaizdais, ir nors perkuria juos skirtingomis priemonėmis, jų meninės taktikos panašios“ – įtikina. Išties jau seniai tiek vienas, tiek kitas autorius naudoja antrinės realybės atspindžius, t.y. savaip sintetina fotografinius ir reprodukcinius atvaizdus.
Septynių Danijos karališkosios menų akademijos absolventų paskutinių metų kūryba „Sąryšiuose“ nepaliko abejingų – vieniems paroda labai patiko, kitiems, priešingai, pasirodė ypač prasta. Šis žiūrovų vertinimų poliariškumas rodo, kad kūriniai, provokuodami nevienareikšmes emocijas, pasiekė pagrindinį tikslą – privertė apmąstyti savo santykį su jų formuojamais aplinkos išgyvenimais. Manau, būtų daugiau susivokusių žiūrovų, jei kūrinius lydėtų bent trumpi aprašai. Tad plačiau teko pasidomėti pačiai internete.
