7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Rita Mikučionytė

Rita Mikučionytė

Tikrovės iliuzijos mano „scenos dėžėje“

Paroda „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“ Šiuolaikinio meno centre

 

Tai buvo kaip smagus pasivaikščiojimas vaizduotės erdvių pakraščiais kartu su jaunuoliais, Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos trečios klasės mokiniais. Kalbėjomės apie lygybės ženklą, kurį taip dažnai rašome tarp žodžių „gyvenimas“ ir „teatras“, ypač kai scenovaizdis kuriamas iš kasdienių daiktų ir situacijų. Kita vertus, dauguma jaunų žmonių teatro neįsivaizduoja be: scenarijaus idėjos, režisieriaus išmonės, mistinių elementų, imitacijos, grotesko, dramos ir pykčių, emocinio ryšio tarp veikėjų, geraširdžių aktorių susidvejinimo, jausmingos vaidybos, kūno kalbos, išraiškingos dikcijos, dekoracijų ir scenos erdvės su girgždančiomis grindimis, kostiumų, šviesų ir apšvietimo, sceninių garsų, muzikinių intarpų, ypatingo kvapo, aukštų lubų, raudonos uždangos, žiūrovų įsiklausymo, susikaupimo, pakilios nuotaikos, jaudulio, veiksmo pertraukų, elegantiškų manierų, karšto šokolado, bilieto, kėdžių, tamsaus kambariuko, aksominių pirštinių, aplodismentų...
 
Šis iki šiol teberašomas sąrašas suteikia galių visiškai nekalbėti apie konkrečius spektaklius ir jų scenografijas ar kostiumus, kurių blankūs pėdsakai merdėja rodomose nuotraukose, videofragmentuose ir vienišuose butaforinio arsenalo objektuose. Be to, parodos kuratorės Julija Fomina ir Virginija Januškevičiūtė kartu su asistente Rūta Junevičiūte, mano manymu, pasiūlė universalų asmeninio ekskurso modelį, primygtinai neversdamos studijuoti eksponuojamos archyvinės medžiagos ir kartu duodamos galimybę pačiam susidėlioti išjaustą gyvenimo ir teatro istoriją. Taip žodžiai „scenografija“ ir „šiuolaikinis menas“ tarsi dvi punktyrinės gijos tai pynėsi, tai skyrėsi.

 

Ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Kūrybinė studija „Pet Punk“ (Andrius Kirvela, Gediminas Šiaulys), spektaklio „Tėčio pasaka" scenografijos dalis.  A. Lekytės nuotr.
Kūrybinė studija „Pet Punk“ (Andrius Kirvela, Gediminas Šiaulys), spektaklio „Tėčio pasaka" scenografijos dalis. A. Lekytės nuotr.
Ekspozicijos dalies „Ginklai, arba netikros mirtys“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Ekspozicijos dalies „Ginklai, arba netikros mirtys“ fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Lekytės nuotr.
Rita Mikučionytė

Džiaugsmas būti ir mąstyti gamtoje

Prano Gailiaus tapybos paroda „Pradžios pradžia“ galerijoje „Kunstkamera“

 

 

Į Prano Gailiaus parodą „Pradžios pradžia“ užsukau dėl dviejų dalykų. Pirmiausia ėjau pažiūrėti tapytų versijų pagal El Greco, Matisse’ą, Picasso ir Cézanne’ą, mat buvo smalsu sužinoti, ką aštuoniasdešimt penkerių Maestro iš Prancūzijos kadaise jaunystėje atrado šių dailininkų kūryboje. Dar norėjau pasitikrinti savo išankstinę nuostatą, kad man įdomesnė dailininko grafika, nes iki šiol labiausiai vertinu jo livre d’artiste, ypač dailininko knygas dėžutėse su reljefiniais medžio ir linoraižiniais. Tai 1970 m. pagal Oskaro Milašiaus eiles sukurta knyga „La Mer“ („Jūra“), 1980 m. pagal Omaro Chajamo rubajatus pasirodęs ciklas „D’un bel Orient“ („Gražieji Rytai“) ir 1986 m. pagal Kazio Bradūno tekstą „Donelaičio pamokslas per sukaktuvių mišią“ sukurta „Deuxième suite lituanienne“ („Antroji lietuviška siuita“). Lemtingas atsitiktinumas leido patirti ir trečią smagų nutikimą – galerijoje susipažinau ir keliolika minučių gyvai pabendravau su parodos autoriumi Pranu Gailiumi.
 

Akivaizdu, kad ankstyvojoje Prano Gailiaus kūryboje išryškėjusi tendencija savaip pertapyti tapybos klasikos lobyną sietina tiek su paveikslo emocinio lauko, tiek su kompozicijos sandaros studijomis. Manau, dailininko pasaulėjautai artimiausia Matisse’o kūrybos dvasia. Neatsitiktinai per trumpą mūsų pokalbį Maestro ir pats kelis kartus paminėjo šį dailininką. Abiejų menininkų kūrinius sieja gyvenimo džiaugsmas su kartkartėmis pasirodančiu švelnaus liūdesio šešėliu. Tiesioginis pasaulio suvokimas, amžinas „vaiko savyje“ puoselėjimas, atvirumas, nuoširdumas – tai kerinčios savybės, kuriomis apdovanota beveik visa prancūzų modernizmo tapyba. Kita vertus, Picasso kūrinių struktūra taip pat veikė Prano Gailiaus

 

Pranas Gailius, „Natiurmortas su akvariumu“. 1955 m.
Pranas Gailius, „Natiurmortas su akvariumu“. 1955 m.
Pranas Gailius, „Autoportretas su domino“. 1955 m.
Pranas Gailius, „Autoportretas su domino“. 1955 m.
Pranas Gailius, „Etiudas pagal El Greco“. 1953 m.
Pranas Gailius, „Etiudas pagal El Greco“. 1953 m.
Pranas Gailius, „Jautrus paviršius“. 1965–1977 m.
Pranas Gailius, „Jautrus paviršius“. 1965–1977 m.
Pranas Gailius, „Mažoji tapyba X“. 1983 m.
Pranas Gailius, „Mažoji tapyba X“. 1983 m.
Pranas Gailius, „Mažoji tapyba I“. 9–10-asis deš.
Pranas Gailius, „Mažoji tapyba I“. 9–10-asis deš.
Pranas Gailius, „Aktas“. 1954 m.
Pranas Gailius, „Aktas“. 1954 m.
Pranas Gailius, „Mažoji tapyba 12“, iš ciklo „Adret“.
Pranas Gailius, „Mažoji tapyba 12“, iš ciklo „Adret“.
Rita Mikučionytė

Patirčių laukai

Rasos Jonės Šataitės-Rudėnienės paroda „Lietuvos aido“ galerijoje

Yra menininkai ir kūriniai, kurie nejučia įsuka daugiau kalbėti apie tai, kas vyksta mumyse. Sklaidyti juos supančius įvairiausių kontekstų debesis – pati įdomiausia savistabos dalis. Taip šįkart nutiko ir man, kai pamačiau naujus Rasos Jonės Šataitės-Rudėnienės paveikslus.
 

Tapydama gamtos peizažus su ištįsusiomis vagomis iki pat vos matomos pamiškės ir prieblandoje nykstančiais medžių siluetais, Rasa Jonė tarsi bando ištrinti laiką. Ji ne kartą yra užsiminusi, kad jai labai svarbi mūsų pokario istorinė atmintis: „Laukuose siaučia stiprūs vėjai, šiurenančios žolės, rudens lietūs, tas nenusakomas darganos kvapas. Man bevaikštant kyla vaizdiniai iš skaitytų partizanų dienoraščių, dainų. Aš į lietuvišką peizažą žiūriu kaip į

Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Aikštėje“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Aikštėje“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Įkvėpti oro“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Įkvėpti oro“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Po rugiapjūtės (Toliočiai, 1946)“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Po rugiapjūtės (Toliočiai, 1946)“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Arimai pavasarį“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Arimai pavasarį“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Ant lauko IV“. 2012 m. Autorės nuotr.
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė. „Ant lauko IV“. 2012 m. Autorės nuotr.
Dirbtuvėje. Autorės nuotr.
Dirbtuvėje. Autorės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 8  >> Archyvas