Akivaizdu, kad ankstyvojoje Prano Gailiaus kūryboje išryškėjusi tendencija savaip pertapyti tapybos klasikos lobyną sietina tiek su paveikslo emocinio lauko, tiek su kompozicijos sandaros studijomis. Manau, dailininko pasaulėjautai artimiausia Matisse’o kūrybos dvasia. Neatsitiktinai per trumpą mūsų pokalbį Maestro ir pats kelis kartus paminėjo šį dailininką. Abiejų menininkų kūrinius sieja gyvenimo džiaugsmas su kartkartėmis pasirodančiu švelnaus liūdesio šešėliu. Tiesioginis pasaulio suvokimas, amžinas „vaiko savyje“ puoselėjimas, atvirumas, nuoširdumas – tai kerinčios savybės, kuriomis apdovanota beveik visa prancūzų modernizmo tapyba. Kita vertus, Picasso kūrinių struktūra taip pat veikė Prano Gailiaus








Rasos Jonės Šataitės-Rudėnienės paroda „Lietuvos aido“ galerijoje
Yra menininkai ir kūriniai, kurie nejučia įsuka daugiau kalbėti apie tai, kas vyksta mumyse. Sklaidyti juos supančius įvairiausių kontekstų debesis – pati įdomiausia savistabos dalis. Taip šįkart nutiko ir man, kai pamačiau naujus Rasos Jonės Šataitės-Rudėnienės paveikslus.
Tapydama gamtos peizažus su ištįsusiomis vagomis iki pat vos matomos pamiškės ir prieblandoje nykstančiais medžių siluetais, Rasa Jonė tarsi bando ištrinti laiką. Ji ne kartą yra užsiminusi, kad jai labai svarbi mūsų pokario istorinė atmintis: „Laukuose siaučia stiprūs vėjai, šiurenančios žolės, rudens lietūs, tas nenusakomas darganos kvapas. Man bevaikštant kyla vaizdiniai iš skaitytų partizanų dienoraščių, dainų. Aš į lietuvišką peizažą žiūriu kaip į



