Nepriėjus sodų

M: Šių metų bienalės tema „Stranieri Ovunque / Foreigners Everywhere“ („Svetimšaliai visur“) bandė, bet ne visada sėkmingai, ištrinti ar pakeisti hierarchinius santykius. Tačiau vienokia ar kitokia galios pozicija neišvengiamai išliko ir netikėtai iškildavo net kasdieniuose pokalbiuose.

Bendraudamos su kitų bienalės paviljonų prižiūrėtojais, dirbusiais Arsenale ar Giardini, pastebėjome, jog dalis jų nebuvo pakankamai susidomėję, kad aplankytų mieste išsibarsčiusias ekspozicijas. Toks jų požiūris, aišku, atrodė keistas – pačios bienalės formatas bene palankiausias ją nuodugniausiai apžiūrėti būtent čia dirbantiems. Kai kurie nelaikė paviljonų už mokamų erdvių ribų nacionaliniais, o priskyrė juos eventi collaterali (lydintiems renginiams).

M: Beveik keturis mėnesius leisdamos Venecijoje vis nugirsdavome, o paskui ir pačios kartojome – apmaudu, kad įprasti bienalės lankytojai apžiūri tik gana mažą ir nebūtinai pačią įdomiausią šio renginio dalį: labai daug paviljonų išsimėtę po miestą, kuris, nors ir nėra didelis, per porą ar trejetą dienų nuodugniam tyrinėjimui dažniausiai neaprėpiamas. O ir vykusios bienalės tema, pripildyta kontekstų, istorijos ir skausmingų pasakojimų ar susimąstymų, reikalavo ne tik paviršutiniško stebėjimo, bet turėjo kviesti giliau, su rūpesčiu pasinerti į kolonializmą prisimenančias ar permąstančias patirtis, lėtai kartu pajausti, prisiminti.

Bienalės institucijos ir jos temos santykis sukūrė nemažai disonanso – hierarchija bent simboliškai išlieka tarp Napoleono pastatyto sodo ir į jį nepatekusių šalių. Ir nors matėme daug įspūdingų paviljonų Giardini bei Arsenale (galėtume bandyti pavėluotai vardyti savo „topus“ ten, bet jų jau pakankamai), šiame tekste norime sukoncentruoti dėmesį į miesto kampeliuose besislėpusius paviljonus, kuriuos, taip išėjo, pradėjome lankyti pirmiausia, iš lėto, vis sugrįždamos, norėdamos pasislėpti nuo saulės, lietaus, vėjo, turistų užkimštų gatvių ar bandydamos surasti pašnekovą vienišumo momentais. Šiame tekste vis tiek nepaminėsime jų visų, tik tuos, kurie per kelis mėnesius įsirėžė į atmintį giliausiai.

M: Bienalę lankėme skirtingai. Neturėjau plano. Ėjau, kai turėjau jėgų ir buteliuką vandens. Laisvos dienos maršrutus taip pat bandžiau skirstyti pagal rajonus, šmirinėjau po miestą, tikėdamasi atrasti naujus tiltelius, siauras gatveles, bažnyčias ir rūmus, atvertus smalsioms lankytojo akims. O Giardini ir Arsenale apsilankiau tik spalio mėnesį.

M: Kroatijos paviljone, šiemet atsiradusiame Cannaregio rajone, įsikūrė menininkės Vlatkos Horvat projektas „By the Means at Hand“ („Po ranka turimomis priemonėmis“). Ji kartu su kuratore Antonia Majaca pakvietė beveik 200 pažįstamų ar bent trumpai sutiktų menininkų, nebegyvenančių šalyse, kuriose yra gimę, atsiųsti po nedidelį savo kūrinį, kuris būtų eksponuojamas paviljone, mainais į pačios Horvat Venecijoje sukurtus darbus. Čia įdomūs tampa ne tik patys kūriniai, bet ir parodoje dokumentuojamos jų bei jų autorių kelionės. Prie kūrinių esantys aprašai supažindina, kur ir iš kur kraustėsi darbų autoriai, o vienas parodoje esančių stelažų nukrautas nuotraukomis ir aprašais, rodančiais, kad darbai čia atkeliavo neoficialiais būdais. Horvat ir jos pakviesti menininkai naudojosi jau suplanuotomis kelionėmis, perdavimo iš rankų į rankas sistema, priglausdami darbus kažkieno pažįstamo ar ne visai lagaminuose. Taip ne tik sukurtas valstybės sienų nepaisantis ir draugystes stiprinantis neoficialus meno kurjerių tinklas, bet ir išvengta papildomų taršos pėdsakų.

M: Kipro paviljono paroda „On a wildflower-lined gravel track off a quiet thoroughfare...“ („Laukinėmis gėlėmis apsodintame žvyrkelio ruože prie ramios magistralės...“) subūrė du kolektyvus ir vieną menininką (iš viso paviljone bendradarbiavo dešimt kūrėjų): „Lower Levant Company“, „Endrosia Collective“, Haigą Aivazianą. Parodos pavadinimas – pirmos eilutės iš 2019 m. „Forbes“ straipsnio apie atskleistą Larnakos šnipinėjimo operaciją, vykdytą prie nepastebimo ir neįtartino žvyrkelio, iš juodo mikroautobuso (jo vaizdas ir pasitiko lauke, ekrane, įmontuotame ant lango). Ši nuoroda tapo simboliu paviljone tyrinėjant žiniasklaidoje ir politikoje atsirandančius trikdžius, transliuojamas ir nutrūkusias žinutes, šmėklišką bendravimą (ghosting) bei šio nuolatinio trūkinėjimo istoriją ir sukūrė parafikcinę agentūrą „Forever Informed“, žadančią silpnų signalų problemą išspręsti protingais sprendimais.

Tikriausiai pora labiausiai įsiminusių darbų buvo Emiddio Vasquezo ir Rafailios Tsiridou vamzdiniai vargonai, iš lauko transliavę kanale tiesiogiai įrašomus ir manipuliuojamus garsus į vidų pro Alexandros Xenophontos sukurtą, taip pat vamzdžius imituojantį, tačiau dar ir oda aptrauktą skulptūrinį objektą. Bei Haigo Aivaziano animacinis filmas apie šmėklišką tamsoje paskendusio miesto gyvenimą ir jo gyventojus, įvairiais būdais bandančius nuo tos tamsos pabėgti. Vėliau jau skaitinėdama apie šį menininką išsiaiškinau, kad filmas sukurtas iš kitų rastų ir perpieštų animacinių filmų fragmentų – iš trūkinėjančių žinučių, kaip ir visame paviljone, kuriamas daugiasluoksnis pasakojimas.

Šis paviljonas atmintyje išliko ne tik kaip įspūdinga paroda, kurioje skirtingų menininkų kūriniai tarpusavyje jungiasi begalybe (ne)matomų tinklų, bet ir kaip vis iš naujo į vidų kviečianti bendruomenė – čia vis besikeisdami rezidavo parodoje dalyvaujantys menininkai, patys kartkartėmis papasakodami apie savo darbus ir rengdami performansų vakarus.

M: Kosovo paviljonui „The Echoing Silences of Metal and Skin“ („Aidinčios metalo ir odos tylos“; menininkė Doruntina Kastrati, kuratorė Erëmirë Krasniqi) apie nematomą ir menkai apmokamą fizinį moterų darbą Kosovo gamyklose šiais metais buvo skirtas specialus paminėjimas. Aptakios didžiulės vario, aukso ir sidabro spalvų skulptūros linksta kaip nugaros prie stalo, kaip kojos po sunkios monotoniško darbo dienos. Šių skulptūrų formos atkartoja kelio sąnario protezus ir graikinio riešuto kevalą, o sustojus šalia jų vibruojantis grindinys apsunkino ir mano kelius. Jei nuo aukščio ar linkstančių kelių (ir karščio) nesvaigsta galva, galima laiptų bokštu pakilti aukštyn ir kaip griežtam viršininkui prižiūrėti tylų, bet varginantį darbą. Garso takelis paviljone aidėjo skulptūrų linkiuose ir kilo į viršų, pripildydamas erdvę kosminio gausmo. Jį pertraukė tik prižiūrėtojų pašnekesys prie planšetės. Išeidama akies kampučiu pastebėjau, kad jie susikaupę naršo „Vintede“. Bienalė pagrįsta minimaliai apmokamu ar savanorišku darbu. Entuziazmo pulti prie manęs ir aiškinti apie instaliacijos giliuosius sluoksnius iš jų nesitikėjau.

M: Sakartvelo paviljone pristatytas kartvelų ir prancūzų jungtinis projektas „The Art of Seeing – States of Astronomy“ („Matymo menas – astronomijos būsenos“; kuratoriai Julia Marchand ir Davidas Koroshinadzė). Paviljonas buvo sudarytas iš daugybės atskirų vienetų – garso ir video- instaliacijos, įvairiakampėje komodoje įkurdinto archyvo, menininko knygų ir istorinių dokumentų. Į jį įsijausti reikėjo laiko, kantrybės ir vedančios rankos. Džiaugiuosi, kad įsidrąsinau prieiti prie paviljone budinčios merginos ir paklausti, kas sieja eksponatus, nes jos ramus, lėtas pasakojimas sujungė atskirus objektus į bendrą žemėlapį. Paviljonas naudojo paprastą prieigos tašką – mes visi gyvename po tuo pačiu dangaus skliautu – ir pavertė jį ranka pasiekiamu. Eksponuoti artefaktai siejasi su žvaigždynų ir tipografijos tematika, per šias sritis kuriami ir atrandami ryšiai tarp menininkų, tarp kurių įsiterpia ir vienas mokslininkas (Nikoloz Koplatadze, Grigol Nodia, Juliette George, Rodrigue de Ferluc, Iliazd, Max Ernst, Ernst Wilhelm Tempel), miestų, raiškos medijų ir kalbų. Visą paviljoną patyriau taktiliškai, jis buvo labai artimas, mat prie daugelio eksponatų galėjau prisiliesti. Ekspozicija mokė matyti be jokių žiūrėjimo tinklelių, taip, kaip žvaigždes stebėjo vokiečių astronomas Tempelis, be specialių prietaisų, plika akimi.

M: „Nigeria Imaginary“ („Įsivaizduojama Nigerija“; kuratorė Aindrea Emelife) mano atmintyje įsirėžė pirmiausia dėl ryškiai žalių plakatų ant raudonų plytų sienų ir vėliavų ant palazzo (rūmų) fasado. O apsilankius ta žalia spalva, vaizdai, garsai ir vidinio kiemelio augalų žalumos kvapas įsigėrė į visą kūną. Lankiausi ten net tris kartus ir kiekvienąkart radau vis naujų susidomėjimą keliančių aspektų. Paviljone labai organiškai istoriniai kontekstai ir artefaktai susijungė su šiuolaikiniais, buvo tyrinėjami bei (per)kuriami, peržiūrimi archyvai. Menininkai reflektavo Nigerijos įsivaizdavimus optimizmo aukštumose, o ekspozicijoje tai susipynė su kolonialistinės praeities šešėliu ir dabartinių problemų atgarsiais. Gijos pynėsi ir tarp kūrinių bei erdvės: ant lubų įsikūrė Tunji Adeniyi-Joneso paveikslas „Celestial Gathering“ („Dangiškas susitikimas“, 2024 m.), įkvėptas venecijietiškos lubų tapybos, bet pilnas nigerietiškų spalvų ir tradicinių elementų. O norint pailsinti kojas ir prisėdus ant suoliuko, ausinėse laukė menininkės Olukemi Lijadu (DJ Kem Kem) kurti garsovazdžiai, nukeliantys į kitų jaukius prisiminimus.

Kiekvieną apsilankymą baigdavau viltinga gaida – prie paviljono organizatoriaus MOWAA (Vakarų Afrikos meno muziejaus) architektūrinio modelio, simbolizuojančio galimybes plačiau ir nuodugniau nagrinėti šalies meno istoriją.

M: Lankydamasi paviljonuose pastebėjau, kad mane daug labiau įtraukia projektai, nagrinėjantys siauresnes, šaliai būdingas ir aktualias problemas. Čia norėčiau išskirti Bulgarijos paviljoną – „The Neighbours“ („Kaimynai“; kuratorius Vasilis Vladimirovas, menininkai Krasimira Butseva, Julianas Chehirianas, Lilia Topouzova). Pasirinkta tema – tremtis ir įkalinimas priverstinio darbo stovyklose – žinoma, aktuali visam buvusiam sovietiniam blokui. Tamsi ekspozicinė erdvė į tris kambarius padalinta be sienų, o lengvai atpažįstamais senoviniais faneruotais baldais iš mūsų senelių butų. Pirma erdvė – tai svetainė, reprezentacinis kambarys, skirtas svečiams priimti. Čia atsisėdusi ant kietos sofos, apžiūrinėdama servizą ir nuorūkų pilną peleninę, klausiausi pasakojimų apie tremtį, kuriais dalintasi ne pirmą kartą. Antra erdvė – miegamasis, privatus kambarys, kuriame galima saugiai pasislėpti. Jame girdimi pasakojimai liudininkų lūpas paliko tik menininkams paklausus. Klausiausi vyro balso žiūrėdama į siaurą lovą ir ant jos blykčiojančią projekciją. O pačiame gale – virtuvė, kur laikantis bulgariškų tradicijų nekalbama, tad ji skendėjo tyloje ir tamsoje. Ji skirta taip ir neišsakytoms ar pamirštoms istorijoms. Atidžiai klausydamasi tų drąsių balsų, pauzių ir galų gale tylos, bandžiau sugerti pasakojimus, prisiminti juos, perpasakoti kitiems. To negalima užmiršti.

M: Venecija dažnai kėlė netikro miesto, dirbtinai pastatyto lagūnoje, sujungto šimtais, jei ne tūkstančiais tiltelių, įspūdį. Čia pirmiausia buvo bėgančių nuo karo žvejų prieglobstis, išaugęs į vieną turtingiausių miestų, vėliau tapęs vakarėlių vieta ir tame dirbtiniame lengvume išlikęs. Prasibrovus pro minias ant Rialto tilto, vaistinės vitrinoje raudoni skaitmenys rodo nuolatinių miesto gyventojų skaičių – jis buvo gana pastovus, apie 45 tūkstančius. O ant kolonų šalia – skelbimai su spalvotomis nuotraukomis, pranešantys apie neseniai mirusiuosius.

Turistų apgyvendinimo industrija (nuomojami butai, kambariai ir viešbučiai) išstumia vietinius gyventojus į žemyną. Venecija, ar bent jau jos paviršius, paruošta godžių ir turtingų turistų vartojimui. Ir nors bienalė vis iškelia ekologijos, žmogaus poveikio gamtai ir paveldui temas, ji tampa dar vienu gausiai reklamuojamu ir komercializuotu traukos tašku atvykstantiems iš viso pasaulio. Turistai atkeliauja su misija kuo greičiau pamatyti kuo daugiau: fotografuotis ant kuo daugiau tiltelių, stabdyti eismą siauriausiose gatvelėse dėl tobulos nuotraukos instagramui, stovėti eilėse prie muziejų, kavinių ir ledainių, grūstis Šv. Morkaus aikštėje, merkti pėdas į nuodingai atrodantį ir dvokiantį kanalų vandenį, pirkti kuo daugiau plastikinių vandens buteliukų ir pigių suvenyrų.

M: Tokios pergrūstos ir išparduodamos Venecijos atspindžių bienalėje nebuvo. Tačiau bienalės metu veikusi menininko Christopho Büchelio paroda (gal tiksliau vadinti ją milžiniška instaliacija) „Monte di Pietà“ transformavo Ca’Corner della Regina rūmus, priklausančius Fondazione Prada, į milžinišką, klaidų lombardą ar aukcioną. XVIII a. ištaigingos rūmų erdvės buvo apstatytos apdulkėjusiais baldais, nusėtos dėvėtais drabužiais, papuošalais, vienas ant kito sumestais paveikslais, šiukšlių maišais, ginklais, sendaikčiais... Dalis kuklesnių erdvių tapo ištuštėjusiomis slėptuvėmis, kuriose vis dar transliuojamos negandos, o ištaigingos salės transformuotos į trumpalaikės nuomos viešbučių kambarius su stalais, nukrautais tuščiomis vienkartinėmis maisto dėžutėmis. Perkrautose ir klaidžiose rūmų erdvėse vienintelis kelrodis – prie paslėpto ir sunkiai rasto įėjimo mums įteiktas bukletas, atskleidžiantis, kad rūmai ir juose esantys daiktai parduodami. Skelbta, kad šis beveik penkių tūkstančių kvadratinių metrų ploto palazzo gali tapti puikia investicija (nauja meno galerija, prabangiu prekybos centru, milžinišku viešbučiu ar kitu turistų medžioklės tašku), pasiūlius geriausią kainą. O po šių skelbimų – sąrašas su išparduodamais objektais ir jų etikečių numeriais.

„Monte di Pietà“ netuščiažodžiavo bienalės kontekste suvienodėjančiais, raktažodžių prikrautais tekstais, o pačia rūmų transformacija ir dažnai su kandžiu humoru kalbėjo apie Veneciją, kurią norisi palikti, kad ją išsaugotume.

M: Pradedu jausti, kad mūsų fragmentiškas pokalbis, kuriame vis susimaišo mūsų pačių pasakojimai, papildant ir taisant viena kitos mintis ir žodžius, rizikuoja tapti tiek pat pergrūstas kaip siauros Venecijos gatvės. Norėtųsi toliau kalbėti apie mums svarbias parodas ir įvykius ten. Vis skirtingu paros ir sezono metu lankytą ir nuo apšvietimo kitusį, mituose bei sapnuose skendėjantį Estijos paviljoną. Žmonių tarpusavio santykių metaforas į tuščius akvariumus nardinusią Honkongo parodą. Pirmąkart bienalėje dalyvavusią Etiopiją ar fantastinį futurizmą ir jurtas sujungusį Kazachstaną. Slovėnijos erdvėlaivį ar Kubos akmenis... Tačiau galbūt reikėtų, kaip palikome Veneciją, palikti ir šį tekstą, kad jis netaptų nesibaigiančiais memuarais, godžiai bandančiais atsukti laiką atgal.