Autorius: Rita Mikučionytė

Rita Mikučionytė

Dariaus Žiūros projektas „Gustoniai“

Kai sulaukiau Dariaus Žiūros kvietimo dalyvauti pristatant jo tęstinį projektą „Gustoniai“ ir liepos 27–28 d. atvykti į Pasvalio rajone organizuojamas Gustonių meno dienas, gerokai nustebau. Taip, susitinkam Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kur abu dirbame, kartais persimetam keliais žodžiais, ir tiek.

Rita Mikučionytė

Rūtos Šipalytės keramikos paroda „Miestai. Keliaujantys namai“ galerijoje „Atifex“

Šiandien dailės parodose retokai matome ypatinga vizualumo estetika pasižyminčių ekspozicijų, kuriose dominuoja išskirtinės plastikos harmonija. Ieškantiems pozityvios atgaivos, virš kasdienybės pakylėto reginio siūlyčiau pasidairyti po keramikės Rūtos Šipalytės parodą.

Rūta Šipalytė dar studijuodama Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedroje išsiskyrė labai konstruktyvios minimalistinės stilistikos kūriniais. Iki šiol jos keraminiai objektai akivaizdžiai reflektuoja architektūrinių formų sąndarą. Tokio meninio požiūrio ir vaizdinių pradžią atrandame autorės vaikystėje. Užaugusi architektų Juozapo ir Romualdos Šipalių šeimoje, Rūta savo lūkesčius tapti dizainere ar architekte įgyvendino pasirinkdama keramikės profesiją. Formuojantis jos kūrybos braižui išryškėjo polinkis racionaliai jungti lipdytus iškočioto molio elementus, daug dėmesio skiriant keraminių kompozicijų proporcijoms ir ritmui, tikslingam formų dekorui ir daikto funkcijai. Be abejo, Rūtos Šipalytės darbuose pastebima jos mokytojų – Noros Blaževičiūtės ir profesoriaus Juozo Adomonio – kūrybos principų plėtotė, einant skulptūrinės, konceptualiosios keramikos keliu.

Rita Mikučionytė

Povilo Ričardo Vaitiekūno paroda „Ūlos g. 19, Mardasavas“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Kiekviena Povilo Ričardo Vaitiekūno paroda man yra tarsi meno žynio išpažintis, kurioje visuomet ieškau lemties ženklų ir fatališkų simbolių. Menininko kūriniais apgyvendinta galerijos „Kairė–dešinė“ erdvė (čia beveik kasmet Maestro parodo po nedidelę kūrybos dalelę) ypač tinka šiai paslaptingai magiško ritualo nuotaikai. Trys nedidelės ekspozicijų salės šįkart primena celes, kuriose tvyro Pažaislio (kur tapytojas kadaise gyveno ir kūrė) vienuolių atsiskyrėlių ir garsiosios vyrų modernistų grupės „24“ kūrybos dvasia. Manau, šioje dar niekur nerodytoje Povilo Ričardo Vaitiekūno kūrinių kolekcijoje skleidžiasi ir egzistenciniai žmogaus būties apmąstymai, ir panteizmas, ir kūrybos, sulydančios spalvą bei liniją, universalumas.

Rita Mikučionytė

Trumpos dailės renginių apžvalgos

Gruodį ne tik blaškomės besirūpindami kalėdiniais sveikinimais, bet ir tikimės dvasinių stebuklų. Šventinės magijos pabandžiau paieškoti dailės parodose. Išsirinkau tris lietuvių menininkų kūrybos pristatymus, kurie mane pakerėjo nuotaikų įtaiga ir impulsyvia energija.

Pirmiausia sudomino Jono Valatkevičiaus kūrybos paroda „Sunkios dienos. Nuostabus gyvenimas“, o tiksliau, jos pavadinimas, jau kurį laiką esantis ir mano gyvenimo motto. Kita vertus, sausį Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose veikė jo paroda „Viskas bus gerai“ (abiejų parodų kuratorė – Monika Krikštopaitytė) – tuomet man taip pat atrodė...

Rita Mikučionytė

Arvydo Šaltenio piešinių paroda „Paišau kaip gyvenu“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Suku ir suku ratus po Arvydo Šaltenio piešinių ekspoziciją... Pirmą kartą prabėgome kartu su autoriumi, laikančiu rankose savo tapybos albumą (sudarytoja ir teksto autorė Raminta Jurėnaitė, 2014 m. išleido Modernaus meno centras, dabar MO muziejus), ir Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos, kurioje jis kadaise dėstė, mokiniais.

Rita Mikučionytė

Paroda „Krepšelis ir kiti demonai“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Ten, kur pasirodo dar 2009 m. susibūrusi menininkų grupė „Iš reikalo“, visada tikimės aštraus kritiško ir ironiško žvilgsnio į socialines aktualijas. Šįkart grupės iniciatorės – Jurgita Jasinskaitė, Rasa Noreikaitė-Miliūnienė ir Marta Vosyliūtė – surengė sukrečiančių paradoksų kupiną parodą „Krepšelis ir kiti demonai“, kurią vadinčiau pokalbiu su savo ir mūsų sąžine. Tad ką išgyvena menininkai, susidūrę su valstybės finansavimo politika, t.y. jos dalijamais krepšeliais?

Rita Mikučionytė

Pokalbis su juvelyre Kotryna Vaitekūnaite-Jonušiene

Nuo gegužės 6 d. „Ramybės“ galerijoje Palangoje veiks Kotrynos Vaitekūnaitės-Jonušienės juvelyrikos darbų paroda „Kūnokūnui“. Ta proga autorę kalbina dailėtyrininkė Rita Mikučionytė.

Kaip juvelyrika atsirado Tavo gyvenime? Baigei Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Juk galėjai rinktis, pavyzdžiui, tapybą kaip garsieji šeimos vyrai – senelis Povilas Ričardas Vaitiekūnas, tėtis Jonas Vaitekūnas ar dėdė Justinas Vaitiekūnas, arba tekstilę kaip močiutė Birutė Vaitiekūnienė?

Negalvojau apie tai, kad turėčiau ar neturėčiau rinktis kaip kas nors kitas. Tapybos, tekstilės mokiausi mokykloje, o juvelyrika galbūt kaip tik ir patraukė tuo, kad man buvo nauja, nepažįstama sritis.

Mintis studijuoti juvelyriką atsirado visiškai netyčia – niekada apie tai anksčiau nebuvau pagalvojusi, tiesiog pamačiau, kad VDA Telšių fakultete yra tokia bakalauro studijų programa... Mane sudomino tai, kad galėsiu kurti papuošalus, nors tuomet nelabai įsivaizdavau ir net nesidomėjau, kaip dirbama su metalu.

Rita Mikučionytė

Paroda „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Ši paroda iki šiol mano galvoje brėžia tinklines struktūras, tad yra tarsi gaudyklė, kuri vis pagauna ir įtraukia apmąstyti daugybę sisteminių dalykų. Taigi iki šiol mintimis vis pabūnu „miesto gamtoje“...

Parodos ekspozicijoje išbandžiau du dažniausiai pasitaikančius savo ir svetimo miesto pažinimo būdus. Pirmiausia intuityviai basčiausi ir aklai klajojau nuo eksponato prie eksponato, išjausdama ir atrasdama vaizdus, o paskui gilindamasi į tekstines įžvalgas. Vėliau atvirkščiai – pradėjau kryptingai tyrinėti Vilniaus istoriją ir meninius projektus, eidama vaizdinių keliu pagal laikrodžio rodyklę, kuri praeities miesto takais ir keliais judėjo link dabarties.

Abu miesto tyrinėjimo būdai pastūmėjo atrasti pritrenkiančius, netikėtus vizualiuosius kodus, kurie integraliais, man nežinomų dėsnių principais skatindavo paraleliai „vartyti“ meninius vaizdus ir mokslines studijas. Taip „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ mane ne tik laikinai prisijaukino, bet ir ilgam įaugino savoje patyrimų erdvėje.

Manau, paroda gerokai pranoko vien Vilniaus situaciją, nes jos idėja yra daugiau suvokiama kaip bendro gyvenimo bet kuriame mieste universalija, todėl buvo prasminga pastudijuoti tokią konkrečiais moksliniais ir meniniais tyrimais paremtą ekosistemą. 

Rita Mikučionytė

Kęstučio Grigaliūno „Žaidimų galerija“ Vilniuje

Kęstutis Grigaliūnas man yra vienas tų autorių, kurio kūrybos įvairovė ir meno principai visada yra aktualūs, savalaikiai ir neabejotinai patrauklūs. Dažnai matydama jo pavardę viename ar kitame kultūros renginių kontekste suvokiu tai kaip kokybės garantą – juk šis menininkas yra itin atsakingas ir reiklus.

Šįkart „Žaidimų galerijoje“ pristatomi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Grigaliūno kūriniai yra specialiai sukurti šiai parodai bendradarbiaujant su Dailininkų sąjungos galerija, kuri pradeda naują edukacinių parodų ciklą. Visus meistriškai sukurtus eksponatus privalu liesti – sakyčiau, taip įmanoma tiesiogiai pajusti menininko rankų šilumą, o kartu ir pačiam tapti kūrėju. Manau, ši gyva meno „pokšto ir žaidimo“ iliustracija yra neįkainojama proga nors valandėlei vėl pabūti vaiku, ypač laukiant kalėdinių stebuklų...

Rita Mikučionytė

Apie parodą „Dvi Aušros“ LDS Šv. Jono dailės galerijoje

Kartais nedidelės parodos, kurios dažnai yra savotiškas praėjusių didžiųjų ekspozicijų atgarsis, iš tikrųjų man labai reikšmingos. Pavyzdžiui, Aušros Andziulytės ir Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės atvejis. Prieš metus Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta didelė judviejų paroda „Dvi Aušros“, ir štai šįmet kamerinį jos variantą matome Vilniuje.

Sutikite, dviese rengti vieną parodą nėra lengva – juk neišvengiamai tenka susitapatinti, t. y. ne tik gerai tarpusavyje sutarti, bet ir panašiai mąstyti. Mūsų Aušroms, be abejo, labai pasisekė – jos abi atstovauja tai pačiai „lūžio“ kartai. Be to, kadaise kartu su kitomis kaunietėmis tapytojomis Elena Balsiukaite-Brazdžiūniene ir Judita Budriūnaite priklausė „Keturių“ grupei, kuri buvo tarsi mažoji, švelnioji moteriška atsvara „Angies“ vyrijos tapybos užmojų vitališkumui.

Taigi abi menininkes nuoširdžiai sieja bendros patirtys, kurios nūdienos patyrimų kontekstuose yra vis jautriau (sentimentaliau?) ir intelektualiau įprasminamos. Pirmiausia, tai išgyventa sovietmečio epocha ir nepriklausomybės pradžia, nerimastinga XX a. 9–10-ojo dešimtmečių sandūra, kurią lydėjo staiga atsivėrusios laisvės, o drauge egzistencinės sumaišties ir pasimetimo atmosfera.