7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Rita Mikučionytė

Rita Mikučionytė

Iškalbinga siena

Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paroda „Aš esu daktaras meilė“ VDA parodų salėje „Titanikas“

Tikros tapybos parodų, kurias rengtų autorės moterys, pasitaiko ne taip jau dažnai. Iki šiol mintyse vis „persuku“ parodų salėse „Titanikas“ matytas Rūtos Katiliūtės, Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės ir Aistės Kirvelytės ekspozicijas. Dabar šią gretą papildė ir labai savalaikis Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrinių pristatymas.

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, „Asteroidas“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, „Asteroidas“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, „Jorikas“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, „Jorikas“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, „Šančių angelas“. 2012 m. J. Lapienio nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, „Šančių angelas“. 2012 m. J. Lapienio nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, „Ofelija“. 2012 m. J. Lapienio nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, „Ofelija“. 2012 m. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Rita Mikučionytė

Langas į paveikslo tikrovę

Paroda „Platus kampas. Laiko limitas“ galerijoje „Arka“

Dešimtasis tapytojo, praeityje garsaus performansų kūrėjo Lino Liandzbergio kuruotas projektas iš ciklo „Tapybos anatomija“ šį kartą provokuoja pažvelgti į dabarties tapybos ir videomeno sąsajas. Apie tai deklaruojančioje parodos „Platus kampas. Laiko limitas“ anotacijoje randame net kelias užuominas, kad šių vizualinių menų sankirtos reiktų ieškoti siužetų ir laiko dimensijos požiūriu. Taigi eksponuojamuose tapybos ir videokūriniuose yra skirtingai fiksuojamos praeities ir dabarties akimirkos, pasitelkiant aplinkos daiktus, vaizduojant istorines vietas ir herojus, dokumentuojant asmeninius potyrius.

Linas Liendzbergis, „Ikaro kronikos“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Linas Liendzbergis, „Ikaro kronikos“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Andrus Joonas, „Aledoia. Klaida ir harmonija Nr. 4“. 1998–2006 m. J. Lapienio nuotr.
Andrus Joonas, „Aledoia. Klaida ir harmonija Nr. 4“. 1998–2006 m. J. Lapienio nuotr.
Eglės Karpavičiūtės darbai
Eglės Karpavičiūtės darbai
Eglės Karpavičiūtės, „Ekspozicijos erdvė“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Eglės Karpavičiūtės, „Ekspozicijos erdvė“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Arvydas Žalpys, „Apie tapybą“. J. Lapienio nuotr.
Arvydas Žalpys, „Apie tapybą“. J. Lapienio nuotr.
Rokas Valiauga ir Arturas Valiauga, „Ką sau galvoji, Leonardai?“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Rokas Valiauga ir Arturas Valiauga, „Ką sau galvoji, Leonardai?“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Rita Mikučionytė

Jubiliejinės skolos

Vinco Kisarausko (1934–1988) ankstyvosios tapybos ir grafikos paroda VDA parodų salėje „Titanikas“

 Šįmet Vincas Kisarauskas būtų sulaukęs aštuoniasdešimties. Ta proga jau surengtas ne vienas renginys. NDG organizuota Mildos Žvirblytės vieša paskaita pagal dailėtyrininkės mokslinį tyrimą „Lietuvos modernizmo savitumas Vidurio Europos meno kontekste. Vinco Kisarausko atvejis (1934–1988)“, o Vilniaus dailės akademijos galerijose viena po kitos atsidarė net kelios skirtingas dailininko kūrybos sritis pristatančios parodos (vasario 17 – kovo 1 d. galerijoje „Akademija“ veikė V. Kisarausko tapybos paroda „Prieblandos valandos“, kovo 1–31 d. galerijoje „Argentum“ veikia autoriaus miniatiūrų paroda „Kitokios „kamėjos“, iki kovo 22 d. I a. ekspozicijų salėje „Titanikas“ galima pamatyti ankstyvuosius V. Kisarausko tapybos ir grafikos kūrinius parodoje „Nėra menui taisyklių“).

Vincas Kisarauskas, „Besiklausant Mikučio“. 1963 m.
Vincas Kisarauskas, „Besiklausant Mikučio“. 1963 m.
Vincas Kisarauskas, „Galva ant pjedestalo“. 1965 m.
Vincas Kisarauskas, „Galva ant pjedestalo“. 1965 m.
Vincas Kisarauskas, „Puota“. 1963 m.
Vincas Kisarauskas, „Puota“. 1963 m.
Vincas Kisarauskas, „Stovinti figūra“. 1964 m.
Vincas Kisarauskas, „Stovinti figūra“. 1964 m.
Vincas Kisarauskas, „Sušaudymas“. 1969 m.
Vincas Kisarauskas, „Sušaudymas“. 1969 m.
Vincas Kisarauskas, „Autoportretas“. 1959 m.
Vincas Kisarauskas, „Autoportretas“. 1959 m.
Vincas Kisarauskas, „Figūra“. 1961 m.
Vincas Kisarauskas, „Figūra“. 1961 m.
Vincas Kisarauskas, „Susimąstymas“. 1966 m.
Vincas Kisarauskas, „Susimąstymas“. 1966 m.
Rita Mikučionytė

Būties archyvaras

Šarūno Leonavičiaus iliustracijų, sukurtų K. Donelaičio poemai „Metai“, paroda galerijoje „Meno niša“

Išgirdusi Šarūno Leonavičiaus pavardę, iškart prisimenu mažą skaitančio ir pypkiuojančio dailininko figūrėlę, įsitaisiusią greta burlaivio maketo, garsiajame 1991 m. Audriaus Puipos atspaude „Tapytojo Raimundo Sližio dirbtuvėje“. Po to prieš akis iškyla seniai anekdotu virtęs vaizdinys – naktis, Vilnelės pakrantė šalia Dailės akademijos, lauželis, ant kurio kibire virinama čia pat, vienuolyno prieigose, rasta žmogaus kaukolė... ir jis, ūsuočius (o gal bet kuris kitas aistruolis natūralistas – tiksliai nebepasakysiu). Dar praeities miglose matau Pilies gatve tvirtu jūrininko žingsniu žirgliojantį ir garsiai dainuojantį genialų grafiką, vilkintį pilku paltuku su reikšmingai užkelta apykakle. Šios mano galvoje įamžintos akimirkos seniai sudėliojo tokį legendinio menininko portretą: jis – bebaimis, ištvermingas, mėgstantis iššūkius žmogus, aštriu kritiniu žvilgsniu drąsiai rėžiantis tikrovę.

Šarūnas Leonavičius, iš ciklo „Pavasario linksmybės“
Šarūnas Leonavičius, iš ciklo „Pavasario linksmybės“
Šarūnas Leonavičius, iš ciklo „Pavasario linksmybės“
Šarūnas Leonavičius, iš ciklo „Pavasario linksmybės“
Šarūnas Leonavičius, iš ciklo „Vasaros darbai“
Šarūnas Leonavičius, iš ciklo „Vasaros darbai“
Šarūnas Leonavičius, iš ciklo „Rudenio gėrybes“
Šarūnas Leonavičius, iš ciklo „Rudenio gėrybes“
Šarūno Leonavičiaus iliustruotų „Metų“ viršelis
Šarūno Leonavičiaus iliustruotų „Metų“ viršelis
Rita Mikučionytė

Kūrybinė laboratorija Rygoje

Pokalbis su Andriu Vītoliņiu apie „Kultūros kanoną“ Latvijos dailės akademijoje

 Ne vienas „Ryga – Europos kultūros sostinė 2014“ renginys pirmiausia skirtas įprasminti išskirtinius Latvijos meno kūrinius. Šiuo požiūriu ypač aktuali pasirodė nedidelė paroda Latvijos dailės akademijoje, žadanti atskleisti šių dienų kūrėjų požiūrį į „Kultūros kanoną“. Dar 2007 metais inicijuotas projektas „Latvijos kultūros kanonas“ (http://kulturaskanons.lv/en/1/) šiandien tapo internete prieinamu 99 kultūros vertybių sąrašu, kuriame pristatomi iškiliausi, pasididžiavimo verti latvių liaudies kūrybos, vizualiojo meno, scenos meno, muzikos, literatūros, architektūros ir dizaino, kino darbai. Apie „Kultūros kanoną“ ir kūrybinę laboratoriją, surengtą Latvijos dailės akademijoje, kalbamės su tapytoju, Tapybos katedros vedėju docentu Andriu Vītoliņiu.

Parodos „Kultūros kanonas“ ekspozicijos fragmentas. A. Vītoliņš nuotr.
Parodos „Kultūros kanonas“ ekspozicijos fragmentas. A. Vītoliņš nuotr.
LDA rektorius Aleksejis Naumovas tapo Rygos parke. 2014 m. J. Gailitis nuotr.
LDA rektorius Aleksejis Naumovas tapo Rygos parke. 2014 m. J. Gailitis nuotr.
Niklāvs Strunke, skaitmeninė paveikslo „Žmogus įeina į kambarį“ kopija. 1927 m. A. Vītoliņš nuotr.
Niklāvs Strunke, skaitmeninė paveikslo „Žmogus įeina į kambarį“ kopija. 1927 m. A. Vītoliņš nuotr.
Andris Vītoliņš, „Stalas išeina iš kambario“. 2013 m. A. Vītoliņš nuotr.
Andris Vītoliņš, „Stalas išeina iš kambario“. 2013 m. A. Vītoliņš nuotr.
Kristiānas Brekte, „Mano tėvas žmogžudys“ (Kārlio Padego kūrybos interpretacija). 2014 m. Nuotrauka iš LDA archyvo
Kristiānas Brekte, „Mano tėvas žmogžudys“ (Kārlio Padego kūrybos interpretacija). 2014 m. Nuotrauka iš LDA archyvo
Kristaps Zariņš. Instaliacija „Pabėgėliai“ (Jēkabo Kazāko paveikslo „Pabėgėliai“ (1917) interpretacija). 2013 m. Nuotrauka iš LDA archyvo
Kristaps Zariņš. Instaliacija „Pabėgėliai“ (Jēkabo Kazāko paveikslo „Pabėgėliai“ (1917) interpretacija). 2013 m. Nuotrauka iš LDA archyvo
Rita Mikučionytė

Suspausta realybė

Povilo Ričardo Vaitiekūno piešiniai Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“

 Mane piešinys žavi tuo, kaip koncentruota forma įmanoma perteikti savo požiūrį į tikrovę. Tiek laisvas vienu gestu išsakytas pasakojimas, tiek smulkiais štrichais modeliuota istorija dažnai patraukia dėmesį kaip nepakartojamos akimirkos, minties išraiška, siekianti tiesioginio sąlyčio su asmeniniais išgyvenimais.

Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Rita Mikučionytė

Mistiški skoliniai

„Katinėlis & Gaidelis“ pristato naujausius Paulinos Eglės Pukytės ir Lino Jablonskio darbus VDA galerijoje „Artifex“

 

Šio dueto paroda sudomina išsyk, net nemačius eksponatų. Rodos, tokie skirtingi... Aišku, anotacijoje įvardintas kūrybos principas – „abu menininkai dirba su aproprijuotais vaizdais, ir nors perkuria juos skirtingomis priemonėmis, jų meninės taktikos panašios“ – įtikina. Išties jau seniai tiek vienas, tiek kitas autorius naudoja antrinės realybės atspindžius, t.y. savaip sintetina fotografinius ir reprodukcinius atvaizdus.

Linas Jablonskis, „Be pavadinimo“. 2013 m.
Linas Jablonskis, „Be pavadinimo“. 2013 m.
Linas Jablonskis, „Be pavadinimo“. 2013 m.
Linas Jablonskis, „Be pavadinimo“. 2013 m.
Linas Jablonskis, „Be pavadinimo“. 2013 m.
Linas Jablonskis, „Be pavadinimo“. 2013 m.
Paulina Eglė Pukytė, „Metamorfozė“. 2013 m.
Paulina Eglė Pukytė, „Metamorfozė“. 2013 m.
Paulina Eglė Pukytė, „Prie gėlių“. 2013 m.
Paulina Eglė Pukytė, „Prie gėlių“. 2013 m.
Paulina Eglė Pukytė, ekspozicijos fragmentas. 2013 m.
Paulina Eglė Pukytė, ekspozicijos fragmentas. 2013 m.
Rita Mikučionytė

Ten, tarp jūros ir marių...

Paroda „Tarp laiko ir istorijos“ VDA parodų salėse „Titanikas“

 

Labai dažnai proginės parodos yra ypač sureikšminamos: jos virsta pompastiškais ir dirbtinai sukomplektuotais dariniais, kurie po iškilmingo atidarymo kalbų ir vaišių iškart ištrinami iš atminties. Kuo čia dėtos Eliziejaus sutarties pasirašymo 50-osios metinės? Na, atrodytų, – puiki proga iš Prancūzijos ir Vokietijos institucijų gauti finansavimą meno projektui... O jei jis vyktų Lietuvoje, tarkim, Nidoje, kurią nuo seno lanko vokiečiai? Štai jums ir vadybos pradžiamokslis!

 

Martin Neumaier, „Be pavadinimo“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Martin Neumaier, „Be pavadinimo“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Martin Neumaier, „Be pavadinimo“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Martin Neumaier, „Be pavadinimo“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Martin Neumaier, „Be pavadinimo“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Martin Neumaier, „Be pavadinimo“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Dominique Blais, „East-West Axis“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Dominique Blais, „East-West Axis“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „Sostas“, fregmentas. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „Sostas“, fregmentas. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „Sostas“, fregmentas. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „Sostas“, fregmentas. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „Sostas“, fregmentas. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Žilvinas Landzbergas, „Sostas“, fregmentas. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Rita Mikučionytė

Mįslingi ritualai

Jaunųjų Danijos menininkų paroda „Sąryšiai“ VDA parodų salėse „Titanikas“

 

Paroda jau sulaukė dėmesio, nes buvo surengta Danijos Karalystės ambasados iniciatyva, pabrėžiant sosto įpėdinio Frederiko vizito Lietuvoje svarbą. Menininkus ir akademinę bendruomenę ypač domino parodos kuratoriaus, skulptoriaus Henriko B. Anderseno, kuris nuo 2008 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje, nuostatos, kurias tikėtasi įžvelgti eksponuojamuose jo buvusių mokinių iš Kopenhagos darbuose.
 

Septynių Danijos karališkosios menų akademijos absolventų paskutinių metų kūryba „Sąryšiuose“ nepaliko abejingų – vieniems paroda labai patiko, kitiems, priešingai, pasirodė ypač prasta. Šis žiūrovų vertinimų poliariškumas rodo, kad kūriniai, provokuodami nevienareikšmes emocijas, pasiekė pagrindinį tikslą – privertė apmąstyti savo santykį su jų formuojamais aplinkos išgyvenimais. Manau, būtų daugiau susivokusių žiūrovų, jei kūrinius lydėtų bent trumpi aprašai. Tad plačiau teko pasidomėti pačiai internete.

 

Lea Porsager, „Sužavėtos mašinos vibruoja piktas mistinio žinojimo mašinas ir nedaro jokių nuolaidų publikai“, fragmentas. 2010–2013 m. J. Lapienio nuotr.
Lea Porsager, „Sužavėtos mašinos vibruoja piktas mistinio žinojimo mašinas ir nedaro jokių nuolaidų publikai“, fragmentas. 2010–2013 m. J. Lapienio nuotr.
AVPD (Aslak Vibaek ir Peter Doessing), „Užuolaidų kambarys II“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
AVPD (Aslak Vibaek ir Peter Doessing), „Užuolaidų kambarys II“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Troels Sandegaard, „Kvėpuojantys grindų objektai“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Troels Sandegaard, „Kvėpuojantys grindų objektai“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Marie Soendergaard Lolk, „Be pavadinimo“. 2011 m. J. Lapienio nuotr.
Marie Soendergaard Lolk, „Be pavadinimo“. 2011 m. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Rita Mikučionytė

Populiarūs ir populiariausieji

Paroda „Vasaros skaitiniai“ Šiuolaikinio meno centre

 

Tęsiu pokalbį apie fikciją ir realybę, suimituotą tikrovę ir žaidimą realybės atspindžiais, kuris taip plačiai skleidžiasi didžiojoje salėje veikiančioje parodoje „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“. Dar pridėkite aktualų ŠMC kino salėje rodomų filmų sąrašą, ir turėsite daugiakalbę kasdienybės ir fantazijų kupiną meno panoramą. Šie iš anksto apgalvoti siužetai ir galimai tiesioginiai pasakojimai šįkart leidžia vaizdžiai įsitikinti visų ŠMC erdvių sinkretizmu.
 
Parodos „Vasaros skaitiniai“ (rinktiniai kūriniai iš Cesio meno festivalio) kuratorius Kęstutis Kuizinas tarsi apsukrus pasakojimų prekeivis grakščiai išdėlioja savojo rinkinio „viršelius“. Be abejo, tai neišvengiama duoklė tiek Cesio (Latvija) vasarotojams, tiek šiuolaikinio meno skeptikams – kūriniai gana iliustratyvūs, taigi, be abejonės, suprantami ir dėl vaizdumo, ir dėl sumanymo, kuris trumpai ir aiškiai aprašytas kiekvieno kūrinio nuorodose. Nebijokite, viską puikiausiai išsiaiškinsite, net jei esate primiršę Daniilą Charmsą (teks tik panaršyti po internetą fojė kompiuteryje ir atrasti Sigito Parulskio vertimus).
 
Visus „Vasaros skaitinių“ eksponatus sieja išorinis patrauklumas, nors prasmių pamušalas slepia daug nežinomųjų. Kiek tai, ką matai, yra tikra? Kūrinių siužetai tokie žavūs ir meistriškai suregzti, kad net nerūpi atsakymas – čia pat kapituliuoji prieš savosios fantazijos posūkius.
 
Įsivaizduoji smurtinę meksikietės Virginijos Colwell tėvo, FTB agento, mirtį, jo inicijuotą korumpuoto policijos šefo Arturo Durazo areštą, ypač kai stebi šios menininkės piešinius, kuriuose užfiksuota lėta didingų parsidavėlio rūmų griūtis („Archyvas“, 2012–2013). Beje, tie piešiniai rašikliu ant pergamentinio popieriaus taip taikliai imituoja muziejinių graviūrų manierą, kad net pradedi abejoti, ar jie ranka smulkmeniškai perpiešti iš kokios nuotraukos, ar atkartoti pasitelkus neregėtą šių dienų technikos stebuklą. Greta driekiasi Mindaugo Lukošaičio naujų piešinių juostos „Ruanda“, čia tęsiama karo ir mirties tema, kadaise šio menininko pradėta serijose „Pasipriešinimas“ ir „Žydai. Mano istorija“. Kokius natūros fragmentus savo vaizduotėje atkuria menininkas – matytus „National Geographic“ ar pieštus iš pilietinio karo dokumentikos? Lukošaičio meistrystė pritrenkianti: puikiai valdomas anatominis piešinys, linijų, štrichų įvairovės prisodrinti kadrai, tuščio lauko ir intensyvių plotų pulsavimas, pagaliau A4 popieriaus lakštų išdėstymo ritmika nepalieka abejingų. Taip, atrodo, jis regėjo tą mėsmalę.

 

Vadim Fiškin, „Mis Kalėdos“. 2012 m. J. Lapienio nuotr.
Vadim Fiškin, „Mis Kalėdos“. 2012 m. J. Lapienio nuotr.
Ernests Kļaviņš, „Dolly‘s diamonds“ fragmentas. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Ernests Kļaviņš, „Dolly‘s diamonds“ fragmentas. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Evaldas Jansas, filmo „Hipnozės seansas“. 2012 m. J. Lapienio nuotr.
Evaldas Jansas, filmo „Hipnozės seansas“. 2012 m. J. Lapienio nuotr.
Sebastian Diaz Morales, kadras iš filmo „Fragmentai I ir fragmentai II“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Sebastian Diaz Morales, kadras iš filmo „Fragmentai I ir fragmentai II“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Virginia Colwell, „Archyvas“. 2012–2013 m. J. Lapienio nuotr.
Virginia Colwell, „Archyvas“. 2012–2013 m. J. Lapienio nuotr.
Maija Kurševa, kūrinio „Charmso ritmas“ fragmentas. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Maija Kurševa, kūrinio „Charmso ritmas“ fragmentas. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 8  >>> Archyvas