Pasaulio klodai

 

1989 m. Parodų rūmuose surengta jo paroda iš ciklo „Karo vaikai“ sutapo su pertvarkos epochos kulminacija ir Nepriklausomybės aušra. Kita vertus, šie paveikslai atkuria lemtingus aštuonmečio berniuko, kuris 1944 m. bėgdamas nuo sovietų okupacijos patyrė Antrojo pasaulinio karo sumaištį ir išgyveno bombardavimus, o vėliau kartu su motina emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, išgyvenimus, atspindi dramatišką pasaulio chaosą ir sukrečiantį vertybių krytį. (Šiandien „Karo vaikų“ ciklas man gerokai pranoko Picasso „Gerniką“, mat išprovokavo seriją košmarų su trykštančio kraujo srovėmis.)

 

1992 m. Kęstutis Zapkus vieną semestrą dėstė Valstybiniame dailės institute (dabartinės VDA) Tapybos katedroje. Jo pastūmėta formavosi nauja kūrėjų karta, o profesoriaus inicijuotas jaunųjų menininkų grupės „Geros blogybės“ prisistatymas laikytinas naujos institucijos – Šiuolaikinio meno centro – veiklos pradžia. Kęstutis Zapkus nesureikšmina savosios pedagoginės patirties, nors yra sėkmingai profesoriavęs Pensilvanijos, Prinstono ir kituose Amerikos universitetuose. Vis dėlto Lietuvoje jo diegtas dėstymo būdas kardinaliai skyrėsi nuo tuomet įsigalėjusio uždarumo, nes dėstytojo ir studento atskirties normoms vizituojantis dėstytojas priešpriešino atvirą, jauno žmogaus mąstymą keičiančią sistemą. Taigi neatsitiktinai į Niujorką studijuoti ir tęsti pasaulinės menininko karjeros išvyko net keli Kęstučio Zapkaus mokiniai, „Gerųjų blogybių“ nariai – Julius Ludavičius, Aidas Bareikis, Ieva Martinaitytė-Mediodia, Žilvinas Kempinas.

 

Iki šiol pamenu stulbinančius intelektų „mūšius“, kuriuos galėjai stebėti per atviras Kęstučio Zapkaus studentų peržiūras, vykstančias visą dieną. Kiekvienas jo studentas turėdavo viešai išsakyti ir argumentuotai pagrįsti savo kūrinių sumanymus, atsakydamas į kolegų ir publikos klausimus. Profesorius specialiai provokuodavo tarpusavio diskusijas, kuriose išryškėdavo ir grupėje egzistavę asmeniškumai. Balsiai išsakytos skirtingų nuomonių ir pozicijų sankirtos ugdė kūrybinę drąsą ir toleranciją kitaip manančiam. Dėstydamas institute Kęstutis Zapkus daug dėmesio skyrė verbalinei vizualinių idėjų ir individualių gyvenimiškų patyrimų išraiškai, skatindamas savo studentus rašyti kūrybos manifestus, dienoraščius, fiksuoti sapnus ir pan. Iki šiol apie daugybę šio dėstytojo taikytų pedagoginių subtilybių sklinda legendos, net persirašinėjami kai kurie šiandien jau istoriniais tapę jo užrašai.

 

Šįmet NDG surengta Maestro tapybos retrospektyva ir monografijos „Kęstutis Zapkus. Tapyba ir piešiniai“ (sudarytoja – Laima Kreivytė, Vilnius: „Lebwen Art Foundation“, Lietuvos išeivijos dailės fonas, VDA leidykla, 2014) pristatymas – tai atvira kūrybinių užmojų platforma ir didžiulės menininko patirties apibendrinimas. Pasak dailėtyrininkės Laimos Kreivytės, „žiūrovas galės skaityti knygą ne tik kaip dailininko kūrybos istoriją, bet ir kaip erdvinį bei konceptualų parodos žemėlapį“ (p. 7). Taigi pasinaudosime šiuo pasiūlymu.

 

Užsukusi į NDG knygyną, toliau stabtelėjau galerijos fojė prie Informacinio centro, kur 42 minutes praleidau žiūrėdama 1980 m. sukurtą Jerry’io Gambone’s filmą „Su dažais ant drobės: Kes Zapkus“. Tai neišsemiama vaizdo medžiaga – taiklus įvadas į didžiulę retrospektyvinę ekspoziciją. Turiu omeny daugiau kaip prieš trisdešimt metų išsakytą menininko kūrybos credo ir nufilmuotas darbo proceso akimirkas, kurios atskleidžia kaskart vis kitus alinančio kelių mėnesio triūso rezultatus. Čia ypač svarbus fizinis menininko buvimas paveiksle (išvaikščiotas kiekvienas didžiausios drobės centimetras), smulkiausios detalės įprasminimas rankos judesiu (peršasi mintis „aš taip negalėčiau“), metodiškas šilkografinio tinklelio kilnojimas... O kur dar psichologinis menininko portretas, kurio atšvaitus šiandien įžvelgiame jo mokinių laikysenoje... 

 

Šiame filme išgirstame ir esminius Kęstučio Zapkaus kūrybą apibūdinančius žodžius, kuriuos tuoj pat papildome naujausioje monografijoje išsakytomis autoriaus mintimis. Kalbėdamas apie savo kūrybą ir jos kaitą Kęstutis Zapkus koncentruoja mūsų dėmesį į „semiotinių ir informacinių laukų žymėjimą“, „nehierarchinį modalumą“, „vienalaikiškumą ir kompleksiškumą“, „visiškai perkomponuotą ir abstrakčiai artikuliuotą lauką“. Pats menininkas prisipažįsta, kad dar studijų metais daugybę dalykų išsiaiškino „kasdien eskizuodamas, jungdamas ir formalizuodamas Picasso, Miro, Leger, Beckmanno, Gorky, Mattos, De Kooningo, Matisse’o ir Mondriano naudotus ženklus“ (p. 11). Anot jo, „Čikagos meno institute mokykla įkurta muziejuje, o pakeliui į paskaitas tekdavo praeiti pro Poussino, Tiziano, Veronese, Vermeerio kūrinius, „La Grande Jatte“. Mane labai domino tai, kas vadinama „didžiąja tapybos tradicija“. (p. 88) Keletas filmo fragmentų perteikia ir jo vedamų paskaitų atmosferą, primenančią dėstymo Lietuvoje praktiką.

 

Simboliška, kad Kęstučio Zapkaus balso įrašas iš fojė atsklinda į parodos ekspoziciją. Ją apžiūrime rankoje laikydami parodos kelrodį – lankstinuką su autoriaus rašytais paveikslų apibūdinimais (beje, beveik visas tiražas išdalintas pirmąją parodos savaitę, tad rekomenduojama naudotis salėse esančiais egzemplioriais). Todėl banalių klausimų „ką menininkas norėjo pasakyti“ žiūrovui neturėtų kilti. „Norėčiau, kad mano darbai būtų vertinami pirmiausia atsižvelgus į tai, ką bandau jais pasakyti. O jei žiūrovas panorėtų suteikti jiems gyvenimą už šio suvokimo lauko, pasirinkdamas vieną ar kitą interpretacijos būdą, – tai jo paskesnė teisė. Rodos, savitas mano žvilgsnis yra pirminis veiksnys, lemiantis visas mano paveikslų išraiškos galimybes, tad jis ir turėtų tapti pirmuoju objektyvu, pro kurį juos derėtų matyti. Kūrinys turėtų išlaikyti žiūrovo žvilgsnį tol, kol jo sąmonėje truktų mintijimo procesas, panašus į darbo kūrimą“, – teigia Kęstutis Zapkus (p. 11).

 

Sutinku, kad autoriaus nuorodos itin svarbios, ypač kai kalbame apie jo minčių ir vaizdų kaitą aprėpiančią retrospektyvą. Per personalinę ekskursiją su Kęstučiu Zapkumi, kurią dokumentavo ir „Jansas TV“, menininkas vis kviečia pažiūrėti jo darbus iš arčiau. Dabar suprantu kodėl. Atskiruose paveikslų segmentuose slypi begalinė energetinė įkrova, lydima neoninių šviesulių ir ranka tapytų detalių, kurios lemia kompozicinės sistemos kodavimą. Vis dėlto „linijinis“ chronologinis ekspozicijos žiūrėjimo principas (ėjimas iš kairės į dešinę ir ne kitaip), kurio tvirtai laikosi autorius, man kelia vidinių prieštarų, tad lyg vaikui norisi nepaklusti ir nukrypti ieškant savojo vieškelio.

 

Monografijoje, kurią galima NDG ne tik įsigyti, bet ir parodoje pavartyti, net kelios žymios dailėtyrininkės – Laima Kreivytė, Lucy R. Lippard, Marjorie Welish, Sandra Skurvida – detaliai analizuoja Kęstučio Zapkaus kūrybą. Nepamirškime ir autentiškų čia publikuotų paties menininko pasisakymų. Taigi papildomi komentarai tarsi nebereikalingi, ypač kai disponuojame tokiu plačiu reikšminių žodžių, nusakančių Kęstučio Zapkaus kūrybos esmę, arsenalu: „užkoduota ženklų kalba“, „žvaigždėlapio ir simfonijos partitūros jungtis“, „apmąstomas Cezanne’o, Matisse’o, Mondriano ir Michelangelo palikimas“ (Laima Kreivytė, p. 8); „ritmiškos, skrupulingai ir paslaptingai sutvarkytos spalvos / erdvės jūros“, „smulkiai teptuku „suausti“ paviršiai“, „struktūrinė meistrystė“ ir „jausminės sistemos“ (Lucy R. Lippard, p. 70, 71, 72);  „De Stilj įkvėpta atomizacija“, „virtuoziškai orkestruotos plokštumos“, „serijinis metodas“, „chromatinis puantilizmas“, „ritminė moduliacija“, „neapibrėžtumas derinamas su enciklopediškumu“ (Marjorie Welish, p. 87, 88, 89, 92);

„kontinuumas“, „istorizmas“, „indeksinis simbolizavimas“, „simultaniškumo principas“, „duomenų bazė“ (Sandra Skurvida, p. 125, 126, 131).

 

Pasidalinsiu tik keliais potyriais. Visa paroda alsuoja polifoniškumu, apglėbiančiu ir kelių temų viename paveiksle pulsavimą, ir barokinį dėmių bei linijų veržlumą, ir užslėptą Zapkaus „kietojo disko“ informaciją, ir ekspozicinės erdvės architektūrą su iki šiol nematytomis lubų bangomis. Ilgiausiai išstovėjau ties „Marso violetine“ (1973), panardžiau paveikslo erdvėje taip, kad prieš akis pralėkė visas gyvenimas lyg keliaujant amžinuoju tuneliu į anapusybę...