Autorius: Rita Mikučionytė

Rita Mikučionytė

Pokalbis su juvelyre Kotryna Vaitekūnaite-Jonušiene

Nuo gegužės 6 d. „Ramybės“ galerijoje Palangoje veiks Kotrynos Vaitekūnaitės-Jonušienės juvelyrikos darbų paroda „Kūnokūnui“. Ta proga autorę kalbina dailėtyrininkė Rita Mikučionytė.

Kaip juvelyrika atsirado Tavo gyvenime? Baigei Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Juk galėjai rinktis, pavyzdžiui, tapybą kaip garsieji šeimos vyrai – senelis Povilas Ričardas Vaitiekūnas, tėtis Jonas Vaitekūnas ar dėdė Justinas Vaitiekūnas, arba tekstilę kaip močiutė Birutė Vaitiekūnienė?

Negalvojau apie tai, kad turėčiau ar neturėčiau rinktis kaip kas nors kitas. Tapybos, tekstilės mokiausi mokykloje, o juvelyrika galbūt kaip tik ir patraukė tuo, kad man buvo nauja, nepažįstama sritis.

Mintis studijuoti juvelyriką atsirado visiškai netyčia – niekada apie tai anksčiau nebuvau pagalvojusi, tiesiog pamačiau, kad VDA Telšių fakultete yra tokia bakalauro studijų programa... Mane sudomino tai, kad galėsiu kurti papuošalus, nors tuomet nelabai įsivaizdavau ir net nesidomėjau, kaip dirbama su metalu.

Rita Mikučionytė

Paroda „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Ši paroda iki šiol mano galvoje brėžia tinklines struktūras, tad yra tarsi gaudyklė, kuri vis pagauna ir įtraukia apmąstyti daugybę sisteminių dalykų. Taigi iki šiol mintimis vis pabūnu „miesto gamtoje“...

Parodos ekspozicijoje išbandžiau du dažniausiai pasitaikančius savo ir svetimo miesto pažinimo būdus. Pirmiausia intuityviai basčiausi ir aklai klajojau nuo eksponato prie eksponato, išjausdama ir atrasdama vaizdus, o paskui gilindamasi į tekstines įžvalgas. Vėliau atvirkščiai – pradėjau kryptingai tyrinėti Vilniaus istoriją ir meninius projektus, eidama vaizdinių keliu pagal laikrodžio rodyklę, kuri praeities miesto takais ir keliais judėjo link dabarties.

Abu miesto tyrinėjimo būdai pastūmėjo atrasti pritrenkiančius, netikėtus vizualiuosius kodus, kurie integraliais, man nežinomų dėsnių principais skatindavo paraleliai „vartyti“ meninius vaizdus ir mokslines studijas. Taip „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ mane ne tik laikinai prisijaukino, bet ir ilgam įaugino savoje patyrimų erdvėje.

Manau, paroda gerokai pranoko vien Vilniaus situaciją, nes jos idėja yra daugiau suvokiama kaip bendro gyvenimo bet kuriame mieste universalija, todėl buvo prasminga pastudijuoti tokią konkrečiais moksliniais ir meniniais tyrimais paremtą ekosistemą. 

Rita Mikučionytė

Kęstučio Grigaliūno „Žaidimų galerija“ Vilniuje

Kęstutis Grigaliūnas man yra vienas tų autorių, kurio kūrybos įvairovė ir meno principai visada yra aktualūs, savalaikiai ir neabejotinai patrauklūs. Dažnai matydama jo pavardę viename ar kitame kultūros renginių kontekste suvokiu tai kaip kokybės garantą – juk šis menininkas yra itin atsakingas ir reiklus.

Šįkart „Žaidimų galerijoje“ pristatomi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Grigaliūno kūriniai yra specialiai sukurti šiai parodai bendradarbiaujant su Dailininkų sąjungos galerija, kuri pradeda naują edukacinių parodų ciklą. Visus meistriškai sukurtus eksponatus privalu liesti – sakyčiau, taip įmanoma tiesiogiai pajusti menininko rankų šilumą, o kartu ir pačiam tapti kūrėju. Manau, ši gyva meno „pokšto ir žaidimo“ iliustracija yra neįkainojama proga nors valandėlei vėl pabūti vaiku, ypač laukiant kalėdinių stebuklų...

Rita Mikučionytė

Apie parodą „Dvi Aušros“ LDS Šv. Jono dailės galerijoje

Kartais nedidelės parodos, kurios dažnai yra savotiškas praėjusių didžiųjų ekspozicijų atgarsis, iš tikrųjų man labai reikšmingos. Pavyzdžiui, Aušros Andziulytės ir Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės atvejis. Prieš metus Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta didelė judviejų paroda „Dvi Aušros“, ir štai šįmet kamerinį jos variantą matome Vilniuje.

Sutikite, dviese rengti vieną parodą nėra lengva – juk neišvengiamai tenka susitapatinti, t. y. ne tik gerai tarpusavyje sutarti, bet ir panašiai mąstyti. Mūsų Aušroms, be abejo, labai pasisekė – jos abi atstovauja tai pačiai „lūžio“ kartai. Be to, kadaise kartu su kitomis kaunietėmis tapytojomis Elena Balsiukaite-Brazdžiūniene ir Judita Budriūnaite priklausė „Keturių“ grupei, kuri buvo tarsi mažoji, švelnioji moteriška atsvara „Angies“ vyrijos tapybos užmojų vitališkumui.

Taigi abi menininkes nuoširdžiai sieja bendros patirtys, kurios nūdienos patyrimų kontekstuose yra vis jautriau (sentimentaliau?) ir intelektualiau įprasminamos. Pirmiausia, tai išgyventa sovietmečio epocha ir nepriklausomybės pradžia, nerimastinga XX a. 9–10-ojo dešimtmečių sandūra, kurią lydėjo staiga atsivėrusios laisvės, o drauge egzistencinės sumaišties ir pasimetimo atmosfera.

Rita Mikučionytė

Paroda „Veikiantys I“ Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos galerijoje „Vėjas“

Šįmet Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla, kuriai vadovauja grafikė Jūratė Stauskaitė, mini veiklos 25-metį, tad šiai sukakčiai pažymėti rengiamos net kelios parodos.

Paroda-reiškinys-kūrinys – taip savo surengtą mokyklos absolventų ekspoziciją „Veikiantys I“ vadina jos kuratorė, grafikė, VDA grafikos katedros vedėja docentė Marija Marcelionytė-Paliukė. Anot jos, tai savotiškas paieškų langas, kurį puikiai įrėmina veiksmažodis „veikia“. Taigi parodoje matome, kuo šiandien užsiima buvę mokyklos (anuomet – Jūratės Stauskaitės studijos) mokiniai, kurie Veikia kultūroje; Veikia dabar; Veikia patys; Veikia dalydamiesi.

Kuo mums svarbus ir įdomus šis sukviestas skirtingų sričių kūrėjų vienuoliktukas – Elena Aleksejeva, Rasa Balaišė, Juozas Brundza, Rokas Dovydėnas, Ignas Dzedulionis, Malvina Jelinskaitė-Vilimienė, Indraja Kubilytė, Marija Marcelionytė-Paliukė, Inga Raubaitė, Laurynas Šeškus, Ūla Tornau? Eksponuojami absolventų kūriniai ir trumpi pasisakymai liudija apie šios privačios mokyklos idėjų tvarumą, neformalų, žaismingą požiūrį į kasdienybę, aktyvią, pilietišką menininko poziciją.

Rita Mikučionytė

Onos Grigaitės paroda „Eskizas politiniam trileriui „Mūsų miške nieko naujo“ VDA tekstilės galerijoje „Artifex“

Kai kurie mano mėgstami menininkai rengia personalines parodas retai, tačiau kiekvienas jų naujų kūrinių pasirodymas tampa įvykiu, kurio ilgai ir kantriai laukiu. Labai dažnai tai nutinka stropiosioms menininkėms, kurios didžiąją kūrybinių galių dalį išeikvoja namų ir šeimos labui... Kas gi dabar suskaičiuos, kiek perspektyvių moterų kūrėjų pasitraukė iš viešo kūrybos lauko?

Tarp tokių retai pasirodančių, bet visada man vilčių teikiančių ir laukiamų autorių – keramikė Ona Grigaitė, kuri dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje praturtino lietuvių dailės istoriją naujais postmodernistinio mąstymo ir matymo išprovokuotais kūriniais. Iki šiol žaviuosi jos tobulai sukomponuotais keraminiais natiurmortais, kurie drąsiai peržengė šakų ir žanrų ribas, tapdami netikėtais ir žaismingais sodraus kolorito lipdytų skulptūrinių objektų pasakojimais. Tad kokio siužeto vingiais šįkart siūlo paklaidžioti Grigaitė?

Intriga akivaizdi vien perskaičius parodos pavadinimą su nuoroda į politinį trilerį. Iš tikrųjų galime kalbėti apie situacines universalijas, kai keraminė instaliacija yra tik pretekstas kritiškai pažvelgti į tai, kas vyksta mūsų pasaulyje. Eksponuojamų simbolių (norit – Ezopo) kalba skatina žiūrovą patį rekonstruoti savąją „miško“ aplinką. Kas čia pagrindiniai veikėjai ir apie ką jie kalbasi?

Rita Mikučionytė

Paroda „Nauja tapyba iš Jungtinės Karalystės“ Šiuolaikinio meno centre

Įprasta, kad renginiai, kuriuos organizuoja Britų taryba, visuomet pasižymi ir sumanymų aktualumu, ir nepriekaištinga vadyba. Manau, šis faktas ir dalykiniai kontaktai, kurių vienaip ar kitaip turėjo ne vienas iš mūsų, lėmė parodos populiarumą – iš tikrųjų kompaktiška naujos tapybos iš Jungtinės Karalystės ekspozicija ŠMC sudomino nemažai žiūrovų. Be to, esame ne tik rašytojų, bet ir tapytojų šalis, tad visada žinome, ką, kaip ir kodėl šių meno šakų kontekstuose reikia daryti...

Nepriekaištinga renginio reprezentacija išties atveria ne vieną galimybę, skatinančią savaip apžiūrėti ir perprasti parodą. Dažnai žiūrėti solidžių ir ambicingų dailės projektų einame nusiteikę dvejopai – viena vertus, mėgstame patys atrasti tiesą, intuityviai klaidžiodami ekspozicijos labirintais su šiandien madingu kūrinių išdėstymo planu, ir tik po to ieškome (arba ne) papildomos informacijos (priklauso nuo to, kiek asmeniškai ar instituciškai renginys yra svarbus), įsigyjame parodos katalogą, naršome internete ir pan. O kartais elgiamės priešingai – iš anksto ruošiamės „sakraliam“ susitikimui su kūriniais ir namų darbus atliekame dar prieš akistatą su originalais.

Rita Mikučionytė

Apie tarptautinę taikomojo meno mugę „Craft Vilnius“

Idėja rengti tarptautinę taikomojo meno mugę „Craft Vilnius“, kurią dar 2013 m. iš Filadelfijos parsivežė keli lietuvių dailininkai, vis dar atrodo patraukli ir aktuali. Juk čia pat Kalėdos – ieškome netikėtų ir meniškų, ir funkcionalių dovanų, juolab kad visa Lietuva turbūt „prie meno“... Turiu omeny įvairiausias progines amatų ir taikomojo meno (rečiau dizaino) muges, kuriose greta amatininkų bei liaudies menininkų vis dažniau pasirodo ir profesionalūs dailininkai, kuriems taip pat opus pragyvenimo iš kūrybos klausimas. Tad kuo gi jau antrus metus organizuojamas „Craft Vilnius“ išsiskiria iš kitų panašaus pobūdžio renginių?

Pirmiausia – tai ambicijos atrinkti, demonstruoti ir siūlyti įsigyti išskirtinės kokybės dirbinius. Taip teoriškai formuojama nuomonė, jog tik čia eksponuojami elitiniai taikomojo meno pavyzdžiai atlieps kiekvieno estetinį skonį, o galbūt ir finansines galimybes. „Craft Vilnius“ nuomojama Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ erdvė norom nenorom skatina ieškoti sąsajų su tarptautinėmis Vilniaus knygų ir šiuolaikinio meno „Art Vilnius“ mugėmis.

Rita Mikučionytė

Kęstučio Lupeikio tapybos paroda „Come Together“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Visada žavėjausi Kęstučio Lupeikio instaliacijomis su netikėtai kintančiais tapybiškai skulptūriškų objektų šviesos efektais. Iki šiol pamenu po kojomis linguojančią ir girgždančią grindų „dangą“ iš plieno armatūros strypų („Dugnas“, 1993), taip pat intriguojančias videoprojekcijas ant rausvo kubo („Hiperkubas“, 2004–2005), įspūdingą rudinto plieno „tunelį“ („Skylė“, 1995, kartu su Ričardu Nemeikšiu). Vaikščiodama po naujausią jo tapybos parodą supratau, kad šių instaliacijų, atskleidžiančių menininko universalumą, labai ilgiuosi.

Siekdama nors šiek tiek perprasti, kas dabar yra Lupeikio kūrybos akiratyje, norom nenorom gretinu dvi jo meninėje veikloje dominuojančias sritis – architektūrą ir tapybą. Pats menininkas ypatingų sąsajų čia nemato (nebent kalbėtume apie pastatų eskizus ar būtų rengiamas specialus projektas) ir vertina tai kaip vienas kitą papildančius, bet vis dėlto skirtingus kūrybos „kanalus“. O man gi rūpi paradoksai – emocingos tapybos atspindžiai minimalistinės architektūros sumanymuose ir konstruktyvus racionalumas labai jausminguose paveiksluose.

Rita Mikučionytė

Dano Aleksos ir Rimos Blažytės parodos galerijoje „Akademija“