Tirpstančiame lengvume besislepiantis nerimas

Žiemos vis labiau neskuba ateiti, o ir atvykusios įžengia tik viena koja, pastovi tarpduryje ir per ilgai neužsilieka – sulaukus meto jas vyti, daug pastangų nebereikia: žiemos išsiugdė gebėjimą išeiti, pasisvečiavusios mandagiai ir trumpai. Taip pat jos labai retai su savimi atsineša pusnynus ir virtines varveklių, kuriuos anksčiau prieš išvykstant reikėdavo susirinkti. O rugsėjo mėnesiui bėgant į pabaigą, vis dažniau džiugina šiluma, lengvas vėjas ir saulė – tarsi po kelių mėnesių kiek nurimusi vasara vis ilgiau neskubėtų atsisveikinti. Tačiau jos prailgęs lengvumas ilgai nesitęsia. Ir ne dėl kokių nors išorinių trukdžių, o dėl tame lengvume bei nerūpestingume nepastebimai besislepiančio, bet kartais išnyrančio nerimo, kad kažkas visgi ne taip. Naiviai džiaugiantis kojas dar šildančiu rugsėjo smėliu, per anksti atsirandančia žaluma ar silpnu ir vis mąžtančiu šalčiu, atmintyje iškyla tirpstantys vaizdai gamtos, kuri jau pakito ir toliau keičiasi, bei stiprėja nežinios pilnas nedrąsus noras bandyti kaip nors tą tirpstančią, nykstančią ir negrįžtamai kintančią dar pažįstamą draugišką gamtą ar bent jos elementus išsaugoti.

MO muziejaus mažojoje parodoje „Ilgiuosi, nežinau ko“ kalbama apie mūsų įvairiapusį ryšį su gamta bei sudėtingą santykį su jos kaita ir klimato krize. Parodos kuratorius Marius Armonas anotacijoje užsimena apie ekofilosofo Glenno Albrechto įvardytą solastalgijos terminą, apibūdinantį „emocinį ir egzistencinį nerimą, kylantį dėl klimato pokyčių“. Ir nors prie šio termino ilgai neužsiliekama, nebandoma jo labai išsamiai paaiškinti, jis tam tikra prasme lydi visos parodos metu kaip pastebimas ar gal netikėtai užklumpantis žiūrėjimo ir parodos pajautimo modelis. Kad ir kiek laiko praleidžiame gamtoje, vis tiek juntame ilgesį, net ir jos nepalikę, – klimato ir geopolitinių krizių keičiama ir niokojama aplinka gali labai greitai pakisti, o net ir lėtas, bet įprastai nebūdingas jos kismas sukelia keistą nejaukumą. Gerai pažįstami ir nesunkiai suprantami gamtos vaizdiniai bei jų interpretacijos parodoje sukelia ir komfortą, ir ilgesį, ir nerimą. Per nostalgišką ir naivų atstumą (tokie būdvardžiai vartojami ir parodos anotacijoje) rodomos skirtingos gamtos sampratos, skirtingi jos aspektai, problemos ar su ja susijusios svajos. Tokie pažįstami vaizdai priartina lankytoją prie problemos ir palengvina sutelkti dėmesį.

Bent dalį parodoje esančių kūrinių būtų galima suskirstyti į grupes, kuriose gamta vaizduojama ir suprantama skirtingai. Pirmiausia susiduriu su idiliškai atrodančiais gamtovaizdžiais. Klasiko Antano Žmuidzinavičiaus ir savamokslio dailininko Algimanto Julijono Stankevičiaus-Stankaus peizažai rodo seno kaimo likučius gana neutraliai, ramiai, ten viskas suvaldyta, saugu, bent kiek pažįstama, nėra nesukontroliuojamų stichijų, kurioms reikėtų daug paaiškinimų. Taip pat ramią ar net džiaugsmingą kasdienybę gamtoje vaizduoja Nijolė Dirvianskytė paveiksle „Tai bent lydeka“ (1998). Atrodo, parodą pradedantys darbai sukelia jaukumą, ilgesį, šilumą ir dažnai nebūtų būdingi pavyzdžiai kalbant apie antropoceną.

O nesuprantamos gamtos jėgos ir jos neaprėpiamumas jau bandomas paaiškinti mitais ar dieviška galia: ar tai būtų nepažįstami, klampūs, bet žavūs pelkių raistai (Vita Zaman, „Pelkių architektūra“, 2022), ar rūsčios, kartais griaunančios, o kartais gerus ženklus menančios audros, ar ir pačios planetos atsiradimas... Jau sunkiau aprėpiamus gamtos klodus paaiškina laumės, vienaragiai (Laura Garbštienė, „Ką turėčiau padaryti, kad vienaragis ateitų ir padėtų galvą man ant kelių?“, 2006), supykęs baltų Perkūnas (Juozas Mikėnas, „Perkūnas“, iki 1931) ar viską sukūręs ir rojų žadantis vienas Dievas. Tokie priartėjimai prie mitų iliustruoja bandymą prisijaukinti mažiau suprastas gamtos puses. Lino Leono Katino keturiose akvarelėse taip pat jungiamas žemiškumas ir dangiškumas, nors gal ne taip tiesiogiai kaip kituose minėtuose darbuose.

Nuo suprantamos ar bandomos suprasti, bet nedaug pajudinamos gamtos pereinama ir prie gamtos, kurią jau bandome pakeisti savo naudai, – pramoniniai Jono Švažo peizažai optimistiškai vaizduoja mokslo laimėjimus, o pramonės pažangą išryškinantys sovietmečio plakatai užtikrintai žada visko kuo daugiau. Nuo tokio garsiai optimistiško ir tyliai taršą produkuojančio gamtos ir pramonės atskyrimo bandoma grįžti prie idiliško gamtos grožio, bet tai jau sunkiau pavyksta. Susitinkame su pakitusios, kenčiančios (ar ir kankinančios) gamtos vaizdiniais.

Du vienas prieš kitą esantys ekranai rodo skirtingų menininkų videokūrinius, bet jie susijungia į vieną „pokalbį“. Rimo Sakalausko „Monumente naftai“ (1985) veikia naftos pumpavimo konstrukcijos, skendinčios raudonoje prietemoje, liepsnose. Iš Sakalausko darbo sklindanti įtampą kelianti muzika susijungia su plastikinio butelio čežėjimu, atsirandančiu videoperformanse dėl butelyje esančiu oru kvėpuojančio Česlovo Lukensko („Kvėpavimas“, 1993). Deginančios ir dusinančios struktūros apsunkina kvėpavimą ne tik dėl nesibaigiančios taršos. Užuot apmąstę bei laidoję ir savo pačių perdėtai vartotojiškus įpročius (kaip siūlo prie Roko Janušonio darbo esantis trumpas tekstas), esame priversti stebėti didžiulių korporacijų ateitį ir planetos būklę ignoruojančius sprendimus. Tad dabar dusina ir jau visur lydintis nerimas.

Tačiau degančios žemės vaizdiniai, kad ir kokį beviltiškumą galėtų sukelti, viliuosi, skatins ne iš jos bėgti, o bandyti ją iš naujo pažinti ir išsaugoti. Atrodo, kad tokia viltis matoma ir parodoje. Akvilė Anglickaitė panardina į ežerus, padeda ieškoti nematytų, bet ilgai išgyvenusių sudėtingų eko- ir jausmų sistemų („Ežerų dugne“, 2014). O Lidijos Meškaitytės miniatiūrose fiksuojama kintanti, pažeista, tačiau vis dar branginama ir pakankamai rūpestingai atgaivinama gamta.

Parodos architektūra (architektas Dominykas Šavelis) primena dar statomo namo griaučius. „Priemenėje“ esantys darbai atvirukiškai ir idiliškai vilioja užeiti, sukuria komfortišką aplinką. Einant šiuo „namu“ gylin atsiskleidžia sudėtingesni, sunkiau suprantami ar daugiau rūpinimosi reikalaujantys gamtos klodai.

Šioje parodoje nelieka dažnai MO muziejaus parodoms būdingo perdėto visų detalių išdėstymo, visų eksponuojamų darbų analizės, lyg būtų nepasitikima muziejaus lankytojų nuovoka. Čia net parodos pavadinimas paaiškinamas vizualiai, per Vytauto Pakalnio darbą, iš kurio ir yra pasiskolintas. Per parodos struktūrą ir logiką (nors nesudėtingą) lankytojas kviečiamas savitai patirti parodą, (iš naujo) susirūpinti. Ne tik iš tolo stebėti tyliai, bet neapskaičiuojamu pagreičiu didėjančią katastrofą, o bent iš savo atstumo ieškoti kokių nors sprendimų ir bandyti atrasti naujų (ar seniai žinomų) būdų koegzistuoti su visomis gamtos dalelėmis.

Paroda veikia iki kovo 30 d.

MO muziejus (Pylimo g. 17, Vilnius)