Paroda „Veikiantys I“ Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos galerijoje „Vėjas“
Šįmet Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla, kuriai vadovauja grafikė Jūratė Stauskaitė, mini veiklos 25-metį, tad šiai sukakčiai pažymėti rengiamos net kelios parodos.
Paroda-reiškinys-kūrinys – taip savo surengtą mokyklos absolventų ekspoziciją „Veikiantys I“ vadina jos kuratorė, grafikė, VDA grafikos katedros vedėja docentė Marija Marcelionytė-Paliukė. Anot jos, tai savotiškas paieškų langas, kurį puikiai įrėmina veiksmažodis „veikia“. Taigi parodoje matome, kuo šiandien užsiima buvę mokyklos (anuomet – Jūratės Stauskaitės studijos) mokiniai, kurie Veikia kultūroje; Veikia dabar; Veikia patys; Veikia dalydamiesi.
Kuo mums svarbus ir įdomus šis sukviestas skirtingų sričių kūrėjų vienuoliktukas – Elena Aleksejeva, Rasa Balaišė, Juozas Brundza, Rokas Dovydėnas, Ignas Dzedulionis, Malvina Jelinskaitė-Vilimienė, Indraja Kubilytė, Marija Marcelionytė-Paliukė, Inga Raubaitė, Laurynas Šeškus, Ūla Tornau? Eksponuojami absolventų kūriniai ir trumpi pasisakymai liudija apie šios privačios mokyklos idėjų tvarumą, neformalų, žaismingą požiūrį į kasdienybę, aktyvią, pilietišką menininko poziciją.






Onos Grigaitės paroda „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“ VDA tekstilės galerijoje „Artifex“
Kai kurie mano mėgstami menininkai rengia personalines parodas retai, tačiau kiekvienas jų naujų kūrinių pasirodymas tampa įvykiu, kurio ilgai ir kantriai laukiu. Labai dažnai tai nutinka stropiosioms menininkėms, kurios didžiąją kūrybinių galių dalį išeikvoja namų ir šeimos labui... Kas gi dabar suskaičiuos, kiek perspektyvių moterų kūrėjų pasitraukė iš viešo kūrybos lauko?
Tarp tokių retai pasirodančių, bet visada man vilčių teikiančių ir laukiamų autorių – keramikė Ona Grigaitė, kuri dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje praturtino lietuvių dailės istoriją naujais postmodernistinio mąstymo ir matymo išprovokuotais kūriniais. Iki šiol žaviuosi jos tobulai sukomponuotais keraminiais natiurmortais, kurie drąsiai peržengė šakų ir žanrų ribas, tapdami netikėtais ir žaismingais sodraus kolorito lipdytų skulptūrinių objektų pasakojimais. Tad kokio siužeto vingiais šįkart siūlo paklaidžioti Grigaitė?
Intriga akivaizdi vien perskaičius parodos pavadinimą su nuoroda į politinį trilerį. Iš tikrųjų galime kalbėti apie situacines universalijas, kai keraminė instaliacija yra tik pretekstas kritiškai pažvelgti į tai, kas vyksta mūsų pasaulyje. Eksponuojamų simbolių (norit – Ezopo) kalba skatina žiūrovą patį rekonstruoti savąją „miško“ aplinką. Kas čia pagrindiniai veikėjai ir apie ką jie kalbasi?
Paroda „Nauja tapyba iš Jungtinės Karalystės“ Šiuolaikinio meno centre
Įprasta, kad renginiai, kuriuos organizuoja Britų taryba, visuomet pasižymi ir sumanymų aktualumu, ir nepriekaištinga vadyba. Manau, šis faktas ir dalykiniai kontaktai, kurių vienaip ar kitaip turėjo ne vienas iš mūsų, lėmė parodos populiarumą – iš tikrųjų kompaktiška naujos tapybos iš Jungtinės Karalystės ekspozicija ŠMC sudomino nemažai žiūrovų. Be to, esame ne tik rašytojų, bet ir tapytojų šalis, tad visada žinome, ką, kaip ir kodėl šių meno šakų kontekstuose reikia daryti...
Nepriekaištinga renginio reprezentacija išties atveria ne vieną galimybę, skatinančią savaip apžiūrėti ir perprasti parodą. Dažnai žiūrėti solidžių ir ambicingų dailės projektų einame nusiteikę dvejopai – viena vertus, mėgstame patys atrasti tiesą, intuityviai klaidžiodami ekspozicijos labirintais su šiandien madingu kūrinių išdėstymo planu, ir tik po to ieškome (arba ne) papildomos informacijos (priklauso nuo to, kiek asmeniškai ar instituciškai renginys yra svarbus), įsigyjame parodos katalogą, naršome internete ir pan. O kartais elgiamės priešingai – iš anksto ruošiamės „sakraliam“ susitikimui su kūriniais ir namų darbus atliekame dar prieš akistatą su originalais.






Apie tarptautinę taikomojo meno mugę „Craft Vilnius“
Idėja rengti tarptautinę taikomojo meno mugę „Craft Vilnius“, kurią dar 2013 m. iš Filadelfijos parsivežė keli lietuvių dailininkai, vis dar atrodo patraukli ir aktuali. Juk čia pat Kalėdos – ieškome netikėtų ir meniškų, ir funkcionalių dovanų, juolab kad visa Lietuva turbūt „prie meno“... Turiu omeny įvairiausias progines amatų ir taikomojo meno (rečiau dizaino) muges, kuriose greta amatininkų bei liaudies menininkų vis dažniau pasirodo ir profesionalūs dailininkai, kuriems taip pat opus pragyvenimo iš kūrybos klausimas. Tad kuo gi jau antrus metus organizuojamas „Craft Vilnius“ išsiskiria iš kitų panašaus pobūdžio renginių?
Pirmiausia – tai ambicijos atrinkti, demonstruoti ir siūlyti įsigyti išskirtinės kokybės dirbinius. Taip teoriškai formuojama nuomonė, jog tik čia eksponuojami elitiniai taikomojo meno pavyzdžiai atlieps kiekvieno estetinį skonį, o galbūt ir finansines galimybes. „Craft Vilnius“ nuomojama Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ erdvė norom nenorom skatina ieškoti sąsajų su tarptautinėmis Vilniaus knygų ir šiuolaikinio meno „Art Vilnius“ mugėmis.






Kęstučio Lupeikio tapybos paroda „Come Together“ Dailininkų sąjungos galerijoje
Visada žavėjausi Kęstučio Lupeikio instaliacijomis su netikėtai kintančiais tapybiškai skulptūriškų objektų šviesos efektais. Iki šiol pamenu po kojomis linguojančią ir girgždančią grindų „dangą“ iš plieno armatūros strypų („Dugnas“, 1993), taip pat intriguojančias videoprojekcijas ant rausvo kubo („Hiperkubas“, 2004–2005), įspūdingą rudinto plieno „tunelį“ („Skylė“, 1995, kartu su Ričardu Nemeikšiu). Vaikščiodama po naujausią jo tapybos parodą supratau, kad šių instaliacijų, atskleidžiančių menininko universalumą, labai ilgiuosi.
Siekdama nors šiek tiek perprasti, kas dabar yra Lupeikio kūrybos akiratyje, norom nenorom gretinu dvi jo meninėje veikloje dominuojančias sritis – architektūrą ir tapybą. Pats menininkas ypatingų sąsajų čia nemato (nebent kalbėtume apie pastatų eskizus ar būtų rengiamas specialus projektas) ir vertina tai kaip vienas kitą papildančius, bet vis dėlto skirtingus kūrybos „kanalus“. O man gi rūpi paradoksai – emocingos tapybos atspindžiai minimalistinės architektūros sumanymuose ir konstruktyvus racionalumas labai jausminguose paveiksluose.






Dano Aleksos ir Rimos Blažytės parodos galerijoje „Akademija“








Paulinos Pukytės paroda „Mergaitės ir berniukai“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje





Paroda „Keramika + Spauda (spausdintas vaizdas keramikoje)“ VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“


Šarūno Surblio (1988–2013) paroda „Sveiki atvyšvykę“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Daugeliui iš mūsų ši ekspozicija yra istorinė. Tai išsami ir daugiašakė jauno (deja, pernai tragiškai žuvusio) menininko kūrybos apžvalga. Jos kontekstai skatina įvertinti dabartinės lietuvių grafikos poslinkius, taip pat apsvarstyti praeities dailės atspindžius šių dienų kūriniuose.
Šarūnas Surblys išgarsėjo dar studijuodamas grafiką VDA ir dalyvaudamas prestižinėse „Estampo“ parodose, kurias kasmet galerijoje „Kairė–dešinė“ rengia Vilniaus grafikos meno centras. 2009 m. parodoje „Estampas ’08“ jis pelnė III laipsnio diplomą už ofortų ciklą „Paukštis“. 2010 m. pradžioje Šarūnas buvo apdovanotas parodos „Estampas ’09“ I laipsnio diplomu už darbą „Švytuoklės principas“, kurį tų pačių metų spalio mėnesį pristatė jau savo personalinėje ekspozicijoje galerijoje „Kairė–dešinė“.
Kęstučio Zapkaus tapybos retrospektyva Nacionalinėje dailės galerijoje
