7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Rita Mikučionytė

Rita Mikučionytė

Atrasite savyje, pamatysite telefone

Dano Aleksos ir Rimos Blažytės parodos galerijoje „Akademija“

Potvyniai ir atoslūgiai – universalus mūsų gyvenimo dėsnis: gal kas detaliau jį patyrinės, apsibrėžęs parodų sferą? Kartais atidaroma be galo daug naujų parodų, tad vos spėji (o dažniausiai nespėji, nes sutampa su asmeninio gyvenimo paintensyvėjimu) lakstyti iš vienos ekspozicijos į kitą. Kitąsyk (ypač tuomet, kai turi šiek tiek daugiau laisvo laiko) parodų tikrovės pasaulyje tvyro visiška ramybė...
 
Ką daryti, jei galerijoje nebuvome, kūrinių nepamatėme? Paprastai, kai neatidėliotini darbai ir kasdienybės rūpesčiai nužudo fizinę galimybę pasiekti senamiestį, sėdame prie kompiuterio ar išsitraukiame išmanųjį – peržiūrime parodos fotoreportažus, paskaitome komentarus... Manote, labai daug prarandate? Priešingai, kai kada jūsų laukia stebėtini virtualių pasivaikščiojimų atradimai, ypač jei realybėje rodytų kūrinių dydžiai bei jų eksponavimas galerijos erdvėje yra labai santykinis, t.y. iš esmės reliatyvus ir nuolat kintantis!
 
Taigi, šįkart pabandysime rekonstruoti atmintyje išlikusius vaizdus iš ką tik „Akademijos“ galerijoje veikusių Dano Aleksos ir Rimos Blažytės parodų, apžiūrėdami internete šių menininkų kūrybos pristatymus.

rimbla, „Mūzų atsisakymas“ („Quit muses“). 2014 m.
rimbla, „Mūzų atsisakymas“ („Quit muses“). 2014 m.
rimbla, „Tinkamos bangos belaukiant“ („Waiting for the right way“). 2014 m.
rimbla, „Tinkamos bangos belaukiant“ („Waiting for the right way“). 2014 m.
rimbla, „Ežeras“ („The lake“). 2014 m.
rimbla, „Ežeras“ („The lake“). 2014 m.
rimbla, „Pavasaris“ („Spring“). 2014 m.
rimbla, „Pavasaris“ („Spring“). 2014 m.
rimbla, „Kas tai galėtų būti“ („What it could be“). 2015 m.
rimbla, „Kas tai galėtų būti“ („What it could be“). 2015 m.
Danas Aleksa, „Autoportretas“. 2014 m.
Danas Aleksa, „Autoportretas“. 2014 m.
Danas Aleksa, „Derybų stalas“. 2008 m.
Danas Aleksa, „Derybų stalas“. 2008 m.
Danas Aleksa, „Dialogas“. 2013 m.
Danas Aleksa, „Dialogas“. 2013 m.
Rita Mikučionytė

Vaikai rūsyje

Paulinos Pukytės paroda „Mergaitės ir berniukai“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje

Paulina Pukytė vėl Vilniuje... ir vėl seka prieškalėdines fėjų pasakas. Šįkart, manding, ji labai įmantriai ir elegantiškai sugretina anonimiškas XX a. 7–8-ojo dešimtmečių fotografijas ir senąsias (tikrąsias?) fundamentalaus absurdo bei draminės mistikos nestokojančias Raudonkepurės, Alisos Stebuklų šalyje ar Tvin Pykso istorijas.
 
Dvylika kūrinių (gal mėnesiai? gal juodvarniai?), pasklidusių ekspozicinėje erdvėje, taip įtikina, kad atrodo kaip ką tik atrasti iki šiol šimtmečius menančiose mūro sienose tūnoję vaizdiniai. „Mergaitėms ir berniukams“ ypač pritiko rūsio patalpos ir net muziejaus palikti reliktai (pvz., prakartėlės avinėlis tamsiame kampe). Tai išties nepamainoma įtaigaus siaubo anekdoto apie „Juodąją ranką“ preliudija.
 
Man smalsu, ar rasiu priekabių, kurių taip dažnai kitų parodose aptinka kritiškoji Pukytė. Galbūt dėl to, kad ėjau itin draugiškai ir sentimentaliai nusiteikusi, nieko bloga neradau. Ar viskas aišku, apie ką ir kaip? Nėra jokių abejonių – autorė parengė trumpą, bet gana išsamų parodos pristatymą, kurį lengvai randame ekspozicijų salėje ir internete. Čia sudėti ir sumanymo raktiniai žodžiai, ir atskirą pasakojimą kuriantys kūrinių pavadinimai, ir darbų techniniai parametrai, ir šešios idėjinės nuostatos. Tiesiog pavyzdinis parodos aprašas (tiesa, vienoje internetinėje versijoje sušokčiojo kūrinių sąrašas)... Tad paprasčiausiai paieškosiu Pukytės suformuluotų užuominų ir savo asmeninės patirties sankirtų.

Paulina Pukytė, „Kėdėje – „Ko čia žiūri?". 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Paulina Pukytė, „Kėdėje – „Ko čia žiūri?". 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Paulina Pukytė, „Vonioje – „Kodėl jūsų tokia didelė akis?“ . 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Paulina Pukytė, „Vonioje – „Kodėl jūsų tokia didelė akis?“ . 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Paulina Pukytė, „Vonioje – „Kodėl jūsų tokia didelė akis?“ . 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Paulina Pukytė, „Vonioje – „Kodėl jūsų tokia didelė akis?“ . 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Paulina Pukytė, „Natalia – - „Kodėl jūsų tokios baltos kojos?". 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Paulina Pukytė, „Natalia – - „Kodėl jūsų tokios baltos kojos?". 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Paulina Pukytė, „Miške – - „Kodėl jūsų toks didelis maišas?". 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Paulina Pukytė, „Miške – - „Kodėl jūsų toks didelis maišas?". 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Paulina Pukytė, „Sode – „Kodėl tavo tokie dideli batai?“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Paulina Pukytė, „Sode – „Kodėl tavo tokie dideli batai?“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Paulina Pukytė, „Berniukas – - „Kodėl tu toks mažas?". 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Paulina Pukytė, „Berniukas – - „Kodėl tu toks mažas?". 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Paulina Pukytė, „Juokas – „Kodėl visą laiką tyli?“. 2011 m. J. Lapienio nuotr.
Paulina Pukytė, „Juokas – „Kodėl visą laiką tyli?“. 2011 m. J. Lapienio nuotr.
Rita Mikučionytė

Istorinės užuominos dabarties keramikoje

Paroda „Keramika + Spauda (spausdintas vaizdas keramikoje)“ VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“

Šįkart suveikė žodžio galios dėsnis – intriguojantis parodos pavadinimas ir jos kuratorės Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės pavardė sužadino empirinį norą atrasti grafinių ir fotografuotų vaizdų variacijas šių dienų keramikoje. Ekspozicija paskatino ieškoti sugretinimų tarp tikrovės padiktuotų sumanymų ir jų įgyvendinimo patirties.
 
Pirmiausia nustebino įspūdis, kaip tokiuose palyginti mažuose kūriniuose įtaigiai atkuriami didingi istorinės atminties reliktai. Ne vienas eksponatas atgaivino lemtingus praeities įvykius ir reikšmingus dailės istorijos etapus.

Agnė Gecevičienė, „Žvilgsnio projekcijos“. 2006 m.  A. Narušytės nuotr.
Agnė Gecevičienė, „Žvilgsnio projekcijos“. 2006 m. A. Narušytės nuotr.
Sander Raudsepp, „Visatos valdovai“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Sander Raudsepp, „Visatos valdovai“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
VDA studentų ir dėstytojų darbai, sukurti per vasaros praktiką Nidos meno kolonijoje. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
VDA studentų ir dėstytojų darbai, sukurti per vasaros praktiką Nidos meno kolonijoje. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Rūta Šipalytė ir Saulius Paukštys, „Kamėjos/Nepamiršk manęs“. 2002 m. A. Narušytės nuotr.
Rūta Šipalytė ir Saulius Paukštys, „Kamėjos/Nepamiršk manęs“. 2002 m. A. Narušytės nuotr.
Rūta Šipalytė ir Saulius Paukštys, „Kamėjos/Nepamiršk manęs“, fragmentas. 2002 m. A. Narušytės nuotr.
Rūta Šipalytė ir Saulius Paukštys, „Kamėjos/Nepamiršk manęs“, fragmentas. 2002 m. A. Narušytės nuotr.
Rytas Jakimavičius, iš „Priminimų-Prisiminimų“ serijos. 2006 m. A. Narušytės nuotr. A. Narušytės nuotr.
Rytas Jakimavičius, iš „Priminimų-Prisiminimų“ serijos. 2006 m. A. Narušytės nuotr. A. Narušytės nuotr.
Rytas Jakimavičius, iš „Priminimų-Prisiminimų“ serijos, fragmentas. 2006 m. A. Narušytės nuotr.
Rytas Jakimavičius, iš „Priminimų-Prisiminimų“ serijos, fragmentas. 2006 m. A. Narušytės nuotr.
Indrė Aleksiejūnienė, „Simboliai“. 2006 m. A. Narušytės nuotr.
Indrė Aleksiejūnienė, „Simboliai“. 2006 m. A. Narušytės nuotr.
Rita Mikučionytė

Saugus būtasis laikas

Šarūno Surblio (1988–2013) paroda „Sveiki atvyšvykę“ VDA parodų salėse „Titanikas“

 

Daugeliui iš mūsų ši ekspozicija yra istorinė. Tai išsami ir daugiašakė jauno (deja, pernai tragiškai žuvusio) menininko kūrybos apžvalga. Jos kontekstai skatina įvertinti dabartinės lietuvių grafikos poslinkius, taip pat apsvarstyti praeities dailės atspindžius šių dienų kūriniuose.

 

 

Šarūnas Surblys išgarsėjo dar studijuodamas grafiką VDA ir dalyvaudamas prestižinėse „Estampo“ parodose, kurias kasmet galerijoje „Kairė–dešinė“ rengia Vilniaus grafikos meno centras. 2009 m. parodoje „Estampas ’08“ jis pelnė III laipsnio diplomą už ofortų ciklą „Paukštis“. 2010 m. pradžioje Šarūnas buvo apdovanotas parodos „Estampas ’09“ I laipsnio diplomu už darbą „Švytuoklės principas“, kurį tų pačių metų spalio mėnesį pristatė jau savo personalinėje ekspozicijoje galerijoje „Kairė–dešinė“.

Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Šarūnas Surblys, eskizai. 2006–2013 m. J. Lapienio nuotr.
Šarūnas Surblys, eskizai. 2006–2013 m. J. Lapienio nuotr.
Šarūnas Surblys, fregmentas iš eskizų serijos. 2006–2013 m. J. Lapienio nuotr.
Šarūnas Surblys, fregmentas iš eskizų serijos. 2006–2013 m. J. Lapienio nuotr.
Šarūnas Surblys, „Paukštis“. 2008 m. J. Lapienio nuotr.
Šarūnas Surblys, „Paukštis“. 2008 m. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Šarūnas Surblys, „Švytuoklė“. 2010 m. J. Lapienio nuotr.
Šarūnas Surblys, „Švytuoklė“. 2010 m. J. Lapienio nuotr.
Rita Mikučionytė

Pasaulio klodai

Kęstučio Zapkaus tapybos retrospektyva Nacionalinėje dailės galerijoje

Kiekvienas Amerikos lietuvio niujorkiečio Kęstučio Zapkaus pasirodymas Lietuvoje – tai išskirtinis įvykis ne tik šalies kultūriniame gyvenime, bet ir asmeninių egzistencinių apmąstymų plotmėje.
 
1989 m. Parodų rūmuose surengta jo paroda iš ciklo „Karo vaikai“ sutapo su pertvarkos epochos kulminacija ir Nepriklausomybės aušra. Kita vertus, šie paveikslai atkuria lemtingus aštuonmečio berniuko, kuris 1944 m. bėgdamas nuo sovietų okupacijos patyrė Antrojo pasaulinio karo sumaištį ir išgyveno bombardavimus, o vėliau kartu su motina emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, išgyvenimus, atspindi dramatišką pasaulio chaosą ir sukrečiantį vertybių krytį. (Šiandien „Karo vaikų“ ciklas man gerokai pranoko Picasso „Gerniką“, mat išprovokavo seriją košmarų su trykštančio kraujo srovėmis.)

Kęstutis Zapkus, ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Kęstutis Zapkus, ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Kęstutis Zapkus, „H. M. atminimui“. 1974–1975 m. Autoriaus nuosavybė. T. Kapočiaus nuotr.
Kęstutis Zapkus, „H. M. atminimui“. 1974–1975 m. Autoriaus nuosavybė. T. Kapočiaus nuotr.
Kęstutis Zapkus, ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Kęstutis Zapkus, ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Kęstutis Zapkus, ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Kęstutis Zapkus, ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Kęstutis Zapkus, ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Kęstutis Zapkus, ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Rita Mikučionytė

Iškalbinga siena

Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paroda „Aš esu daktaras meilė“ VDA parodų salėje „Titanikas“

Tikros tapybos parodų, kurias rengtų autorės moterys, pasitaiko ne taip jau dažnai. Iki šiol mintyse vis „persuku“ parodų salėse „Titanikas“ matytas Rūtos Katiliūtės, Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės ir Aistės Kirvelytės ekspozicijas. Dabar šią gretą papildė ir labai savalaikis Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrinių pristatymas.

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, „Asteroidas“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, „Asteroidas“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, „Jorikas“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, „Jorikas“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, „Šančių angelas“. 2012 m. J. Lapienio nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, „Šančių angelas“. 2012 m. J. Lapienio nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, „Ofelija“. 2012 m. J. Lapienio nuotr.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, „Ofelija“. 2012 m. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Rita Mikučionytė

Langas į paveikslo tikrovę

Paroda „Platus kampas. Laiko limitas“ galerijoje „Arka“

Dešimtasis tapytojo, praeityje garsaus performansų kūrėjo Lino Liandzbergio kuruotas projektas iš ciklo „Tapybos anatomija“ šį kartą provokuoja pažvelgti į dabarties tapybos ir videomeno sąsajas. Apie tai deklaruojančioje parodos „Platus kampas. Laiko limitas“ anotacijoje randame net kelias užuominas, kad šių vizualinių menų sankirtos reiktų ieškoti siužetų ir laiko dimensijos požiūriu. Taigi eksponuojamuose tapybos ir videokūriniuose yra skirtingai fiksuojamos praeities ir dabarties akimirkos, pasitelkiant aplinkos daiktus, vaizduojant istorines vietas ir herojus, dokumentuojant asmeninius potyrius.

Linas Liendzbergis, „Ikaro kronikos“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Linas Liendzbergis, „Ikaro kronikos“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Andrus Joonas, „Aledoia. Klaida ir harmonija Nr. 4“. 1998–2006 m. J. Lapienio nuotr.
Andrus Joonas, „Aledoia. Klaida ir harmonija Nr. 4“. 1998–2006 m. J. Lapienio nuotr.
Eglės Karpavičiūtės darbai
Eglės Karpavičiūtės darbai
Eglės Karpavičiūtės, „Ekspozicijos erdvė“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Eglės Karpavičiūtės, „Ekspozicijos erdvė“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Arvydas Žalpys, „Apie tapybą“. J. Lapienio nuotr.
Arvydas Žalpys, „Apie tapybą“. J. Lapienio nuotr.
Rokas Valiauga ir Arturas Valiauga, „Ką sau galvoji, Leonardai?“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Rokas Valiauga ir Arturas Valiauga, „Ką sau galvoji, Leonardai?“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Rita Mikučionytė

Jubiliejinės skolos

Vinco Kisarausko (1934–1988) ankstyvosios tapybos ir grafikos paroda VDA parodų salėje „Titanikas“

 Šįmet Vincas Kisarauskas būtų sulaukęs aštuoniasdešimties. Ta proga jau surengtas ne vienas renginys. NDG organizuota Mildos Žvirblytės vieša paskaita pagal dailėtyrininkės mokslinį tyrimą „Lietuvos modernizmo savitumas Vidurio Europos meno kontekste. Vinco Kisarausko atvejis (1934–1988)“, o Vilniaus dailės akademijos galerijose viena po kitos atsidarė net kelios skirtingas dailininko kūrybos sritis pristatančios parodos (vasario 17 – kovo 1 d. galerijoje „Akademija“ veikė V. Kisarausko tapybos paroda „Prieblandos valandos“, kovo 1–31 d. galerijoje „Argentum“ veikia autoriaus miniatiūrų paroda „Kitokios „kamėjos“, iki kovo 22 d. I a. ekspozicijų salėje „Titanikas“ galima pamatyti ankstyvuosius V. Kisarausko tapybos ir grafikos kūrinius parodoje „Nėra menui taisyklių“).

Vincas Kisarauskas, „Besiklausant Mikučio“. 1963 m.
Vincas Kisarauskas, „Besiklausant Mikučio“. 1963 m.
Vincas Kisarauskas, „Galva ant pjedestalo“. 1965 m.
Vincas Kisarauskas, „Galva ant pjedestalo“. 1965 m.
Vincas Kisarauskas, „Puota“. 1963 m.
Vincas Kisarauskas, „Puota“. 1963 m.
Vincas Kisarauskas, „Stovinti figūra“. 1964 m.
Vincas Kisarauskas, „Stovinti figūra“. 1964 m.
Vincas Kisarauskas, „Sušaudymas“. 1969 m.
Vincas Kisarauskas, „Sušaudymas“. 1969 m.
Vincas Kisarauskas, „Autoportretas“. 1959 m.
Vincas Kisarauskas, „Autoportretas“. 1959 m.
Vincas Kisarauskas, „Figūra“. 1961 m.
Vincas Kisarauskas, „Figūra“. 1961 m.
Vincas Kisarauskas, „Susimąstymas“. 1966 m.
Vincas Kisarauskas, „Susimąstymas“. 1966 m.
Rita Mikučionytė

Būties archyvaras

Šarūno Leonavičiaus iliustracijų, sukurtų K. Donelaičio poemai „Metai“, paroda galerijoje „Meno niša“

Išgirdusi Šarūno Leonavičiaus pavardę, iškart prisimenu mažą skaitančio ir pypkiuojančio dailininko figūrėlę, įsitaisiusią greta burlaivio maketo, garsiajame 1991 m. Audriaus Puipos atspaude „Tapytojo Raimundo Sližio dirbtuvėje“. Po to prieš akis iškyla seniai anekdotu virtęs vaizdinys – naktis, Vilnelės pakrantė šalia Dailės akademijos, lauželis, ant kurio kibire virinama čia pat, vienuolyno prieigose, rasta žmogaus kaukolė... ir jis, ūsuočius (o gal bet kuris kitas aistruolis natūralistas – tiksliai nebepasakysiu). Dar praeities miglose matau Pilies gatve tvirtu jūrininko žingsniu žirgliojantį ir garsiai dainuojantį genialų grafiką, vilkintį pilku paltuku su reikšmingai užkelta apykakle. Šios mano galvoje įamžintos akimirkos seniai sudėliojo tokį legendinio menininko portretą: jis – bebaimis, ištvermingas, mėgstantis iššūkius žmogus, aštriu kritiniu žvilgsniu drąsiai rėžiantis tikrovę.

Šarūnas Leonavičius, iš ciklo „Pavasario linksmybės“
Šarūnas Leonavičius, iš ciklo „Pavasario linksmybės“
Šarūnas Leonavičius, iš ciklo „Pavasario linksmybės“
Šarūnas Leonavičius, iš ciklo „Pavasario linksmybės“
Šarūnas Leonavičius, iš ciklo „Vasaros darbai“
Šarūnas Leonavičius, iš ciklo „Vasaros darbai“
Šarūnas Leonavičius, iš ciklo „Rudenio gėrybes“
Šarūnas Leonavičius, iš ciklo „Rudenio gėrybes“
Šarūno Leonavičiaus iliustruotų „Metų“ viršelis
Šarūno Leonavičiaus iliustruotų „Metų“ viršelis
Rita Mikučionytė

Kūrybinė laboratorija Rygoje

Pokalbis su Andriu Vītoliņiu apie „Kultūros kanoną“ Latvijos dailės akademijoje

 Ne vienas „Ryga – Europos kultūros sostinė 2014“ renginys pirmiausia skirtas įprasminti išskirtinius Latvijos meno kūrinius. Šiuo požiūriu ypač aktuali pasirodė nedidelė paroda Latvijos dailės akademijoje, žadanti atskleisti šių dienų kūrėjų požiūrį į „Kultūros kanoną“. Dar 2007 metais inicijuotas projektas „Latvijos kultūros kanonas“ (http://kulturaskanons.lv/en/1/) šiandien tapo internete prieinamu 99 kultūros vertybių sąrašu, kuriame pristatomi iškiliausi, pasididžiavimo verti latvių liaudies kūrybos, vizualiojo meno, scenos meno, muzikos, literatūros, architektūros ir dizaino, kino darbai. Apie „Kultūros kanoną“ ir kūrybinę laboratoriją, surengtą Latvijos dailės akademijoje, kalbamės su tapytoju, Tapybos katedros vedėju docentu Andriu Vītoliņiu.

Parodos „Kultūros kanonas“ ekspozicijos fragmentas. A. Vītoliņš nuotr.
Parodos „Kultūros kanonas“ ekspozicijos fragmentas. A. Vītoliņš nuotr.
LDA rektorius Aleksejis Naumovas tapo Rygos parke. 2014 m. J. Gailitis nuotr.
LDA rektorius Aleksejis Naumovas tapo Rygos parke. 2014 m. J. Gailitis nuotr.
Niklāvs Strunke, skaitmeninė paveikslo „Žmogus įeina į kambarį“ kopija. 1927 m. A. Vītoliņš nuotr.
Niklāvs Strunke, skaitmeninė paveikslo „Žmogus įeina į kambarį“ kopija. 1927 m. A. Vītoliņš nuotr.
Andris Vītoliņš, „Stalas išeina iš kambario“. 2013 m. A. Vītoliņš nuotr.
Andris Vītoliņš, „Stalas išeina iš kambario“. 2013 m. A. Vītoliņš nuotr.
Kristiānas Brekte, „Mano tėvas žmogžudys“ (Kārlio Padego kūrybos interpretacija). 2014 m. Nuotrauka iš LDA archyvo
Kristiānas Brekte, „Mano tėvas žmogžudys“ (Kārlio Padego kūrybos interpretacija). 2014 m. Nuotrauka iš LDA archyvo
Kristaps Zariņš. Instaliacija „Pabėgėliai“ (Jēkabo Kazāko paveikslo „Pabėgėliai“ (1917) interpretacija). 2013 m. Nuotrauka iš LDA archyvo
Kristaps Zariņš. Instaliacija „Pabėgėliai“ (Jēkabo Kazāko paveikslo „Pabėgėliai“ (1917) interpretacija). 2013 m. Nuotrauka iš LDA archyvo
  < PUSLAPIS IŠ 6  >>> Archyvas