7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Mistiški skoliniai

„Katinėlis & Gaidelis“ pristato naujausius Paulinos Eglės Pukytės ir Lino Jablonskio darbus VDA galerijoje „Artifex“

 

Rita Mikučionytė
Nr. 47 (1061), 2013-12-20
Tarp disciplinų Dailė
Linas Jablonskis, „Be pavadinimo“. 2013 m.
Linas Jablonskis, „Be pavadinimo“. 2013 m.

Šio dueto paroda sudomina išsyk, net nemačius eksponatų. Rodos, tokie skirtingi... Aišku, anotacijoje įvardintas kūrybos principas – „abu menininkai dirba su aproprijuotais vaizdais, ir nors perkuria juos skirtingomis priemonėmis, jų meninės taktikos panašios“ – įtikina. Išties jau seniai tiek vienas, tiek kitas autorius naudoja antrinės realybės atspindžius, t.y. savaip sintetina fotografinius ir reprodukcinius atvaizdus.

 

Linas Jablonskis šįkart rodo naujus savo piešinius skaitmeniniu „formatu“. Tarsi vartomame albume prieš žiūrovo akis atsiveria keliasdešimties jo pieštų vaizdinių kaleidoskopas. Kas keisčiausia, tokie subtilūs piešiniai nurungia ekrano filtrą – net būdami sumažinto dydžio jie nepraranda gyvasties, atrodo lyg ką tik genialaus piešėjo rankos paliesti. Matyti ir jautrūs štrichai, ir ištrynimai, ir virpančios, pulsuojančios linijos. Čia turbūt pirmą kartą susiduriu su didžiule emocine kūrinių įkrova, kurios negali nuslopinti net blizgantis planšetės šydas.

 

Be abejo, daugybė intelektualo nuorodų tūlam vėpsotojui lieka už kadro – kurgi visus veikėjus atpažinsi... Naciai, rašytojai, popdeivės, nuogaliai pajūryje, perpiešti dailės kūriniai ir įspūdingi garvežiai. Visko ir neįsiminsi. Autorius pateikia didžiulį paslaptingų klojinių žemėlapį, kupiną ironiškų scenarijaus paradoksų. Nežinia, ar kada rasis išmanūs Lino Jablonskio grafikos suvokėjai – juk jo kūryboje tiek daug slėpinių, daugiakalbių užuominų, asmeninių apmąstymų, nuorodų į pasąmonės žinynus.

 

Autorius labai nuoseklus, ir jo kūrybai kaip niekieno kito tinka įvardijimas „meninė praktika“, kuri man čia yra beribė visata. Mano pačios primityvizmas mane ir nugali, nes pradedu kompleksuoti, kad neidentifikuoju tiek daug jo perpieštų personažų ir detalių. Kas iš to, kad čia pat duosiu pažadą nuo ryt „susiimti“, vis tiek nė trupučio nepriartėsiu prie menininko vaizdinių rinkinio.

 

Lino Jablonskio piešiniai, manau, gerokai praturtina ir praturtins ne vieną dailės kolekciją. Juose tiek daug kerinčių niuansų. Gaila, kad parodoje nematome nė vieno originalo, kuris patvirtintų prielaidas apie darbų energiją. Kita vertus, šį praradimą kompensuoju gyvais prisiminimais apie Lino Jablonskio knygą, šįmet rodytą parodoje „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“ Šiuolaikinio meno centre.

 

Paulinos Eglės Pukytės taikomas dvigubo efekto principas sukelia dar kitokių pojūčių. Panaudodama rastas, senas praėjusio amžiaus 6–7-ojo dešimtmečio skaidres, autorė balansuoja tarp fikcijos ir realybės, mistinių sutapimų ir universalių atsikartojimų. Pukytės darbai visada intriguodavo egzistencinėmis potekstėmis ir sveika ironija. Ši tragikomiško požiūrio gija man susieja abu parodos menininkus. Tik, mano manymu, šmaikščiai ironiški Pukytės darbai yra daug atviresni už intelektualių įžvalgų kupinus Jablonskio „pasivaikščiojimus“.

 

Žiūrėdama į Pukytės videodarbus ir skaidres, galvoju apie anapusybę, kuri taip aiškiai „kvėpuoja“ man į nugarą. Sulėtinti videokadrai, veidų ir kūnų metamorfozės tarsi atveria nematomus būties sluoksnius. Čia vėl galiu kalbėti apie abiejų parodos autorių meistrystę „skaityti“ detalę. Maža charakteringa smulkmena Pukytės darbuose yra tiek iškalbinga, kad suvokiama kaip raktas į kasdienybės diktuojamą siužetinę painiavą. Ar kada atėjo į galvą, kad Nukryžiuotojo kojos gali prilygti realios moters, o šventųjų atvaizdai bažnyčios nišose sutapti su žado netekusiomis turistėmis? Ką jau kalbėti apie patį dramatiškiausią siužetą – moters virsmą karnavaliniu fantomu pūstomis lūpomis.

 

Keisčiausia, kad „užklodama“ du skirtingus vaizdus Pukytė atlieka savotišką meninį tyrimą, kur sutapimai lyg universalūs kompoziciniai kodai ir mistinės sueities rezultatas yra ir identiškos plastinės ritmikos. Kita vertus, manau, kad senose skaidrėse matau mirusių žmonių veidus ir žaidimas jų gyvenimo situacijomis yra sukrečiantis. Pukyte, aš visas savo asmenines nuotraukas prieš mirtį sudeginsiu.

 

Šią mano emocijų audrą puikiai nuslopina autorės parinktos skaidrės su psichodelinėmis namų skulptūromis ir religinės egzaltacijos kupinomis prakartėlėmis. Tokie pro akutę stebimi sociumo estetinių vertybių pjūviai išties kelia nuoširdžią šypseną ir priartina mano Kalėdas.

 

Paroda veikia iki sausio 11 d.

VDA galerija „Artifex“ (Gaono 1, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–17 val.

 

 

Linas Jablonskis, „Be pavadinimo“. 2013 m.
Linas Jablonskis, „Be pavadinimo“. 2013 m.
Linas Jablonskis, „Be pavadinimo“. 2013 m.
Linas Jablonskis, „Be pavadinimo“. 2013 m.
Linas Jablonskis, „Be pavadinimo“. 2013 m.
Linas Jablonskis, „Be pavadinimo“. 2013 m.
Paulina Eglė Pukytė, „Metamorfozė“. 2013 m.
Paulina Eglė Pukytė, „Metamorfozė“. 2013 m.
Paulina Eglė Pukytė, „Prie gėlių“. 2013 m.
Paulina Eglė Pukytė, „Prie gėlių“. 2013 m.
Paulina Eglė Pukytė, ekspozicijos fragmentas. 2013 m.
Paulina Eglė Pukytė, ekspozicijos fragmentas. 2013 m.