Parodos „Kultūros kanonas“ ekspozicijos fragmentas. A. Vītoliņš nuotr.
Ne vienas „Ryga – Europos kultūros sostinė 2014“ renginys pirmiausia skirtas įprasminti išskirtinius Latvijos meno kūrinius. Šiuo požiūriu ypač aktuali pasirodė nedidelė paroda Latvijos dailės akademijoje, žadanti atskleisti šių dienų kūrėjų požiūrį į „Kultūros kanoną“. Dar 2007 metais inicijuotas projektas „Latvijos kultūros kanonas“ šiandien tapo internete prieinamu 99 kultūros vertybių sąrašu, kuriame pristatomi iškiliausi, pasididžiavimo verti latvių liaudies kūrybos, vizualiojo meno, scenos meno, muzikos, literatūros, architektūros ir dizaino, kino darbai. Apie „Kultūros kanoną“ ir kūrybinę laboratoriją, surengtą Latvijos dailės akademijoje, kalbamės su tapytoju, Tapybos katedros vedėju docentu Andriu Vītoliņiu.
Ką manote apie „Latvijos kultūros kanono“ projektą? Kiek jis aktualus pirmiausiai jums, latviams?
Tiesą sakant, iš pradžių į šį projektą žiūrėjau gana skeptiškai jau vien dėl to, kad tokia „Latvijos kultūros kanono“ vertybių sąrašo idėja buvo inicijuota valdžios institucijų. Latvijos Respublikos kultūros ministerija sudarė rimtą (solidaus amžiaus) specialistų komisiją, kuri ir parengė šį kūrinių ir pavardžių sąvadą. Jis buvo paviešintas internete, o vėliau visi jį tarsi primiršome. Latvių jaunuomenė atvirai kritikavo projektą – jos manymu, taip aukštinamos mirusios istorinės vertybės. Šią problemą suprato ir Latvijos vyriausybė, tad mūsų Kultūros ministerijoje imta ieškoti naujų sumanymų, kaip aktualizuoti sudarytą „Kultūros kanoną“. Valstybinis Kultūros kapitalo fondas (VKKF) paskelbė idėjos konkursą. Latvijos dailės akademija pasiūlė surengti kūrybinę laboratoriją, ir mes gavome finansavimą.
Kaip vertinate „Vizualiojo meno“ vertybių sąrašą? Ar jame įvardinti visi šiandien aktualūs Latvijos menininkai? Jei būtų Jūsų valia, ką šiame autorių ir jų kūrinių sąraše pakeistumėt?
„Vizualiojo meno“ vertybių sąraše randame daug skirtingų epochų ir stilistinės manieros dailininkų pavardžių. Jame, mano manymu, įtraukta nemažai genialių ir vertų dėmesio asmenybių, bet yra ir tokių, kurių darbus drąsiai išmesčiau iš visų muziejų. Manau, kad į šį sąrašą iš inercijos pateko dalis tų, kurie jau nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio laikomi latvių dailės klasikais, bet, mano požiūriu, tas jų menas – tai nomenklatūrinė nuobodybė. Gaila, kad sąraše nėra autorių, gimusių XX a. viduryje ir vėliau. Bet tai jau „Latvijos kultūros kanono“ komisijos, kuri pripažįsta mirusiuosius, bet bijo gyvųjų, kaltė.
Papasakokite apie kūrybinės laboratorijos „virtuvę“. Kaip susiformavo jos dalyvių – dėstytojų ir studentų – grupė? Kaip buvo atrenkami interpretuojamų dailininkų iš „Latvijos kultūros kanono“ kūriniai?
Mūsų veikla šioje kūrybinėje laboratorijoje daugiau rėmėsi meninio chaoso principu. Aštuoniems ar devyniems Akademijos dėstytojams buvo pasiūlyta organizuoti individualias kūrybines dirbtuves. Kiekvienas iš jų galėjo laisvai rinktis studentus ir darbo metodą. Taip pat demokratiškai kartu nutarėme, kokių autorių iš „Latvijos kultūros kanono“ kūrybą studijuosime. Čia daugiau dėmesio kreipėme į tai, kiek kanonizuoto menininko kūrybos nuostatos artimos šiandien kuriančio dėstytojo – grupės vadovo darbo principams. Taip iš naujo buvo apmąstomi ir interpretuojami Jāzepo Grosvaldo (1891–1920), Kārlio Padego (1911–1940), Jēkabo Kazāko (1895–1920), Vilhelmo Purvītio (1872–1945), Niklāvo Strunkes (1894–1966), Teodoro Zaļkalno (1876–1972), Kārlio Zāles (1888–1942) kūriniai. (Konkrečių darbų kopijos eksponuojamos parodoje.) Kai kurie dėstytojai šį sumanymą įtraukė į individualią studijų programą. Aš savo kūrybinę laboratoriją organizavau atskirai.
Mūsų paroda parengta be kuratoriaus. Pavienės dėstytojų ir studentų darbo grupės kūrė savarankiškai, tarpusavyje nesikonsultavo. Ne visiems tokia kūrybinė anarchija buvo prie širdies, dėl to kilo tam tikrų organizacinių problemų, tad kai kurie dėstytojai ir studentai iš kūrybinės laboratorijos pasitraukė ar susikeitė vietomis. Galiausiai 7 likę dėstytojai (Andris Vītoliņis, Kristianas Brekte, Kristapas Zariņis, Aleksejis Naumovas, Jānis Andris Osis, Aigaras Bikše, Gļebas Panteļejevas) atsirinko po 2–3 studentus ir įgyvendino savo sumanymus.
Kokia Jūsų asmeninė patirtis šioje laboratorijoje? Kaip vertinate pasirinkto menininko – Niklāvo Strunkes – kūrybą, jo darbą „Žmogus įeina į kambarį“ (1927, Latvijos nacionalinis dailės muziejus)? Kokios idėjos ir plastinės problemos labiausiai domino? Kaip pavyko jas atskleisti?
Pirmiausiai mane nustebino studentus apėmęs išgąstis ir stresas. Kai jie pradėjo mąstyti, kad dirbs su klasiko, kuris yra „Vizualiojo meno“ vertybių sąraše, kūryba, juos apėmė panika. Kai kuriems tai buvo didelis psichologinis krūvis, o mane paveikė priešingai. Aš įgijau daugiau pasitikėjimo savimi. Kai pamačiau, kad sugebu sukurti pakankamai panašų darbą kaip Niklāvas Strunke, supratau, kad esu su juo viename kūrybos lygmenyje. Man buvo įdomu daug laiko praleisti atidžiai studijuojant jo darbus ir siekiant išsiaiškinti, kodėl autorius nutapė tokį paveikslą. Įsigilinęs suvokiau specifinę kompozicijos dinamiką ir judesį, kurį norėjau perteikti savo darbe. Jo koncepcija remiasi mintimi, jog tam, kad žmogus įeitų į kambarį, kas nors turi išeiti. Šįkart pasiaukojo ir išėjo stalas...
Kita vertus, stengiausi išsaugoti panašumą, siekiau, kad žiūrovas, matydamas mano darbą, rastų ryšį tarp 1927 ir 2014 metų. Esu patenkintas rezultatu.
Kokios kūrybos kryptys išryškėjo kituose laboratorijos darbuose? Kokiais principais vadovaudamiesi kūrė kiti dėstytojai ir studentai? Kas Jums paliko didžiausią įspūdį?
Dalį darbų vertinu skeptiškai, nes kai kurie mano kolegos tarsi išleido džiną iš butelio. Jie leido daryti savo studentams viską, ką šie norėjo, todėl tai tapo daugiau saviraiška, o ne temos interpretacija. Įdomus pasirodė Kristiāno Brektes požiūris, jis su savo grupe susitelkė į Karlio Padego kūriniais, pradingusius per Antrąjį pasaulinį karą.
Savito ryšio su gamta ieškojo profesorius Aleksejis Naumovas. Šią atšiaurią žiemą jis nuvyko į Rygos „Arkadijas Parks“ ir surado tą patį motyvą, kurį kadaise nutapė mūsų tapybos klasikas Vilhelmas Purvītis. Esant minusinei temperatūrai lauke tapyti akriliniais dažais neįmanoma. Kad dažai neužšaltų, profesorius juos skiedė alkoholiu – su savimi atsivežta grapa. Net policija pasidomėjo, kodėl Akademijos rektorius stovi viešoje vietoje su spiritinio gėrimo butelaičiu, bet kai šis paaiškino, visiems buvo linksma.
Dar kitaip dirbo skulptorius Gļebas Pantjeļējevas. Jis interpretavo Laisvės paminklą Rygoje, kurį 1935 m. sukūrė Karlis Zāle, pagarsėjęs bohemos ir svaigalų mėgėjas. Todėl Gļebas, įsijausdamas į nuolatinę klasiko būseną, nusipirko butelį konjako ir tris dienas apkvaitęs piešė paminklą. Be to, jis siekė naivios manieros, pradėdamas nuo vieno popieriaus lakšto krašto ir atsisakydamas išankstinio piešinio konstruktyvumo. Nepaisant šių sąmoningai pasirinktų trukdžių, baigtas kūrinys atrodo gana profesionaliai.
Kaip manote, ką šiuolaikiniam menininkui duoda kanonizuoto autoriaus kūrybos proceso pažinimas? Ką keičia laikas?
Manau, kad kiekvieno kūrėjo asmenybės augimui labai svarbus toks išėjimas iš sau komfortiškos kūrybos zonos. Įdomus šių dienų požiūris, tarkim, į XX a. 3-iojo dešimtmečio tapybos problemas. Laikui bėgant keičiasi kūrinių stilistika, bet filosofinės vertybės išlieka. Tai matyti ir iš to, kurie kanonizuotų klasikų paveikslai daugiau ar mažiau sudomina šiandienos jaunuomenę.
Ar ši laboratorija kaip nors pakeitė nuostatas, paveikė studentų mąstymą? Kaip toliau bus plėtojamas Akademijos projektas? Kokios parodos numatytos?
Pasikartosiu – po Niklāvo Strunkes paveikslo interpretacijos jaučiuosi labiau užtikrintas tuo, ką darau. Į kanonizuotus klasikus daugiau nebežiūriu kaip į Olimpo dievus, vertinu juos kaip kolegas ir varžovus. Studentams sunkiau – technikos požiūriu jie stipresni, bet turi būti daugiau psichologiškai pasirengę.
Šį kartą savo kūrybinės laboratorijos darbus eksponavome lyg ir ekspromtu: tiesiog Akademijoje neįvyko viena planuota paroda ir buvo tuščia salė. Kadangi nebuvo jokios atrankos ar žiuri, tai rodoma viskas, kas buvo sukurta. Nuo pat pradžių negalvojome apie konkrečią parodą: vienijo kūrybinės laboratorijos idėja, todėl net negalėjome numatyti, kokių rezultatų pasieksime.
Dabar jau matyti, kad šio projekto kontekste galima surengti solidžią parodą su originalais iš muziejų. Puoselėjame mintį galbūt po metų pakartoti tokią kūrybinę laboratoriją, tik su kitais dalyviais.
Parodos „Kultūros kanonas“ ekspozicijos fragmentas. A. Vītoliņš nuotr.LDA rektorius Aleksejis Naumovas tapo Rygos parke. 2014 m. J. Gailitis nuotr.Niklāvs Strunke, skaitmeninė paveikslo „Žmogus įeina į kambarį“ kopija. 1927 m. A. Vītoliņš nuotr.Andris Vītoliņš, „Stalas išeina iš kambario“. 2013 m. A. Vītoliņš nuotr.Kristiānas Brekte, „Mano tėvas žmogžudys“ (Kārlio Padego kūrybos interpretacija). 2014 m. Nuotrauka iš LDA archyvo Kristaps Zariņš. Instaliacija „Pabėgėliai“ (Jēkabo Kazāko paveikslo „Pabėgėliai“ (1917) interpretacija). 2013 m. Nuotrauka iš LDA archyvo
