Mįslingi ritualai

Paroda jau sulaukė dėmesio, nes buvo surengta Danijos Karalystės ambasados iniciatyva, pabrėžiant sosto įpėdinio Frederiko vizito Lietuvoje svarbą. Menininkus ir akademinę bendruomenę ypač domino parodos kuratoriaus, skulptoriaus Henriko B. Anderseno, kuris nuo 2008 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje, nuostatos, kurias tikėtasi įžvelgti eksponuojamuose jo buvusių mokinių iš Kopenhagos darbuose.

 

Septynių Danijos karališkosios menų akademijos absolventų paskutinių metų kūryba „Sąryšiuose“ nepaliko abejingų – vieniems paroda labai patiko, kitiems, priešingai, pasirodė ypač prasta. Šis žiūrovų vertinimų poliariškumas rodo, kad kūriniai, provokuodami nevienareikšmes emocijas, pasiekė pagrindinį tikslą – privertė apmąstyti savo santykį su jų formuojamais aplinkos išgyvenimais. Manau, būtų daugiau susivokusių žiūrovų, jei kūrinius lydėtų bent trumpi aprašai. Tad plačiau teko pasidomėti pačiai internete.

 

Visi parodos dalyviai – AVPD (Aslakas Vibaekas ir Peteris Doessingas), Marie Koelbaek Iversen, Lea Porsager, Troelsas Sandegaardas, Tove Storch ir Marie Soendergaard Lolk – asmeninėse internetinėse svetainėse yra paskelbę apie savo kūrybos pristatymą Vilniuje. Vadinasi, autoriams šis faktas svarbus. Gretindama pirmuosius parodos įspūdžius ir antrinius – iš interneto, galiu drąsiai su tam tikromis išlygomis sakyti, kad parodoje intuityviai mane sudominę kūriniai ir po naršymo išliko aktualiausi. Tačiau reitingas vėliau tapo visiškai nebeaktualus, nes detalesnė autorių kūrybos apžvalga atskleidė naujas, „Sąryšiuose“ vos išryškėjusias kūrinių plotmes. Namų darbai padėjo gerokai pagilinti supratimą apie jaunųjų kūrėjų plėtojamas koncepcijas.

Vienas iš labiausiai parodoje sudominusių kūrinių – šįmet sukurta Leos Porsager instaliacija iš ciklo „Sužavėtos mašinos“ („Mesmerized Machines“). Nufilmuoti mįslingi ritualai, jungiant negatyvo ir pozityvo vaizdus, kitame ekrane projektuoti atskirų frazių blyksniai, čia pat išdėstyti paslaptingi metalo stalai ir apeiginės aliumininės lazdos su citatomis intrigavo neįprasta ezoterine atmosfera. Septynių žmonių sakralinis performansas yra paremtas žymaus mistiko ir okultizmo guru Georgijaus Gurdžijevo idėjomis, taip pat jo sekėjos Jeanos Heap įžvalgomis apie šventųjų šokių praktiką, padedančią žmogui išsivaduoti iš automatizmo ir pažinti save per susiliejimą su bendruomene. Ši instaliacija ir jos aprašas internete leido iš naujo permąstyti dar šį pavasarį Šiuolaikinio meno centre vykusioje parodoje „Ritualinis kambarys“ (kuratorės Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė) matytą Lea Porsager darbą „Kaip programuoti ir naudoti T-F“.

 

Savivokos ir aplinkos konstravimo sąryšius atskleidžia grupės AVPD penkių koncentrinių dalių objektas „Užuolaidų kambarys“ (2011), kuris dėl jaučiamo siužetinio prado ir galimybės paklaidžioti „rūke“ sulaukė itin didelio parodos lankytojų dėmesio. 1997 m. grupę įkūrusius menininkus – Aslaką Vibaeką ir Peterį Doessingą – nuolat domina žmogaus ir erdvės percepcijų problematika, kurią perteikia pasitelktos vaizduojamųjų menų, architektūros, tiksliųjų ir humanitarinių mokslų sisteminės jungtys. Tai matyti ir naujausiame jų kūrybos cikle „Klostės“ – ritminiai paveikslai sudėlioti iš vertikalių balto popieriaus juostų, kurios metodiškai skrodžia erdvę lyg į koncentruotą vienį surinkti visi Lucio Fontanos drobių pjūviai. Šios elementariomis priemonėmis sukurtos kompozicijos perteikia gan sudėtingą optinę iliuziją su virpančiais šviesos šuorais. Deja, pora parodoje rodomų „klosčių“ neatspindi ciklo visumos poveikio. Tarp grupės kūrinių virtualioje ekspozicijoje labai patrauklūs pasirodė AVPD „šviesotyros“ dariniai – naujausi objektai ir instaliacijos.

Manau, kad netradicinės tapybos gerbėjus maloniai nudžiugins Tove Storch šilku aptrauktų „dėžių“ instaliacija „Be pavadinimo“ (2008), kurioje autorė jai būdinga maniera derina minimalistines formas ir tapybinius glotnaus paviršiaus efektus. Greta eksponuojamas lazerinio spausdintuvo piešinys ant sulankstyto lapo liudija apie T. Storch dominančią daugiasluoksnę perregimą šviesą. Ši tendencija ypač žymi naujausiuose menininkės konstruktuose.

 

Marie Soendergaard Lolk objektų plastika stebina daiktų liejinių ir įspaudų gausa, laisvo, chaotiško vaizdinio „įrėminimu“, išryškinančiu suvaldyto atsitiktinumo įtaigą. Prigimtinių medžiagos savybių pajauta, žodžio paveiksle galia, organiška spalvų ir formų jungtis sukuria virtinę dvimatės ir trimatės erdvės paradoksų, kai visas plokštumas pradedi suvokti iliuziškai. Neoekspresionistinės dvasios daugiakalbiai kūriniai yra grynoji atsvara visiškam menininkės uždarumui, kurį tik mistifikuoja jos kūrinių nuorodos „Be pavadinimo“ ir tyla apie save ar kūrybą asmeninėje svetainėje.

 

Troelso Sandegaardo „Kvėpuojantys grindų objektai“ (2013) ir „Autoportretas“ (2013) be atskiro pasiaiškinimo, manau, taip pat lieka tik iš dalies pažinūs. Menininkas nuolat „sužmogina“ konkrečią erdvę, pasitelkdamas specialią įrangą. Todėl iš pirmo žvilgsnio fizikos pamokas primenančios pripučiamos polipropileno palapinės galvoje pamažu virsta kvėpuojančia sale arba „Titaniko“ plaučiais. Šį gyvo pastato įspūdį ypač sustiprina virtuali menininko kūrybos ekspozicija, kur rodomi keli panašūs „kvėpuojančios“ sienos objektai. Žmogaus, kaip dvasinio statinio, idėją plėtoja ir šildomas, kūno temperatūrą palaikantis betono luitas, kurio plotas lygus autoriaus kūno paviršiui.

 

Nuolat kintančią optinę viziją, kuri tiesiogiai įtraukia žiūrovus, kuria Marie Koelbaek Iversen, pasitelkusi juodų ir baltų raštų kaleidoskopinę rato kompoziciją. Projektuota ir susintetinta geometrinių formų kaita savotiškai hipnotizuoja.

 

Paroda dėsningai atskleidė šiandieniame mene aktualias, projektuotos erdvės apibrėžtas savivokos galimybes. Naujų aplinkos transformavimo ir percepcijos variacijų lauktume ir būsimose profesoriaus Henriko B. Anderseno ir VDA studentų ekspozicijose. Juolab jo darbo kryptį puikiai atspindi viename iš gyvenimo aprašymų pasirodžiusi informacija, jog jis šiuo metu dėsto ne skulptūros, kaip esame įpratę sakyti, o Koncepcijų, laikinumo ir erdvės menų katedroje (Department of Concept, Temporality and Space).