Autorius: Rita Mikučionytė

Šįmet Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla, kuriai vadovauja grafikė Jūratė Stauskaitė, mini veiklos 25-metį, tad šiai sukakčiai pažymėti rengiamos net kelios parodos.

Paroda-reiškinys-kūrinys – taip savo surengtą mokyklos absolventų ekspoziciją „Veikiantys I“ vadina jos kuratorė, grafikė, VDA grafikos katedros vedėja docentė Marija Marcelionytė-Paliukė. Anot jos, tai savotiškas paieškų langas, kurį puikiai įrėmina veiksmažodis „veikia“. Taigi parodoje matome, kuo šiandien užsiima buvę mokyklos (anuomet – Jūratės Stauskaitės studijos) mokiniai, kurie Veikia kultūroje; Veikia dabar; Veikia patys; Veikia dalydamiesi.

Kuo mums svarbus ir įdomus šis sukviestas skirtingų sričių kūrėjų vienuoliktukas – Elena Aleksejeva, Rasa Balaišė, Juozas Brundza, Rokas Dovydėnas, Ignas Dzedulionis, Malvina Jelinskaitė-Vilimienė, Indraja Kubilytė, Marija Marcelionytė-Paliukė, Inga Raubaitė, Laurynas Šeškus, Ūla Tornau? Eksponuojami absolventų kūriniai ir trumpi pasisakymai liudija apie šios privačios mokyklos idėjų tvarumą, neformalų, žaismingą požiūrį į kasdienybę, aktyvią, pilietišką menininko poziciją.

Skaityti toliau >>

Nr. 10 (1162), 2016-03-09 | Dailė

Parodos vaizdas. 2016 m. Marcelionytės-Paliukės nuotr.

Rasa Balaišė, daiktų serija „Lėlės“. 2010 m. Marcelionytės-Paliukės nuotr.

Elena Aleksejeva, projektas „Archainių amatų stovykla“. 2016 m. Marcelionytės-Paliukės nuotr.

Malvina Jelinskaitė-Vilimienė, „Gulbės fotografija“, instaliacijos fragmentas. 2016 m. M. Marcelionytės-Paliukės nuotr.

Inga Raubaitė, projekto „Gamta ir mes“ – Žemės ir aplinkos meno parodos Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose (2003–2015) fragmentas: Žilvino Višinsko „Žydėjimas“. 2016 m. Marcelionytės-Paliukės nuotr.

Parodos kuratorė Marija Marcelionytė-Paliukė. 2016 m. I. Dzedulionio nuotr.

Rita Mikučionytė

Apgaulingas keraminis eskizas

Onos Grigaitės paroda „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“ VDA tekstilės galerijoje „Artifex“

Kai kurie mano mėgstami menininkai rengia personalines parodas retai, tačiau kiekvienas jų naujų kūrinių pasirodymas tampa įvykiu, kurio ilgai ir kantriai laukiu. Labai dažnai tai nutinka stropiosioms menininkėms, kurios didžiąją kūrybinių galių dalį išeikvoja namų ir šeimos labui... Kas gi dabar suskaičiuos, kiek perspektyvių moterų kūrėjų pasitraukė iš viešo kūrybos lauko?

Tarp tokių retai pasirodančių, bet visada man vilčių teikiančių ir laukiamų autorių – keramikė Ona Grigaitė, kuri dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje praturtino lietuvių dailės istoriją naujais postmodernistinio mąstymo ir matymo išprovokuotais kūriniais. Iki šiol žaviuosi jos tobulai sukomponuotais keraminiais natiurmortais, kurie drąsiai peržengė šakų ir žanrų ribas, tapdami netikėtais ir žaismingais sodraus kolorito lipdytų skulptūrinių objektų pasakojimais. Tad kokio siužeto vingiais šįkart siūlo paklaidžioti Grigaitė?

Intriga akivaizdi vien perskaičius parodos pavadinimą su nuoroda į politinį trilerį. Iš tikrųjų galime kalbėti apie situacines universalijas, kai keraminė instaliacija yra tik pretekstas kritiškai pažvelgti į tai, kas vyksta mūsų pasaulyje. Eksponuojamų simbolių (norit – Ezopo) kalba skatina žiūrovą patį rekonstruoti savąją „miško“ aplinką. Kas čia pagrindiniai veikėjai ir apie ką jie kalbasi?

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1160), 2016-02-24 | Dailė

Onos Grigaitės parodos „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“ fragmentas. 2016 m. A. Baltėno nuotr.

Rita Mikučionytė

Tapybos testas

Paroda „Nauja tapyba iš Jungtinės Karalystės“ Šiuolaikinio meno centre

Įprasta, kad renginiai, kuriuos organizuoja Britų taryba, visuomet pasižymi ir sumanymų aktualumu, ir nepriekaištinga vadyba. Manau, šis faktas ir dalykiniai kontaktai, kurių vienaip ar kitaip turėjo ne vienas iš mūsų, lėmė parodos populiarumą – iš tikrųjų kompaktiška naujos tapybos iš Jungtinės Karalystės ekspozicija ŠMC sudomino nemažai žiūrovų. Be to, esame ne tik rašytojų, bet ir tapytojų šalis, tad visada žinome, ką, kaip ir kodėl šių meno šakų kontekstuose reikia daryti...

Nepriekaištinga renginio reprezentacija išties atveria ne vieną galimybę, skatinančią savaip apžiūrėti ir perprasti parodą. Dažnai žiūrėti solidžių ir ambicingų dailės projektų einame nusiteikę dvejopai – viena vertus, mėgstame patys atrasti tiesą, intuityviai klaidžiodami ekspozicijos labirintais su šiandien madingu kūrinių išdėstymo planu, ir tik po to ieškome (arba ne) papildomos informacijos (priklauso nuo to, kiek asmeniškai ar instituciškai renginys yra svarbus), įsigyjame parodos katalogą, naršome internete ir pan. O kartais elgiamės priešingai – iš anksto ruošiamės „sakraliam“ susitikimui su kūriniais ir namų darbus atliekame dar prieš akistatą su originalais.

Skaityti toliau >>

Nr. 7 (1159), 2016-02-19 | Dailė

Stuart Cumberland, „Vyras, fotografuojantis paukštį – nepataikė“ ir „Vyras, fotografuojantis paukštį vėjyje“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Stuart Cumberland, „Užrakto paleidimo troselis“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Dawn Mellor, „Claire ponios ir Rozalindos vaidmenyje“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.

Dawn Mellor, „Claire ponios ir Malfio hercogienės vaidmenyje“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.

Michael Simpson, „Anga raupsuotajam Nr. 3“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.

Michael Simpson, „Anga raupsuotajam Nr. 10“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.

Rita Mikučionytė

Apjungiant skirtybes

Apie tarptautinę taikomojo meno mugę „Craft Vilnius“

Idėja rengti tarptautinę taikomojo meno mugę „Craft Vilnius“, kurią dar 2013 m. iš Filadelfijos parsivežė keli lietuvių dailininkai, vis dar atrodo patraukli ir aktuali. Juk čia pat Kalėdos – ieškome netikėtų ir meniškų, ir funkcionalių dovanų, juolab kad visa Lietuva turbūt „prie meno“... Turiu omeny įvairiausias progines amatų ir taikomojo meno (rečiau dizaino) muges, kuriose greta amatininkų bei liaudies menininkų vis dažniau pasirodo ir profesionalūs dailininkai, kuriems taip pat opus pragyvenimo iš kūrybos klausimas. Tad kuo gi jau antrus metus organizuojamas „Craft Vilnius“ išsiskiria iš kitų panašaus pobūdžio renginių?

Pirmiausia – tai ambicijos atrinkti, demonstruoti ir siūlyti įsigyti išskirtinės kokybės dirbinius. Taip teoriškai formuojama nuomonė, jog tik čia eksponuojami elitiniai taikomojo meno pavyzdžiai atlieps kiekvieno estetinį skonį, o galbūt ir finansines galimybes. „Craft Vilnius“ nuomojama Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ erdvė norom nenorom skatina ieškoti sąsajų su tarptautinėmis Vilniaus knygų ir šiuolaikinio meno „Art Vilnius“ mugėmis.

Skaityti toliau >>

Nr. 44 (1150), 2015-12-11 | Dailė

Rygos dizaino ir dailės mokyklos stendas. R. Mikučionytės nuotr.

Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas. R. Mikučionytės nuotr.

Ukrainos stendas. R. Mikučionytės nuotr.

Emalio kūrybines dirbtuves veda Kotryna Vaitekunaitė. R. Skairytės nuotr.

Knygos rišimo kūrybines dirbtuves veda Aušra Petroškienė. R. Skairytės nuotr.

Rita Mikučionytė

Solidu ir jausminga

Kęstučio Lupeikio tapybos paroda „Come Together“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Visada žavėjausi Kęstučio Lupeikio instaliacijomis su netikėtai kintančiais tapybiškai skulptūriškų objektų šviesos efektais. Iki šiol pamenu po kojomis linguojančią ir girgždančią grindų „dangą“ iš plieno armatūros strypų („Dugnas“, 1993), taip pat intriguojančias videoprojekcijas ant rausvo kubo („Hiperkubas“, 2004–2005), įspūdingą rudinto plieno „tunelį“ („Skylė“, 1995, kartu su Ričardu Nemeikšiu). Vaikščiodama po naujausią jo tapybos parodą supratau, kad šių instaliacijų, atskleidžiančių menininko universalumą, labai ilgiuosi.

Siekdama nors šiek tiek perprasti, kas dabar yra Lupeikio kūrybos akiratyje, norom nenorom gretinu dvi jo meninėje veikloje dominuojančias sritis – architektūrą ir tapybą. Pats menininkas ypatingų sąsajų čia nemato (nebent kalbėtume apie pastatų eskizus ar būtų rengiamas specialus projektas) ir vertina tai kaip vienas kitą papildančius, bet vis dėlto skirtingus kūrybos „kanalus“. O man gi rūpi paradoksai – emocingos tapybos atspindžiai minimalistinės architektūros sumanymuose ir konstruktyvus racionalumas labai jausminguose paveiksluose.

Skaityti toliau >>

Nr. 39 (1145), 2015-11-05 | Dailė

Kęstutis Lupeikis, „Planet Caravan“. 2013 m. Autoriaus nuotr.

Kęstutis Lupeikis, „Hair of the Dog“. 2015 m. Autoriaus nuotr.

Kęstutis Lupeikis, „The Wizard“. 2015 m. Autoriaus nuotr.

Kęstutis Lupeikis, „Whisky Drinking Woman“. 2015 m. Autoriaus nuotr.

Kęstutis Lupeikis, „Woke up this Morning“. 2015 m. Autoriaus nuotr.

Kęstutis Lupeikis, „Woman“. 2014 m. Autoriaus nuotr.

Rita Mikučionytė

Atrasite savyje, pamatysite telefone

Dano Aleksos ir Rimos Blažytės parodos galerijoje „Akademija“

Potvyniai ir atoslūgiai – universalus mūsų gyvenimo dėsnis: gal kas detaliau jį patyrinės, apsibrėžęs parodų sferą? Kartais atidaroma be galo daug naujų parodų, tad vos spėji (o dažniausiai nespėji, nes sutampa su asmeninio gyvenimo paintensyvėjimu) lakstyti iš vienos ekspozicijos į kitą. Kitąsyk (ypač tuomet, kai turi šiek tiek daugiau laisvo laiko) parodų tikrovės pasaulyje tvyro visiška ramybė...

Ką daryti, jei galerijoje nebuvome, kūrinių nepamatėme? Paprastai, kai neatidėliotini darbai ir kasdienybės rūpesčiai nužudo fizinę galimybę pasiekti senamiestį, sėdame prie kompiuterio ar išsitraukiame išmanųjį – peržiūrime parodos fotoreportažus, paskaitome komentarus... Manote, labai daug prarandate? Priešingai, kai kada jūsų laukia stebėtini virtualių pasivaikščiojimų atradimai, ypač jei realybėje rodytų kūrinių dydžiai bei jų eksponavimas galerijos erdvėje yra labai santykinis, t.y. iš esmės reliatyvus ir nuolat kintantis!

Taigi, šįkart pabandysime rekonstruoti atmintyje išlikusius vaizdus iš ką tik „Akademijos“ galerijoje veikusių Dano Aleksos ir Rimos Blažytės parodų, apžiūrėdami internete šių menininkų kūrybos pristatymus.

Skaityti toliau >>

Nr. 15 (1121), 2015-04-16 | Dailė

rimbla, „Mūzų atsisakymas“ („Quit muses“). 2014 m.

rimbla, „Tinkamos bangos belaukiant“ („Waiting for the right way“). 2014 m.

rimbla, „Kas tai galėtų būti“ („What it could be“). 2015 m.

Rita Mikučionytė

Vaikai rūsyje

Paulinos Pukytės paroda „Mergaitės ir berniukai“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje

Paulina Pukytė vėl Vilniuje... ir vėl seka prieškalėdines fėjų pasakas. Šįkart, manding, ji labai įmantriai ir elegantiškai sugretina anonimiškas XX a. 7–8-ojo dešimtmečių fotografijas ir senąsias (tikrąsias?) fundamentalaus absurdo bei draminės mistikos nestokojančias Raudonkepurės, Alisos Stebuklų šalyje ar Tvin Pykso istorijas.

Dvylika kūrinių (gal mėnesiai? gal juodvarniai?), pasklidusių ekspozicinėje erdvėje, taip įtikina, kad atrodo kaip ką tik atrasti iki šiol šimtmečius menančiose mūro sienose tūnoję vaizdiniai. „Mergaitėms ir berniukams“ ypač pritiko rūsio patalpos ir net muziejaus palikti reliktai (pvz., prakartėlės avinėlis tamsiame kampe). Tai išties nepamainoma įtaigaus siaubo anekdoto apie „Juodąją ranką“ preliudija.

Man smalsu, ar rasiu priekabių, kurių taip dažnai kitų parodose aptinka kritiškoji Pukytė. Galbūt dėl to, kad ėjau itin draugiškai ir sentimentaliai nusiteikusi, nieko bloga neradau. Ar viskas aišku, apie ką ir kaip? Nėra jokių abejonių – autorė parengė trumpą, bet gana išsamų parodos pristatymą, kurį lengvai randame ekspozicijų salėje ir internete. Čia sudėti ir sumanymo raktiniai žodžiai, ir atskirą pasakojimą kuriantys kūrinių pavadinimai, ir darbų techniniai parametrai, ir šešios idėjinės nuostatos. Tiesiog pavyzdinis parodos aprašas (tiesa, vienoje internetinėje versijoje sušokčiojo kūrinių sąrašas)... Tad paprasčiausiai paieškosiu Pukytės suformuluotų užuominų ir savo asmeninės patirties sankirtų.

Skaityti toliau >>

Nr. 42 (1103), 2014-11-27 | Fotografija | Dailė

Paulina Pukytė, „Kėdėje – „Ko čia žiūri?". 2014 m. P. Pukytės nuotr.

Paulina Pukytė, „Vonioje – „Kodėl jūsų tokia didelė akis?“ . 2014 m. J. Lapienio nuotr.

Paulina Pukytė, „Vonioje – „Kodėl jūsų tokia didelė akis?“ . 2014 m. P. Pukytės nuotr.

Paulina Pukytė, „Natalia – - „Kodėl jūsų tokios baltos kojos?". 2014 m. P. Pukytės nuotr.

Paulina Pukytė, „Miške – - „Kodėl jūsų toks didelis maišas?". 2014 m. P. Pukytės nuotr.

Paulina Pukytė, „Sode – „Kodėl tavo tokie dideli batai?“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.

Paulina Pukytė, „Berniukas – - „Kodėl tu toks mažas?". 2014 m. P. Pukytės nuotr.

Paulina Pukytė, „Juokas – „Kodėl visą laiką tyli?“. 2011 m. J. Lapienio nuotr.

Rita Mikučionytė

Istorinės užuominos dabarties keramikoje

Paroda „Keramika + Spauda (spausdintas vaizdas keramikoje)“ VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“

Šįkart suveikė žodžio galios dėsnis – intriguojantis parodos pavadinimas ir jos kuratorės Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės pavardė sužadino empirinį norą atrasti grafinių ir fotografuotų vaizdų variacijas šių dienų keramikoje. Ekspozicija paskatino ieškoti sugretinimų tarp tikrovės padiktuotų sumanymų ir jų įgyvendinimo patirties.

Pirmiausia nustebino įspūdis, kaip tokiuose palyginti mažuose kūriniuose įtaigiai atkuriami didingi istorinės atminties reliktai. Ne vienas eksponatas atgaivino lemtingus praeities įvykius ir reikšmingus dailės istorijos etapus.

Skaityti toliau >>

Nr. 39 (1100), 2014-11-07 | Dailė

Agnė Gecevičienė, „Žvilgsnio projekcijos“. 2006 m. A. Narušytės nuotr.

Sander Raudsepp, „Visatos valdovai“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.

VDA studentų ir dėstytojų darbai, sukurti per vasaros praktiką Nidos meno kolonijoje. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Rūta Šipalytė ir Saulius Paukštys, „Kamėjos/Nepamiršk manęs“. 2002 m. A. Narušytės nuotr.

Rūta Šipalytė ir Saulius Paukštys, „Kamėjos/Nepamiršk manęs“, fragmentas. 2002 m. A. Narušytės nuotr.

Rytas Jakimavičius, iš „Priminimų-Prisiminimų“ serijos. 2006 m. A. Narušytės nuotr. A. Narušytės nuotr.

Rytas Jakimavičius, iš „Priminimų-Prisiminimų“ serijos, fragmentas. 2006 m. A. Narušytės nuotr.

Indrė Aleksiejūnienė, „Simboliai“. 2006 m. A. Narušytės nuotr.

Rita Mikučionytė

Saugus būtasis laikas

Šarūno Surblio (1988–2013) paroda „Sveiki atvyšvykę“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Daugeliui iš mūsų ši ekspozicija yra istorinė. Tai išsami ir daugiašakė jauno (deja, pernai tragiškai žuvusio) menininko kūrybos apžvalga. Jos kontekstai skatina įvertinti dabartinės lietuvių grafikos poslinkius, taip pat apsvarstyti praeities dailės atspindžius šių dienų kūriniuose.

Šarūnas Surblys išgarsėjo dar studijuodamas grafiką VDA ir dalyvaudamas prestižinėse „Estampo“ parodose, kurias kasmet galerijoje „Kairė–dešinė“ rengia Vilniaus grafikos meno centras. 2009 m. parodoje „Estampas ’08“ jis pelnė III laipsnio diplomą už ofortų ciklą „Paukštis“. 2010 m. pradžioje Šarūnas buvo apdovanotas parodos „Estampas ’09“ I laipsnio diplomu už darbą „Švytuoklės principas“, kurį tų pačių metų spalio mėnesį pristatė jau savo personalinėje ekspozicijoje galerijoje „Kairė–dešinė“.

Skaityti toliau >>

Nr. 30 (1091), 2014-08-26 | Dailė

Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.

Šarūnas Surblys, eskizai. 2006–2013 m. J. Lapienio nuotr.

Šarūnas Surblys, fregmentas iš eskizų serijos. 2006–2013 m. J. Lapienio nuotr.

Šarūnas Surblys, „Paukštis“. 2008 m. J. Lapienio nuotr.

Šarūnas Surblys, „Švytuoklė“. 2010 m. J. Lapienio nuotr.

Rita Mikučionytė

Pasaulio klodai

Kęstučio Zapkaus tapybos retrospektyva Nacionalinėje dailės galerijoje

Kiekvienas Amerikos lietuvio niujorkiečio Kęstučio Zapkaus pasirodymas Lietuvoje – tai išskirtinis įvykis ne tik šalies kultūriniame gyvenime, bet ir asmeninių egzistencinių apmąstymų plotmėje.

1989 m. Parodų rūmuose surengta jo paroda iš ciklo „Karo vaikai“ sutapo su pertvarkos epochos kulminacija ir Nepriklausomybės aušra. Kita vertus, šie paveikslai atkuria lemtingus aštuonmečio berniuko, kuris 1944 m. bėgdamas nuo sovietų okupacijos patyrė Antrojo pasaulinio karo sumaištį ir išgyveno bombardavimus, o vėliau kartu su motina emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, išgyvenimus, atspindi dramatišką pasaulio chaosą ir sukrečiantį vertybių krytį. (Šiandien „Karo vaikų“ ciklas man gerokai pranoko Picasso „Gerniką“, mat išprovokavo seriją košmarų su trykštančio kraujo srovėmis.)

Skaityti toliau >>

Nr. 17 (1078), 2014-05-02 | Dailė